Vaikų ir jaunimo knygų kūrėjai

Prisitaikymas prie gyvenimo svetur reikalauja pastangų, o mokantis vietinės kalbos, savo kilmės šalies kalba neretai nustumiama į antrą planą. Tai, viena vertus, yra visiškai suprantama, tačiau... tada gimsta vaikai, ir atvykus su jais į Estiją aplankyti senelių, seneliai ir anūkai nebesupranta vieni kitų...

Niekada nenorėjau kurti idealaus pasaulio. Norėjosi parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra: su klaidomis, tinginyste, neištesėtais pažadais. Man atrodo, toks pasaulis daug įdomesnis ir tikresnis...

Kaip visa tai, ką sužinojom, pasakyti vaizdžiai ir suprantamai vaikams? Gal tai turi būti komiksas? O gal vadovėlis? Gal romanas, o gal tiesiog chronologiniai įvykiai? Ilgai blaškėmės, kūrėme „bandomąsias“ versijas...

Knygą... susapnavau. Vos po kelių dienų, kai teko atsisveikinti su savo tėčiu.  Todėl ši knyga – mano širdies kūrinys. Mano atsisveikinimas, kelionė atgal, o kartu sugrįžimas – į save, į prisiminimus, kol vėl pajutau tėtį šalia...

Esu linkusi į kraštutinumus, mėgstu perrašyti savo tekstus nuo nulio, o ne klibinti po gabalėlį. Galit įsivaizduoti, koks vargas redaktorei, kai užuot pataisiusi pagal pastabas pavienes vietas, pateikiu visiškai naują tekstą su nauju siužetu ir naujomis detalėmis!

Nors komikso formatas labai vilioja jauniausią auditoriją, visgi rekomenduočiau skaityti vyriausiems iš jauniausių skaitytojų – paaugliams, ne pradinių klasių mokiniams...

Pastebėjau, kad dažnai knygose, kuriose yra magijos, autoriai burtažodžiams pasitelkia lotynų kalbą. Aš irgi būčiau taip dariusi, nes kalba labai sena, skamba egzotiškai, tačiau jutau, kad turiu daryti kitaip, todėl internete susiradau prūsų kalbos žodyną ir panaudojau arba adaptavau prūsiškus žodžius...

Išgirdau tą gergždimą, lyg varstytųsi senos spintos duris ar kas sukiotų seno radijo imtuvo rankenėles, vis užčiuopdamas kokią nors stotį ir tuoj pat pamesdamas ją trikdžiuose...

Susikaupti galiu bet kur. Man visai nesvarbu, ar sėdžiu tyloje, ar šalia šurmuliuoja minia žmonių, ar kavinėje laukiu susitikimo. Galiu atsisėsti ir rašyti! Svarbiausia tik rasti tam laiko...

Buvo nykūs Kovido laikai. Gyvenome Madride, Ispanijoje, ten ir dirbau. Tupėjome namuose, mokykla veikė nuotoliu. Gal iš nuobodulio sūnus Matas vis klausinėdavo „Ką man duosi?“ „Ką man duosi?“ O aš jį pravardžiavau „Kamandose“.