Teksto anatomija pagal
AUŠRINĘ TILINDĘ
Pradžia
Su kiekviena idėja ir jos kibirkštimis būna vis kitaip… „Šiurpnakčio istorijos“ neturėjo tos pirmosios galvą okupuojančios kibirkšties.
Knygos atsiradimą lėmė mano dukters siaubo istorijų pomėgis. Ji vis dar yra įklimpusi į siaubo knygų skaitymą. Lietuvių kalba tuo metu jau buvo viską išskaičiusi ir ėmusi skaityti angliškas knygas. Tad mudviem bevedžiojant draugužį Amigo vis prašydavo papasakoti kokią siaubo istoriją. O man, kai jau būnu priversta, kartais užtenka žvilgtelėti į kokį apleistą namą ir jo apdulkėjusius langus ar… nesutvarkytą kaimynės gėlyną.
Po kurio laiko tų istorijų radosi ne taip ir mažai. Tačiau iš karto ant popieriaus jų nesukėliau. Idėja sukurti siaubo istorijų knygą gimė… iš noro pabandyti pačiai ją iliustruoti!
Nors buvau labai kūrybingas vaikas: vis karpiau, klijavau, konstravau… bet niekada nepiešiau. Galbūt todėl, kad neilgai lankiau darželį – mergaitės būtent ten išmoksta piešti pagal vieną kurpalių. Kadangi to neišmokau, niekada ir nepiešiau.
Taigi, po kelių dešimtmečių ėmiau ir sugalvojau, kad norėčiau pabandyti piešti, nors visą gyvenimą iki tol su vaikystės drauge vis pakrizendavome iš mano negebėjimo nupiešti „ką nors normalaus“.
Tad rašiau istorijas ir… paišaliojau jų iliustracijas! Tiesa, mano iliustracijos į knygą nepateko (ir kokia laimė buvo atrasti Robertą!), tačiau dėl to visai neliūdžiu. Dar kartą įsitikinau, kad viskas yra mūsų galvoje: gyvenime nėra dalykų, kurių negalime padaryti, yra tik tokie, kurių daryti nenorime!
Pasiruošimas
Siaubo žanras tuo ir ypatingas, kad leidžia vaizduotei siausti į visas puses!
Todėl papildomai medžiagos knygai nerinkau. Tiesą sakant, kai rašau kokia nors tema, turiu tokią baimę: kad tik netyčia ko nors nenukopijuočiau ar nepasisavinčiau idėjos. Todėl prieš imdamasi savo kūrinio niekada neskaitau panašaus žanro knygų. Kai jau parašau, atsiverčiu iš įdomumo paskaityti, kas ta tema parašyta, ir tuomet imu dvejoti: kaip nuostabiai kiti rašytojai rašo! Koks jų žodynas! Koks siužetas!
Visa laimė, kad jau būnu parašiusi savo kūrinį, kitaip turbūt net ir nesiryžčiau pradėti…
Veikėjai
Norėjau, kad veikėjai būtų paprasti vaikai: su šiuolaikinėmis problemomis, veiklomis, santykiais ir… atsidurtų neįprastose aplinkybėse, kurios juos paskatintų priimti vienokį ar kitokį sprendimą.
Objektus istorijose naudojau įprastus siaubo istorijoms – vienaakis meškinas, švilpukas, iškviečiantis raganą, vienarankis monstras, sendinantis veidrodėlis ir t. t. Taip dariau tyčia. Šie objektai vaikams lyg ir pažįstami iš kitų knygų ar filmų, bet norėjau, kad skaitytojui kiltų klausimų: o kodėl tie objektai ar piktieji veikėjai tokie tapo? Kodėl jie užkeikti ar skleidžia blogį? Ar blogis gali sugrįžti, lyg besisukdamas gyvenimo rate? Tiesa, tikrai ne visose istorijose šiuos atsakymus galima rasti. Norėjau, kad skaitytojas ir pats pasuktų galvą.
O dėl pačių objektų… kai kurie jų tikrai iš realaus pasaulio. Pavyzdžiui, taip vaikus gąsdinantis vienaakis meškinas. Jį pati ne vieną dieną mačiau sėdintį miške ir liūdnai žvelgiantį į mane prabėgančią. Kas jį ten paliko? Kodėl? Atsakymo taip ir nesužinojau – vieną dieną jo tiesiog neliko…
Aplinka
Nuo pat mažens turėjau stiprų ryšį su gamta. Nors augau mieste, šalia namų buvo didžiulis parkas, o visai netoli – miškas. Mane visą laiką ten traukė. Turėjau keletą vietų miške, kurios atrodė lyg priklausytų tik man. Nuvažiuodavau dviračiu ir galėdavau kelias valandas sėdėti klausydamasi žiogų arba skaityti knygą.
Be galo džiaugiuosi, kad gyvenimas ir vėl atvedė mane į mišką. Nors studijuodama ir vėliau ilgai gyvenau visai gamta nekvepiančiuose Vilniaus rajonuose, dabar ir vėl gyvenu šalia miško. Kiekvieną dieną ten bėgioju arba einu pasivaikščioti su Amigo. Būtent ten pamačiau vienaakį meškiną, vasarą paliktas senovines rogutes, išgirdau keistai kukuojančią gegutę (kurios mano šuo siaubingai persigando!), atradau juodut juodutėlį šaltinį…
Tad ir visos mano istorijos savaime tapo persmelktos gamtos.
Gamta – tai mūsų pradžių pradžia ir pabaiga. Statome didžiulius tvarkingus miestus, dangų remiančius pastatus, grožimės įstabiais paveikslais ir meno kūriniais. Bet visa tai – žmogaus didingumo paieškos. Iš tiesų mes visi tiek dideli, kiek galvą kelianti pirmoji mėlynė. Gera grįžti į gamtą ir pajusti, kokie esame mažyčiai ir kokie… visi panašūs!
Siužetas
Iš pradžių istorijas ėmiausi rašyti, lyg jos būtų pavieniai nutikimai, nors šiaip – esu gan rimta planuotoja. Man patinka žinoti, kas po ko bus, bet kartu tarp plano punktų leisti istorijai kurti ir savo kryžkeles.
Tačiau šį kartą neturėjau jokių ambicijų pačiai knygai, nes, kaip ir sakiau, labai norėjau kurti iliustracijas. Gal kartais net pernelyg skubėdavau istorijas parašyti. Gal ir ne kartais – kai rašau, dažniausiai skubu, nes vaizdai mano galvoje greitai keičia vienas kitą.
Kai buvau paauglė, net susitaupiau pinigų diktofonui, nes nespėdavau ranka užsirašyti, o kompiuteriu dirbti dar nebuvau įgudusi.
Atsiradus kelioms istorijoms pajutau, kad jas galėtų kas nors vienyti. Ėmiau kastis giliau. Gal blogis gali būti kaip ratas – kartą susitepęs, nešiesi šią naštą tolyn? Iš čia ir gimė mintis apie mūsų visų tamsiąją pusę. Visi gyvenime priimame sprendimus. Ne visi jie būna lengvi ir paprasti. Bet būtent mūsų sprendimai lemia, kokiais žmonėmis tampame.
Kūrybinis procesas
Turėdama idėją ir planą, dirbu labai greitai. Turiu padėkoti savo studijoms ir profesijai bei darbui teisme, kad išmokau planuoti laiką, susikaupti ir neatidėlioti, dirbti konstruktyviai.
Kai idėja mane užvaldo, pačiai būna nepaprastai įdomu, kas nutiks toliau. Ar taip, kaip planavau iš pradžių? O gal herojai patys sukurs sau likimą, apie kokį net nepagalvojau? Visada labai noriu kuo greičiau nusikapstyti iki galo ir išsiaiškinti!
„Šiurpnakčio istorijų“ rašymas vyko šiek tiek kitaip. Pirmą kartą rašiau atskiras istorijas, tik per pavienes detales susijusias viena su kita. Kiekviena istorija, kad ir kokia trumpa ji būtų, turi sukurti savo pasaulį, veikėjus, su kuriais vaikai galėtų susitapatinti ir į juos įsijausti. Tai buvo nemenkas iššūkis! Bet iššūkiai man patinka.
Pradėjusi rašyti naują kūrinį, rašau jį kasdien. Nenoriu, kad veikėjai išsibėgiotų ir mane pačią apleistų intriga – tai kaipgi viskas bus? Taip buvo ir šį kartą.
Žinoma, norint rašymui kasdien skirti bent po valandą ar dvi, tenka savo įprastinius darbus nudirbti greičiau, dar kruopščiau juos susiplanuoti ir… keltis anksčiau. Esu visiškas vyturys. Vasarą galiu keltis su saule. Tiesa, žiemą nėra taip paprasta – vos iškiši koją iš lovos, jau darosi šalta.
Susikaupti galiu bet kur. Man visai nesvarbu, ar sėdžiu tyloje, ar šalia šurmuliuoja minia žmonių, ar kavinėje laukiu susitikimo. Galiu atsisėsti ir rašyti! Svarbiausia tik rasti tam laiko.
Būna, kad su šeima keliaujame automobiliu, kažkas su manimi šneka, o aš sau skrajoju po naujus siužetus ir tamsius eglynus!
Tačiau tam, kad galėčiau rašyti, būtinai turiu atitrūkti ir „pravėdinti“ galvą. Būtent čia labiausiai ir padeda miškas, į kurį išbėgu dažniausiai arba anksti rytais, arba vakare. Taip pat su drauge dabar jau turime tradiciją bent kartą metuose išvykti į 200 km žygį pėsčiomis. Tokia išvyka leidžia grįžti namo lyg būčiau tabula rasa!
Parašyti galiu gan greitai… bet redagavimas man kelia iššūkių! Tai pats tikriausias ir sunkiausias darbas! Dažniausiai po to, kai parašau, kūrinys man visai nebepatinka. Tada stumiu jį į šalį, kad pailsėčiau ir galėčiau pažvelgti naujomis akimis.
„Šiurpnakčio istorijų“ daug redaguoti neteko (visa laimė!). Tačiau su leidykla nutarėme pakeisti dvi istorijas, kurios labai skyrėsi nuo visų kitų. Būtent iš vienos šių istorijų ir gimė kita mano knyga „Dvylika kruvinų plunksnų“.
Iliustracijų anatomija pagal
ROBERTĄ RAILAITĘ
Stilius
Nueitas tikrai ilgas kūrybinis kelias. Šis stilius labiau pats pasirinko mane, negu aš jį. Tiesiog buvo daug bandymų piešti įvairiai: linijomis, tapyti, visaip kitaip miksuoti ir eksperimentuoti. Galų gale atradau, kad man labai miela piešti formomis. Net jeigu pradedu nuo linijų, visada kuo greičiau pereinu prie formų ir spalvų ieškojimo. Man darbuose patinka ieškoti kontrastų su spalvomis bei dydžiais. Tai man patys geriausi eksperimentai.
Pasiruošimas
Medžiagos rinkimas man yra būtina proceso dalis. Tai pirmas dalykas, ką darau prieš piešdama. Reikia nupiešti baisų meškiuką? Einu į pinterest ieškoti susidėvėjusių meškiukų vaizdų inspiracijai.
O piešti žmones man itin sunku, tai dažnai būna, kad tenka ir kokių pozų paieškoti, o jeigu nerandu norimos, tenka ir pačiai pozuoti.
Buvo atvejis, kai reikėjo nupiešti veidrodėlį, kaip tik savo namuose turėjau tokį mažą, vintažinį. Labai pasiteisino!
Veikėjai
Nepiešiu veidų. Priežastis gana paprasta – nelabai moku jų piešti. Tad tenka „užslėpti“ savo silpnąsias vietas ir ieškoti kūrybiškų sprendimų. Ką jaučia veikėjas, galima išreikšti ne tik veido mimika, bet ir kūno kalba, tad dažniausiai pasitelkiu pastarąją techniką.
Istorijoje apie veidrodėlį iškart prisiminiau močiutes turguje, kurios pardavinėja visokius sendaikčius. Mano atmintyje jos būdavo su dideliais apdarais ir skaromis, pamaniau, puikiai tiktų istorijai. Aišku, mano atmintyje tos močiutės mielos, tad reikėjo knygos iliustracijai ją nupiešti baugesnę.
Aplinka
Kai piešiu aplinką, man svarbiausia perteikti atmosferą, tai mano darbų koziris. Pačios aplinkos vietos nėra konkrečios, tačiau net neabejoju, kad tai yra mano pasąmonės, aplankytų vietų mišinys. Šiek tiek kaip sapnas.
Istorijoje „Tamsioji pusė“ labai norėjau pavaizduoti, kaip vaikai maudosi naktį. Kadangi vanduo ten vienas pagrindinių motyvų, man iškart atėjo į galvą prisiminimas apie tokią kūdrą kaime, kurioje pati vaikystėje maudžiausi. Ten buvo daug nendrių, medžių, ir kartais tikrai būdavo baugu, ypač saulei leidžiantis. Tai puikus prisiminimas, kurį panaudojau iliustracijai.
Siužetas
Aušrinė taip įtaigiai rašo, kad vos perskaičius pastraipą kyla vaizdai. Pasitardavom su Aušrine, kuri istorijos vieta svarbiausia, ir tuoj pat eidavom prie eskizų. Kartais jų reikėdavo, o kartais būdavo tiesiog viskas iškart aišku.
Labiausiai diskutavome dėl viršelio. Vis negalėjome nuspręsti, kas iš tų dūmų kyla. Iš pradžių ir buvo kaukolė, bet galvojome gal per daug grėsmingai atrodo. Tada daug eksperimentavome, bandėme nupiešti tokius išblukusius veidus, darėme skirtingas versijas, bet galų galiausiai vis tiek grįžome prie kaukolės.
Kūrybinis procesas
Knygos iliustracijas kūriau apie du mėnesius, toks įprastas standartas nuo pradžios iki finišo. O diena atrodė maždaug taip:
Atsikeliu apie 7:30. Paglostau savo du katinus ir pasidarau kavos.
8 val. pusryčiauju ir peržvelgiu socialines medijas. Kadangi esu laisvai samdoma iliustruotoja, turiu palaikyti ir savo socialines medijas, kelti darbus ir bendrauti su žmonėmis. Tai puikus užsiėmimas prie kavos.
9 val. prasideda darbas. Ieškau medžiagos, eskizuoju, darau sprendimus, kaip turėtų atrodyti scena.
11 val. einu pasivaikščioti arba į sporto klubą. Priklauso nuo oro. Tai man labai padeda generuoti idėjas ir prasiblaškyti.
13 val. pietūs!
14 val. grįžtu prie darbų. Su pravėdinta galva ir naujomis idėjomis kimbu į darbą ir užbaigiu iliustraciją.
17 val. baigiu darbą ir ruošiu vakarienę. Labai mėgstu gaminti, tad po darbų čia visiškas atsipalaidavimas.
Jeigu turiu didelį (bent mėnesio) projektą, stengiuosi neprisiimti papildomai užsakymų, kad galėčiau visiškai susikoncentruoti į esamą. Taip mano dėmesys nesidalina perpus ir galiu pasiekti geriausią rezultatą.
„Duobių“ su šituo projektu visiškai neturėjau, bet jeigu kada ir atsiranda kokia, tai svarbiausia atsitraukti nuo darbų bent porai dienų ir veikti ką nors kita (žinoma, jeigu leidžia „deadline’ai“). Po tokios mini pertraukėlės visada ateina naujų minčių.
O su Aušrine mes visiškai nesiginčijome, abi turėjome panašią viziją, kaip turėtų atrodyti jos istorijos ir kokias detales išryškinti. Buvo vienas malonumas dirbti kartu!
Kai nedirbu prie knygų iliustracijų, tada puolu piešti savo studijos „Hollow Beak Games“ jaukiam siaubo žaidimui „Vale’s Echo“. Mano draugas jau visiškas žaidimų kūrimo veteranas, tad kažkada prie laužo nusprendėme, kad turim įkurti žaidimų studiją ir pradėti savo pirmąjį žaidimą. Labai džiaugėmės, kad pavyko gauti Gametech Lietuva finansavimą, tad galėjome sukurti jau gerai atidirbtą prototipą, o dabar ieškome leidėjų žaidimui pabaigti. Išleisti numatoma kitais metais!
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Aušrinė Tilindė
Gimiau Kaune 1987 08 03. Taigi taip – nors širdyje esu vilnietė, mano kraujas – žalias.
Kad man patinka rašyti, supratau… kai pradėjau skaityti! Buvau visiška „Tomo Sojerio“, Astridos Lindgren, „Bembis. Bembio vaikai“ fanė. Vėliau šias knygas pakeitė nuotykinė ir istorinė literatūra. Dar ir dabar atsimenu mane apimantį jausmą, kai atsiverčiu seną iš bibliotekos pasiimtą knygelę, užuodžiu trupančių nugeltusių puslapių kvapą ir suvokimą… kad manęs laukia naujas nuotykis!
Buvau pasiutusi mergaitė, kuri visiškai nemėgo suknelių (nes su jomis negalima karstytis medžiais!) ar lėlių. Didžiausias malonumas man buvo nuo ryto iki vakaro kieme laipioti po medžius, žvejoti, žaisti su kamuoliu ir prigalvoti vis kitokių pasiutusių žaidimų, kurie ne visuomet patikdavo mano tėvams ar kaimynams. Tokiems užsiėmimams turėjau atsarginį drabužių komplektą, slepiamą giliai spintoje, kurį buvo galima drąsiai suteplioti ar suplėšyti.
Galiausiai nuotykiai ėmė suktis ir mano pačios galvoje, todėl ėmiau kurti: tiek knygeles didžiosiomis raidėmis, rašinėlius, leisti vaikiškus laikraštukus. Tačiau niekada neturėjau vilčių išleisti knygą. Tuo metu tiesiog turėjau rašyti, nes nebežinojau, kur pasidėti su visa savo vaizduote!
Tiesą sakant, ketinau stoti į žurnalistiką, bet… beveik paskutinę minutę persigalvojau. Baigiau teisės magistrą Vilniaus universitete.
Pirmasis rimtas darbas buvo… padavėja JAV kurortiniame miestelyje po antrųjų studijų metų. Nors dirbau visą savaitę nuo 7 iki 22 val., kaip man patiko bendrauti su žmonėmis! Tai tikrai vienas įsimintiniausių gyvenimo patyrimų!
Darbdavio šeima man tapo antrąja šeima – su jais bendrauju iki šiol ir laukiu nesulaukiu, kada vėl susitiksime. Paskutinį kartą matėmės prieš pat pasauliui užsidarant dėl pandemijos 2020 metais…
Vėliau darbavausi advokatų kontoroje, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kol galiausiai ėmiau dirbti sau – bendrovėje „Stiprus žmogus“, teikiančioje fizinių asmenų bankroto paslaugas.
Knygos vaikams ir paaugliams
„Anita ir kiti pasauliai. Stebuklingas miškas“ (Lucilijus, 2022)
„Šiurpnakčio istorijos“ (Alma littera, 2024)
„Dvylika kruvinų plunksnų“ (Alma littera, 2024)
Roberta Railaitė
Gimiau Šiauliuose 1992 04 09, gyvenu Vilniuje.
Studijavau Vilniaus dizaino kolegijoje, baigiau grafinio dizaino studijas.
Pirmas mano darbas buvo kurti marškinėlių dizainą įmonėje „Wellcoda“, po pusės metų susiradau darbą spaustuvėje „MReklama“, ten dirba nuostabūs žmonės, jeigu reiks spaudos darbų, kreipkitės į juos! Darydavau vizitines, lankstinukus, plakatus ir panašiai. Buvo smagu.
Tada susiradau darbą „Bored panda“ įmonėje. Tik darbas buvo nesusijęs su grafiniu dizainu ar iliustracijomis. Ten rinkau paveiksliukus iš interneto jų straipsniams. Bet direktorius pamatė mano piešinius ir nusprendė mane paaukštinti, tapau įmonės iliustruotoja. Buvau labai laiminga. Tada kūriau komiksus, storyboardus animacijoms, iliustracijas ir viską, ko tik reikėjo „Pandai“.
Po „Bored pandos“ įgavau pasitikėjimo savimi ir nusprendžiau, kad reikia pradėti laisvai samdomos iliustruotojos karjerą. Tą ir darau jau 6 metus.
O šiais metais dar nusprendėme su draugu atidaryti žaidimų studiją ir pagaliau pradėti savo išsvajotą siaubo žaidimą. Sekasi puikiai!
Iliustruotos knygos vaikams ir paaugliams:
Aušrinė Tilindė „Šiurpnakčio istorijos“ (Alma littera, 2024)
Aušrinė Tilindė „12 kruvinų plunksnų“ (Alma littera, 2024)
„Horror City“ (Azou publishing. Šią knygą baigiau iliustruoti, ji turėtų jau šiais metais pasiekti Prancūziją)
AČIŪ
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
