Vaikų ir jaunimo knygų kūrėjai

Knyga „Dienos drugelis, nakties drugelis“ yra dar ir švelnus priminimas susitikus pasisveikinti, išsiskiriant atsisveikinti, o gavus – padėkoti. Tokie maži, nieko nekainuojantys dalykai, kurie daro šį pasaulį malonesne vieta.

Kodėl paaugliams? Nes yra detektyvų vaikams. Yra detektyvų suaugusiesiems. O ar yra detektyvų paaugliams, lietuviškų? Tarsi ir nelabai. Vadinasi, bus.

Turbūt pirmą kartą mano knygoje yra nekūniškas veikėjas. Vėjas, nors ir nematomas, iš tikro labai svarbus pasakojimui ir pastabių akių įžvelgiamas iliustracijose...

Atsibudusi naktį dažnai sprendžiu neišpręstus siužetinius klausimus, ieškau galvosūkių ar žymiuosi, ko reikėtų nepamiršti. Žinau, kad mano šeima jaučia mano atsiribojimą ar net susierzinimą. Būna sunku patekus į rašymo transą iš jo išlįsti...

Apie Vosylių Sezemaną ir tuometį Vilnių tarsi žinojau pakankamai, bet problema buvo surasti jam partnerį, kuris leistų jo gyvenimo faktus paversti patraukliu, įtraukiančiu pasakojimu. Atsimenant Sokratą, reikėjo daimoniškos figūros – vedančio balso, kuris kreiptų herojaus pasirinkimus tam tikra linkme...

Pradžioje pagrindinė veikėja turėjo būti Vera, Veros Rubin garbei. Sugalvojau tai skaitydama Rubin interviu ir biografiją. Rubin astronomija susižavėjo būtent 12-os metų. Nutariau, kad bus puiki atspirtis. Jai istorijas pasakojo tėtis, o man – senelis...

Dundėjau traukiniu iš Marcinkonių su senu lagaminu (...) Jaučiausi šiek tiek kitame laike ar, kaip sakoma, lyg filme. Staiga į galvą ėmė lįsti švelnios, veik permatomos dvaselės, lyg kokie dūmeliai, džinai ar vaiduokliukai... „Mes – kino kaukai...“ – šnabždėjo...

Norėjosi išvengti gido tono, nesudaryti įspūdžio, kad mažąjį lankytoją kažkas vedžioja pagal nustatytas taisykles. Atrodė, vaikas turi panirti į šuniuko gyvenimą, susidraugauti, susitapatinti su juo. O kaip tampama draugais? Kai abu esate panašūs, kai pasisakote savo vardus...

Nors komikso formatas labai vilioja jauniausią auditoriją, visgi rekomenduočiau skaityti vyriausiems iš jauniausių skaitytojų – paaugliams, ne pradinių klasių mokiniams...

Aš pati turėjau nuostabų tėtį, kuris dabar jau Aukštybėse. Tokį, kuris visada viskuo pasirūpina, visada pasiruošęs pagelbėti, pagaminti mėgstamiausią patiekalą (aišku, be svogūnų). Jis vesdavosi mane su sese į parką, tampė rogutėmis ir mokė čiuožti slidėmis bei važinėti dviračiu.(...)Tad štai tokio tėčio knygelės istorijoje ieškojo ir Spirgutė...