Blog

Išgirdau tą gergždimą, lyg varstytųsi senos spintos duris ar kas sukiotų seno radijo imtuvo rankenėles, vis užčiuopdamas kokią nors stotį ir tuoj pat pamesdamas ją trikdžiuose...

Susikaupti galiu bet kur. Man visai nesvarbu, ar sėdžiu tyloje, ar šalia šurmuliuoja minia žmonių, ar kavinėje laukiu susitikimo. Galiu atsisėsti ir rašyti! Svarbiausia tik rasti tam laiko...

Buvo nykūs Kovido laikai. Gyvenome Madride, Ispanijoje, ten ir dirbau. Tupėjome namuose, mokykla veikė nuotoliu. Gal iš nuobodulio sūnus Matas vis klausinėdavo „Ką man duosi?“ „Ką man duosi?“ O aš jį pravardžiavau „Kamandose“.

„Tėčio Marselio liežuvio“ kibirkštis atsirado iš nevilties. Neviltis buvo tokia stipri, kad turėjau ją užrašyti. Įdomiausia, kad užrašinėjau pačią emociją, paveikslėlį po paveikslėlio (sceną po scenos) net nenutuokdamas, kuo viskas baigsis...

Niekada neturiu iš anksto apgalvotos ir sukonstruotos istorijos. Niekada nežinau, kaip ji pasibaigs. Net neturiu herojų veiksmų plano. Pabaigiu vieną rankraščio dalį, prieš miegą apgalvoju kitą etapą, o atsisėdusi prie kompiuterio parašau visai kitaip, nei buvo sumanyta...

Žmogus visad stipresnis, negu manosi esąs. Žmogus turi stiprybės ieškoti savyje. Mūsų vidinė galia – vaizduotė, kibimasis į gyvenimą...

Viskas prasidėjo nuo didelės mano svajonės savo kūryba prisiliesti prie Toves Jansson sukurto Trolių Mumių pasaulio. Esu erdvinių knygų menininkė ir seniai svajojau sukurti pop-up knygą apie savo mėgstamiausius vaikystės personažus...

Aš įsimylėjau pasakas. Įsimylėjau jas su visais nelogiškumais, baisumais, primityvumu, grubumu, anapusiniu dvelksmu, keisčiausiomis nesąmonėmis ir kita velniava...

Buvo žiema, ruošiausi lydėti sūnų į mokyklą, pažvelgiau į jį, apmūturiuotą šaliku, su sunkia kuprine, neišsimiegojusį, ir suvokiau, kad gimė tekstas...

Kai sūnus buvo antroje klasėje, supratau, kad pradinukams aktualių ir patinkančių eilėraščių pasirinkimas, švelniai tariant, mažokas...