Teksto anatomija pagal
NERINGĄ VAITKUTĘ
Pradžia
Sunku pasakyti, kokia buvo knygos pradžia. Ilgokai jaučiausi perdegus, kapanojausi savigraužoje. Neužsižiebė jokia kibirkštis, neįvyko trumpasis jungimas, nuo kurio smegenys staiga imtų ir nušvistų tauria kūrybos liepsna.
Kas vakarą prieš užmigdama galvoje sukau ir sukau neišsipildžiusių knygų siužetus. Net ne visada nuo pradžių, kartais atskirus gabalus. Jaučiausi taip, lyg žiūrėčiau serialo ar kino filmo anonsus. Keisčiausių vaizdų sūkuriai, įvairiausių dydžių ir formų herojai, jų dialogai, ginčai ir juokas keisdavosi lyg kaleidoskope, kol nuovargis paimdavo viršų ir aš užmigdavau. Giliai, be sapnų. Kitą vakarą viskas vėl kartodavosi. Vaizduotėje matydavau skirtingų istorijų nuotrupas, o atsisėdusi prie kompiuterio neįstengdavau suregzti nė sakinio.
Neatsimenu, kas mane atvedė iki Odilės. Gerai pagalvojus, galėjo būti bet kas: feisbuke akies krašteliu pamatyta apleisto šulinio fotografija, seno medžio žievės raštai, netyčia užkabinti žvilgsniu, kadras, pagautas seriale, kažkur perskaitytas ar nugirstas sakinys… ir aš aiškiai suvokiau – noriu pasakos. Savo požemių pasaulio, kur persipynusios tarpusavyje slypi visų istorijų šaknys.
Neturėjau jokio supratimo, kaip ta pasaka rutuliosis, kaip atrodys ir ką veiks jos herojai, bet reikėjo nuo ko nors pradėti, todėl atsisėdau ir parašiau pirmą skyrių. Paskui buvo antras, trečias… Pamažu įsitraukiau ir supratau, kad Odilės istorijos negaliu palikti nepabaigusi.
Pasiruošimas
Siužetas nebuvo sumanytas (aš niekada nežinau, kaip baigsis mano pradėti rankraščiai), bet žinojau, ko man reikės, todėl pradėjau skaityti pasakas. Visada jas mėgau, net suaugusi kartais perskaitydavau visas turimas knygas vien savo malonumui. Dabar skaičiau norėdama pasisemti žinių. Gavau naudos ir iš širdies pasidžiaugiau vėl jas atradusi. Skaičiau ne vien lietuvių liaudies pasakas, kitų tautų taip pat.
Veikėjai
Aš labai retai kaip herojaus prototipą naudoju ką nors esantį mano aplinkoje. Labiau mėgstu susikurti juos iš naujo. Odilė ir Vėjas išgalvoti vaikai. Nepanašūs nei į mane, nei į pažįstamus mokinius, nei į mano pačios vaikus. Jei kas skaitydamas įžvelgtų panašumą, jis būtų atsitiktinis. Aplink mane kasdien sukinėjasi daugybė žmonių, o žmonės turi bendrų savybių.
Neišgalvota tik meilė tarp šeimos narių, kurią lyg kokią vėliavą nešuosi iš vienos knygos į kitą.
Monas visai kas kita. Ilgai mąsčiau, koks jis bus, ką mokės, kaip kalbės ir kaip atrodys. Norėjau, kad būtų truputį svetimas laukinis, bet ir prisigaudęs žmogiškų įpročių. Gudrus, kandus ir šiek tiek savanaudis. Jis taip ir neparodo savo tikrojo pavidalo, o gal ir visiškai jo neturi. Rūkas virš pelkės vaizduotėje gali virsti bet kuo.
Šitam padarui ir jo dygliuotam charakteriui reikėjo kokios atsvaros, todėl rankraštyje atsirado varnas
Jo neturėjo būti, bet netyčia atsirado ir prilipo. Jis panašus į geraširdį, nuotykių išsiilgusį senuką, savo noru įsipainiojusį į pavojingą istoriją ir nusprendusį nesitraukti, kol nesužinos, kuo ji baigsis.
Smagiausia buvo rašyti apie milžinus. Įsivaizdavau, kokia galėtų būti jų buitis ir manieros. Paskui nusprendžiau – velniop manieras, tegul visai jų neturi. Juk jie ne žmonės, o žiaurūs, plėšrūs padarai, medžiojantys viską, kas bent iš tolo primena mėsą.
Aplinka
Rašydama aiškiai „matau“ visas erdves, kuriose vyksta veiksmas. Nekuriu jų tyčia, daugiau bandau žodžiais išreikšti vaizdus, kurie sukasi mano mintyse.
Reikėjo Samanų močios ir aš išsyk ją išvydau, nusisukusią į duris, ilgais žilais plaukais, nudrykusiais ant nugaros, vilkinčią ilga žalsva suknia. Mačiau, kokia aplinka ją supa, lyg stovėčiau tame pačiame kambaryje, vogčiom spoksodama į kasdienius pasakų būtybės ritualus.
Paskui pamačiau jos trobelę, giliai girioje, apsuptą milžiniškų medžių, siaurame slėnyje tarp aukštų mišku apaugusių kalvų. Mačiau, kaip iš tolo viliojamai šviečia nedidukuose langeliuose geltoni žiburiai, temstant vis ryškesni ir vis labiau traukiantys. Net negalvojau apie tai žodžiais ar sakiniais. Nežinau, kaip pavadinti šitą būseną. Galvojimas vaizdais?
Lygiai taip pat paprastai atsirado visas požemių pasaulis. Gal nuskambės siaubingai kvailai, bet rašant istoriją atrodo, kad aš ten esu. Ar esu buvusi, tik truputį primiršau, kaip viskas atrodo.
Kiekvienas akmuo, medis, ežeras ir objektas man atrodo realūs, kone apčiuopiami. Įsijautus procesas vyksta savaime, tarsi smegenyse spragteltų mokslo dar netyrinėtas mygtukas, perjungiantis iš būsenos „skalbiniai ir vakarienė“ į būseną „o dabar rašom“.
Atsisėdu prie kompiuterio, mąstau apie siužeto vingius, o herojus supantis fonas savaime iškyla vaizduotėje ir stovi prieš akis, kol jį aprašau.
Siužetas
Niekada neturiu iš anksto apgalvotos ir sukonstruotos istorijos. Niekada nežinau, kaip ji pasibaigs. Net neturiu herojų veiksmų plano. Pabaigiu vieną rankraščio dalį, prieš miegą apgalvoju kitą etapą, o atsisėdusi prie kompiuterio parašau visai kitaip, nei buvo sumanyta.
Nei iš šio, nei iš to grįžtu į pradžią ir sumąstau įdėti dar vieną epizodą, lyg trūkstamą mozaikos stikliuką, nes be jo nesižiūri. Ploną sidabro giją, tįstančią nuo Odilės nugaros iki liepos šaknų. Senelį, pasakojantį giminės istoriją ir ant suglamžyto popieriaus pabirusias laikrodžio detales. Katiną, kuris pasakė „laikykis“. Odilę, iškilmingai parnešančią į namus senovinę skrynelę ir šio įvykio garbei atšauktą namų areštą. Šungrybius Mono ausyje, tarsi jo moniškos savijautos rodiklį, kregždes, uodega sukarpiusias audinio atraižas drabužiams.
Ar be gailesčio išbraukiu ir perrašau ištisą skyrių, nes… tiesiog. Be jokios logiškos priežasties.
Taip atsirado Odilės broliukas Vėjas, apie kurį pradžioje vos užsiminiau, o vėliau nusprendžiau skirti jam daugiau dėmesio, ar storas gražus katinas, kurio visai nebuvo.
Nauji herojai atsiranda savaime, tarsi nukrenta iš dangaus ir, kas keisčiausia, nieko nesujaukia. Tvarkingai nugula ten, kur turi būti, ir būtent tada, kai yra reikalingi. Truputį primena nelauktai užgriuvusius svečius, kurių apsilankymas suteikė daugiau džiaugsmo nei rūpesčių.
Buvo epizodų, kurių beveik nejudinau, nebent atskirus bjauriai skambančius sakinius. Savaime atsirado Mono pelkynas, miklusis raitelis, smilgų laukai, kova su slibinu ir stebuklingų obuolių sodas, susitikimas su milžinais ir išliko kone pradinio pavidalo.
Atsižvelgiau į pirmųjų skaitytojų pastabas, truputį patobulinau šen bei ten ir patenkinta peržvelgiau rankraštį. Dabar jau bus gerai.
O paskui teko ausims kaistant iš gėdos skaityti redaktorės peržiūrėtą rankraštį, atsakyti į dešimtis pastebėjimų ar klausimų ir taisyti, taisyti… kol istorija tapo tokia, kokia yra dabar.
Kūrybinis procesas
Šitą rankraštį rašiau ilgiau, ramiau ir atsargiau nei kitus. Su pertraukomis, skirtomis kitiems reikalams, pavyzdžiui, paskaityti, pažiūrėti serialą, pašėlioti su draugėmis ar nudribus ant sofos kilniai patinginiauti.
Po perdegimo vėl sėdusi kurti jaučiausi lyg vaikštinėčiau plonu ledu klaikiai bijodama įlūžti. Jau buvau po juo nugarmėjusi, žinojau, kokia tamsa ir koks stingdantis šaltis slypi gelmėje. Grįžti nesinorėjo, todėl peržiūrėjau savo darbo įpročius. Nustojau lėkti it be galvos. Lioviausi sėdėti prie kompiuterio naktimis. Nerašydavau po pamokų, nebent labai norėjosi. Kartais per savaitę parašydavau tris sakinius, kartais per porą dienų išpleškindavau visą skyrių.
Seniai atskyriau mokytojavimą ir rašymą, dėl to problemų nebuvo. Man tai buvo ir tebėra du visiškai atskiri pasauliai ir kuo mažiau sąsajų jie turi, tuo geriau. Tada įmanoma pabėgti iš vieno į kitą.
Intensyviausiai rašydavau per atostogas ar laisvadienius. Keldavausi anksčiau už šeimyną, apsiginkluodavau deguto juodumo kava (keturi šaukšteliai maltos kavos be cukraus) ir siurbčiodama rašydavau, kol įmanoma dirbti tyloje.
Kai įskausdavo akys ir nugara, atsistodavau nuo kompiuterio, užsiimdavau įprastais kasdieniais darbais. Mamos visada turi ką veikti.
Kiekvieną kūrybos seansą pradėdavau nuo jau parašyto teksto knebinėjimo, o parašiusi keliasdešimt puslapių garsiai skaitydavau rankraštį vaikams ir vėl taisydavau pražiopsotas klaidas. Šito gėrio rasdavau visada.
Buvo toks žodis, kurį parašiau visai negalvodama. Pavykėtas. Man pasakė, kad tokio žodžio nėra, bet tikrai žinojau, kad esu jį girdėjusi ar perskaičiusi. Pačiai pasidarė įdomu. Kreipiausi pagalbos į visažinį gūglą ir pagaliau atkasiau šitą žodį… beveik šimtmečio senumo laikraštyje, religinėje citatoje. Žodis buvo, bet dabar jau seniai miręs, palaidotas ir nevartojamas.
Paskui ilgai galvojau, kur galėjau jį pasigaut, kol suvokiau: greičiausiai esu jį nugirdusi vaikystėje, kai močiutė mus vesdavosi į mišias, į Reškutėnų kaimo koplytėlę.
Iliustracijų anatomija pagal
REDĄ TOMINGAS
Stilius
Nenoromis turiu prisipažinti, bet šį mano stilių padiktavo priemonės. Susikūriau prieš beveik dešimt metų porą teptukų Photoshopo programa. Šia technika nutapyti mano skaitmeniniai darbai daug kam patiko. Tačiau, kaip žinia, tuomet šioje programoje nebuvo lengva piešti linija. Tad teko problemą spręsti pustoniais ir šešėliais. Kuo daugiau taip piešiau, tuo geriau šią techniką įvaldžiau. Vėliau įtraukiau liniją, „nupieštą“ pasitelkiant vektorių. Dabar linija piešiu su Procreate programa, bet vis tiek dažnai darbus miksuoju su Photoshopu.
Odilei pasirinkau šią techniką, nes ji tinka atmosferai kurti, ypač tokiai, kokia vyrauja knygoje. Be to, šia technika dirbu greičiausiai. Kartais sunku nuo jos atitrūkti, nes žmonės mano stilių sieja su tais keliais mano susikurtais teptukais. Manau, gal jau metas keistis.
Veikėjai, aplinka
Daugiausia knygų esu sukūrusi mažesniems skaitytojams, tad piešti mergaitę paauglę buvo reta proga. Namie sukinėjasi vienas toks personažas. Tad Odilė eskizuose vilki į mano dukros panašiais drabužiais. Knygoje pagrindinė veikėja greit kasdienius drabužius nusimetė ir apsirengė mano vadinamais „belaikiais“ apdarais. Madas piešti mėgstu, bet Odėlė neilgai jas demonstravo, cha cha.
Mieliausia man piešti gyvūnus. Ypač šiek tiek pavojingus, su gausybe dantų, gal net įsiūčio momentu. Žodžiu, kietus. Knygoje tokių tikrai netrūksta. Net kiškiai čia „kieti“.
Skaitytojams siūlyčiau atkreipti dėmesį į Odilės plaukus, kas su jais vyksta beskaitant.
Siužetas
Manau, spręsdama, kurias istorijos vietas ir detales perkelti į iliustracijas, vadovaujuosi pusiau intuicija, pusiau racionaliai suvokiu, kas patraukliau, įtraukiau atrodys piešinyje. Šioje knygoje kiekviename skyriuje vis pasirodydavo nauja būtybė, tad apsispręsti sunku nebuvo. Rinkausi dramatiškiausius momentus. Pvz., skyriuje, kur vilkas neša Odilę palei tamsos kraštą, galėjau vaizduoti mergaitę stambiu planu, rėkiančią ir rankomis spaudžiančią ausis, bet man labai knietėjo pažaisti su tamsa. Perteikti tą gana klaikų jausmą, ką reiškia balansuoti ant nežinomybės krašto.
O štai slibiną norėjau nupiešti tokį didelį, kad tik jo galva į puslapį tetilpo. Jei būčiau jį piešusi matomą visą, Odilė tebūtų taškelis, o man norėjosi parodyti jos narsą ir aplink svylančius kaulelius.
Kūrybinis procesas
Buvo netikėta ir labai smagu, kad leidykla Neringos knygai pasirinko mane. Nors tiesiogiai su autore susirašėme jau baigus iliustruoti knygą, bet dar piešiant mane pasiekdavo žinios, kad autorei labai patinka iliustracijos. Ypač įsiminė jos pritarimas palikti tokią didelę Samanų močią, kokią nupiešiau.
Labai keista, bet kaskart baigusi piešti knygą nebegaliu pasakyti, kiek trukau. Kadangi tu, kaip knygos dizainerė, (Kotryna Zylė aut. past) labai pagelbėjai su idėja skyrių pradžių vinjetėms, darbas ėjosi kaip per sviestą. Jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Vienintelis keblumas gal buvo darbas Procreate programa. Aš jau turėjau nusistovėjusią tvarką kompiuteryje, daugybę failų, milijoną sluoksnių Photoshopo failuose, ir staiga daug kas pasikeičia. Sluoksniai riboti, daug ko pasigedau programoje. Tai vienintelis dalykas, kuris, manau, ėjosi ne taip sklandžiai, kaip visada.
Labiausiai ši knyga skyrėsi nuo kitų spalvomis, tiksliau, jų nebuvimu. Iki tol esu piešusi nespalvotai tik trims knygoms.
Darbas su šia knyga sutapo su vienu didžiausių sprendimų ir įvykių pastaraisiais metais. Pagaliau išdrįsau išsinuomoti savo studiją. Tad piešdama skaitmeniniu būdu rasdavau laiko ir tapybai bei mediniams objektams. Knyga tikrai savaip įsiliejo ir į analoginę kūrybą. Pritapiau kaukolių, piktų šunelių ir nepatenkintų katinų. Iš medžio sukūriau piktokų gyvūnų seriją. Knygas piešiu labai spalvotas ir linksmas, bet tapyti norėčiau tamsesnėmis temomis, suaugusiesiems. Tad šiek tiek tamsos Odilės pasakoje buvo labai laukta permaina.
Nepamenu, kad būčiau strigusi, bet perpiešti šį bei tą reikėjo. Labiausiai dėl nespalvotos spaudos specifikos. Teko daug ką šviesinti. Pabaigą buvau nupiešusi per daug pažodinę, leidykla patarė išspręsti kitaip.
Knygoje yra 10 didelių iliustracijų ir gausybė įžanginių skyrių iliustracijų – vinječių. Vinjetes kūriau lyg animaciją. Pamėginsiu vieną dieną sudėti visas krūvon ir pažiūrėti, kas ten dedasi su Odilės plaukais.
Eskizų buvo daug. Kažkaip Odilė iškart man nusipiešė tamsiaplaukė, vilkinti „bomberį“. Bet kaip gerai, kad jos plaukai šviesūs, antraip būtų buvę sunku tamsiame fone tamsius plaukus piešti. Įmanoma, žinoma, bet taip geriau atrodo.
Na, o mano diena tokia: keliuosi anksčiau už visus, kad apipurkščiau visus terariumus, pilnus ištroškusių būtybių.
Išlydėjusi namiškius patraukiu pėstute arba važiuoju traukiniu iki savo studijos. Ten piešiu tiek, kiek žmonės dirba kontorose. Bet neretai lieku iki vėlaus vakaro užsiimti menais savo malonumui. Nors man knygas iliustruoti irgi labai malonu!
Gyvenu Taline, Estijoje. Studija dalinuosi su kita estų iliustruotoja – Liisa Kruusmagi, tad kavą gerdamos aptarinėjam įvairiausias temas.
Kai pavargstu spoksoti į kompiuterį, nulipdau kokį šliužą, pagirdau savo gyvalazdes, palaistau augalus, gal patapau. Tada iliustruoju toliau.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Neringa Vaitkutė
Gimiau 1974 02 22 Trakuose.
Mokiausi Lentvario II vidurinėje mokykloje, studijavau VU Gamtos mokslų fakultete, baigiau biologijos bakalaurą ir zoologijos magistrą.
Prieš studijas teko dirbti naktine sarge dabar jau apleistame reabilitacijos centre „Aušveita“. Po studijų tapau biologijos mokytoja Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje, čia tebedirbu ir, matyt, dirbsiu iki pensijos.
Knygos vaikams ir paaugliams
Esu parašiusi 12 knygų vaikams ir paaugliams. Man pačiai svarbiausios:
„Vaivorykščių arkos“ (iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė, Nieko rimto, 2013)
„Titnago plunksna“ (iliustravo Lina Eitmantytė-Valužienė, Nieko rimto, 2014)
„Tamsa, kuri prabudo“ (Nieko rimto, 2014)
„Neišduosiu tavęs“ (iliustravo Marija Smirnovaitė, Nieko rimto, 2017)
„Klampynių kronikos“ (iliustravo Monika Mitkutė, Nieko rimto, 2018)
Reda Tomingas
Gimiau 1979 m. Šiauliuose.
Studijavau Vilniaus dailės akademijoje audiovizualinius menus, baigiau animacijos bakalaurą.
Esu dirbusi laborante ir kopijavimo aparato operatore Šiaulių 18-oje vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi iki 5 klasės. Esu net pavadavusi matematikos ir biologijos mokytojas. Tikrinau kontrolinius, rašiau pažymius, pro mikroskopą apžiūrinėjom nuo palangių surinktas miegančias muses.
Švedijoje esu dirbusi aukle, vaizdajuosčių nuomoje ir kasininke prekybos centre. Net neminėsiu visokių reklamos agentūrėlių, kuriose teko paplušėti. Daug smagiau buvo padirbėti stiliste žurnalui „Moteris“.
Jau net sunku ir prisiminti, kuo esu užsiėmusi gyvenime… Dabar su šeima gyvenu ir kuriu Taline, Estijoje.
Knygos vaikams ir paaugliams
Esu iliustravusi daugiau nei 20 knygų (ir knygų viršelių) vaikams ir paaugliams. Išskirti kelias
sarbiausias labai sunku. Tiesiog nesinori kitų įvardinti kaip ne tokių svarbių. Bet
pasistengsiu šaltai ir logiškai paaiškinti, kodėl viena ar kita knyga išsiskiria:
Neringos Vaitkutės „Odilės pasaka“ (Aukso žuvys, 2025). Manau ir labai tikiuosi, kad ši knyga
žymi tam tikrą lūžį mano karjeroje. Tai nėra pirmoji mano nespalvota, paaugliams skirta knyga.
Labai mėgstu tokio žanro knygas, ir, kaip minėjau interviu, noriu pripiešti daugiau paslaptingų,
piktų, dantytų, tamsių ir gal net baisių iliustracijų.
Katrin Tõnisson knyga apie paršelį („Notsu suur soov“, Päike ja pilv, 2024) svarbi kaip pirmoji
estiška paveikslėlių knyga. Skina laurus čia Estijoje, cha cha. Bet šiaip jaučiu, kad jos istoriją
praplėčiau piešiniais, su autore daug brainstorminome. Todėl ji man tokia mylima.
Daivos Čepauskaitės „Kaip Grikis berniuką augino“ (Žalias kalnas, 2022). Knyga, kurią
kurdama turėjau absoliučią laisvę. Nelengva kurti gavus tiek laisvės! Labai norėjau, kad ši
knyga būtų buvusi bent 10 kartų ilgesnė ir aš tikrai būčiau „pasitaškiusi“. Tada tik pradėjau
įsibėgėti. Bet knyga irgi laimėjo ne vieną apdovanojimą. Tad žinau, kurion pusėn judėti.
Saulės Paltanavičiūtės „Meksika Marija“ (Alma littera, 2021) man tiesiog labai artima širdžiai. Daug į ją meilės įdėjau. Jaučiu, įvyko kitiems gal ir nepastebimas, bet man svarbus stilistinis lūžis.
Selemono Paltanavičiaus „Voveriuko metai“ (Alma littera, 2018) man svarbi, nes tai mūsų
pirmoji bendra knyga. Visad svajojau iliustruoti gamtininko knygas. Po šios iliustravau dar daug
Selemono knygų ir tikiuosi, ne ką mažiau jų laukia ateityje. Dar norėčiau paminėti,
kad iliustravau Selemono 100-ąją knygą. „Su gamta kišenėje“. Ji visai kitokiu stiliumi nupiešta. Jau
pastebėta Bolonijos vaikų knygų mugės žiuri. Linkiu jai dideliausios sėkmės!
AČIŪ
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
