Teksto anatomija pagal
SIGITĄ MIKŠAITĘ
Pradžia
Šuniukų knyga buvo netyčiukas. Neplanuota, netikėta gyvenimo išdaiga, iššokusi su klausimu „O gal gali parašyti?“ Kad niekam nekiltų abejonių, iš karto atsakiau: „Aišku, galiu.“ Nors nieko panašaus gyvenime nebuvau rašiusi.
Šio provokuojančio klausimo priešistorė ilgesnė: prieš porą metų Povilas Blaževičius pasiūlė man prisidėti rengiant parodą apie Lietuvos šunų istoriją. Tad atsidūriau Povilo komandoje. Jis su kolegomis jau buvo atlikęs rimtus zooarcheologinius tyrimus – nagrinėjo gyvūnų, tarp jų ir šunų, kaulus. Ir štai atėjo laikas tuos tyrimus įdomiai ir suprantamai pristatyti visiems.
Taigi parodos kūrimas jau įsibėgėjęs, mes su Povilu prisirinkę įvairios informacijos, labai skirtingų eksponatų, skęstame savo idėjų chaose. Ir kyla klausimas, o ką daryti su parodos leidiniu? Mat rimtose parodose yra įprasta parengti eksponatų katalogą. Bet mums katalogas atrodė per sausas (nes, pripažinkime, šuns batai ar kalėjimo grotos kataloge skamba mažiau įkvepiančiai nei realybėje). Tai gal bent brošiūrėlę su keliais įdomesniais eksponatais? Bet kam reikia tos brošiūrėlės… Ir tada į sceną išėjo leidybos skyriaus vadovė Justė Brukštutė-Šimkė ir „susprogdino eterį“ – tai gal knygą vaikams? Juk visa paroda jau buvo kuriama lygiagrečiai galvojant ir apie jaunuosius lankytojus.
Nežinau, kokius mygtukus mano galvoje ji sugebėjo paspausti, bet man iš karto smegenyse pradėjo suktis šuniukai.
Atskiro žodžio nusipelnė ir Povilas. Su juo susipažinome prieš daug metų, rugsėjo pirmąją, kai įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Nuo tos dienos mūsų keliai labai ir nenutolo. Pasibaigus archeologijos studijoms, abu dirbome Pilių tyrimo centre, vėliau Valdovų rūmuose, kartu rengėm parodas, ekspozicijas ir kitokias nesąmones. Povilas ateidavo į mano kabinetą saldainių, aš pas Povilą – pasitarti. Vėliau, beveik netyčia, abu pakeitėme darbo vietą, abu atsidūrėme Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje. Ir, tiesą sakant, daugiau niekas nepasikeitė: Povilas vis dar ateina saldainių iš mano stalčiaus, o aš pas jį – paburbėti arba pasitarti.
Pasiruošimas
Kadangi visi knygos personažai buvo arba realūs, kadaise gyvenę šunys, arba jų istorijos turėjo remtis tikrais faktais, tikslios informacijos reikėjo nemažai.
Laimei, parodai medžiagą jau buvome rinkę dvejus metus, tad žinių turėjome sukaupę kalnus. Tereikėjo gerai ją persijoti, atsirinkti, kas tinka kiekvienam personažui. Šaltiniai buvo įvairiausi. Ieškant žinių apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių šunis, teko versti istorikų veikalus, dvaro sąskaitų knygas. Apie priešistorėje gyvenusius šunis, jų laidojimą su žmonėmis žinias rinkome iš archeologinių tyrimų ataskaitų. Net istoriniai šaltiniai, aprašantys baltų gentis, suteikia įdomios informacijos apie šunis. O kiek apie juos galima rasti etnografiniuose šaltiniuose! Pasakos, sakmės, posakiai… Net mįslės – šarangė varangė po suolu susirangė! Kas?
Na, o rašydama apie grafo Kosakovskio medžioklinį šunį, turėjau rimtai pasidomėti, kaip vyksta fazanų medžioklė. Nė nenujaučiau, kad man prireiks tokių žinių. Dabar jau žinau, kokiu metų laiku ir net paros metu ji prasideda. Kur slepiasi fazanai, kokioje žolėje jų ieškoti, kaip šuo turi tyliai prisėlinti, pakelti paukštį ir parodyti jį medžiotojui. Po kelių dienų tokioje medžioklėje (na gerai, mintyse) jau ir pati pajutau, kaip gera po visko grįžti pas grafą į dvarą prie židinio.
XX a. šunys jau paliko daugiau „pėdsakų“ žmonių atsiminimuose, laiškuose, nuotraukose. To meto spauda rašė ir apie šunų registravimą, mokesčius, policijos ar kariuomenės šunų dresūrą, net jų dienos racioną. Viską reikėjo perskaityti.
Teko pasikalbėti ir su įvairių sričių žmonėmis. Apie partizanams talkinusius šunis man papasakojo tyrėjas ir rašytojas Romas Kaunietis. Apie tarnybinius šunis muitinėje ar pasienyje – kinologas Artūras Zaleckis. Aš net pajudėt bijojau stebėdama, kaip greitai bei tiksliai dirba jo dresuojami šunys.
Prisipažinsiu, viena istorija gimė visai ne iš archyvų ar knygų, o stebint merginą, kasdien vedžiojančią savo šuniuką kaimyniniame parke.
Visa tai skamba labai intensyviai – ir išties, darbo tempas tikrai neleido atsipūsti. Bet man tai be galo patiko. Toks informacijos gausumas leido išsirinkti „skaniausius“ faktus ir paversti juos labai skirtingų charakterių šuniukų istorijomis.
Veikėjai ir aplinka
Pirmieji bandymai leisti šuniukams kalbėti savo balsu gimė dar kuriant parodos vaikų liniją. Pagal sumanymą, vaikus turėjo pasitikti skirtingi šunys – jie pasakojo apie save ir kvietė eiti toliau.
Dabar, kai praėjo kiek laiko, pagalvoju, kad gal net nebuvo minties rašyti vaikams štai taip: „Štai Žygimanto Augusto mylimas šuo Grifas, jis gyvena rūmuose ir kviečia tave keliauti kartu į parodą.“ Norėjosi išvengti gido tono, nesudaryti įspūdžio, kad mažąjį lankytoją kažkas vedžioja pagal nustatytas taisykles. Atrodė, vaikas turi panirti į šuniuko gyvenimą, susidraugauti, susitapatinti su juo. O kaip tampama draugais? Kai abu esate panašūs, kai pasisakote savo vardus. Labas, aš – Grifas, apžiūrėkim viską drauge. Beje, savo ir savo augintinio vardą lankytojai galėjo užrašyti ant tam skirtos sienos.
Taip tie balsai ir persikėlė į knygą. Tiesa, pradžioje buvo ir kitokių bandymų – net atsirado istorija, kur berniukas pasakoja apie savo šunį. Bet greitai paaiškėjo, kad tai įneša sumaišties, kas ir apie ką pasakoja. Tiesiog pasidarė aišku – istoriją turi pasakoti patys šuniukai. Juk knyga yra apie juos.
Šunelių istorijas ir laikotarpius pirmiausia dėliojausi pagal tai, kiek aiškios ir įdomios medžiagos turėjau.
Pavyzdžiui, turiu istorinių žinių apie privalomą šunų registravimą tarpukario Kaune, šunų žetonų iš to laikotarpio ir 1938–1939 m. nuotrauką, kurioje elegantiška ponia Fira Kuprickienė stovi su išdidžiu šunimi. Jam ant kaklo kabo blizgantis žetonas. Mintyse iškyla vaizdas, kaip jiedu tvirtu, pasitikinčiu žingsniu keliauja Kauno gatvėmis, koks svarbus yra antkaklis ir žetonas šuniui, juk tai naujiena Kaune. Žetonas simbolizuoja, kad tu ne valkata, o registruotas miestietis! Ir dar kai tokia ponia šalia, turi būti pasitempęs. Taip per šuns vidinį monologą pavyko atskleisti šunų registracijos istoriją Lietuvoje.
O vienas šuniukas tiesiog pasiprašė būti įamžintas tarmiškai. Rašydama apie kaimo šunį, kuris visą gyvenimą pririštas grandine svajoja apie košės dubenį danguje, draugauja su vištomis ir nesutaria su katinu, mintyse aiškiai girdėjau kalbant… na, švelniai tariant, kaimiškai. Jis juk ir yra mielas, naivus, literatūrinės lietuvių kalbos negirdėjęs kaimietukas. Pati esu vilnietė, nemoku tarmiškai kalbėti, tad paklausiau redaktorės, ar yra galimybė „išversti“ į kurią nors tarmę, ji iš džiaugsmo net stryktelėjo ir mielai išvertė pati. O kad nenuskriaustume kitų tarmių, vėliau parinkome dar kelias istorijas, kurios natūraliai „prašėsi“ skambėti dzūkiškai, žemaitiškai ar suvalkietiškai. Taip tarmiškai prabilo partizanų, etnografinio pasakojimo ir pasakos šunys.
Beje, knygoje nedaug šuniukų turi vardus. Sąmoningai nesistengiau kurti istorijų veikėjams vardų. Rodos, suteikdama savo sugalvotą vardą visai kitaip nuspalvinčiau personažo charakterį. Todėl taip ir liko. Kaip ir istorijoje, taip ir knygoje bėgioja, loja ir ką nors veikia bevardžiai šuneliai. Vardus turi tik tie, kurių vardai iš tiesų išliko istoriniuose šaltiniuose.
Siužetas
Ieškodama temų stengiausi, kad istorijos nesikartotų. Norėjosi kuo daugiau skirtingų situacijų. Kad šunys gyventų skirtingus gyvenimus. Į idėjų sąsiuvinį rašiausi būsimas istorijas. Sąrašas keitėsi, pildėsi, trumpėjo, kol galiausiai susidėliojo galutinis – nuo pirmųjų šunų pasirodymo iki mūsų dienų. Turbūt nesiblaškyti padėjo ir jau sukurtas parodos pasakojimas – galėjau atsispirti nuo jo ir papildyti naujomis istorijomis.
Knygą sudarančios istorijos nesusijusios tarpusavyje. Kiekviena turi savą struktūrą, kulminaciją, savo spalvas. Kiekvienoje galėjau kurti vis kitą nuotaiką. Ir pačiai tai buvo įdomu, nes su kiekviena nauja pradžia atrasdavau šunų pasaulį vis kitaip. Ir man, bijančiai šunų (taip, nuostabiausias šios istorijos paradoksas – aš jų bijau) ir jų nepažįstančiai, kiekviena istorija buvo mažas atradimas. Tarsi trumpos pažintys. Supratau, kad šunys gali būti gudrūs, atsakingi, mieli, kartais geručiai, kartais blogučiai. Jie gali būti naivūs, patiklūs, skriaudžiami ar be galo mylimi – bet visada šalia žmogaus.
Rašydama labiausiai nenorėjau nieko auklėti ar mokyti. Knyga lyg ir pažintinė, paremta moksliniais šaltiniais. Ji galėjo lengvai tapti pernelyg rimtu leidiniu. O mane nuo vaikystės tokios knygos gąsdino – kai informacija tiesiog grūdama: „Sužinok, net jei nenori.“ Nujaučiau, kad vaikus tokia forma pateikiamos žinios gali atstumti. Bet juk knygutė apie istoriją, visai nusišnekėti nereikėtų. Taip kaip išsisukti?
(taip ir neišmokau pozuoti – lygiai taip pat išsiviepiu ir sudedu rankas)
Taip atsirado faktų skanukai. Beveik prie kiekvienos istorijos yra paberta trumpų faktų. Gali juos skaityti ir sužinoti rimtesnių dalykų. O gali ir neskaityti. Galbūt tėtis ar mama paskaitys. O gal pats vaikas, kai paaugs, perskaitys.
Tie faktų skanukai buvo savotiška duoklė ir mano vidiniam mokslininkui. Iki šiol rašiau tik mokslinius tekstus, katalogus, parodų medžiagą, o dabar dar ir doktorantūroje tenka „protingai kalbėti“. Sunku buvo užspausti savyje tą iškeltą mokslininko rodomąjį pirštą – „Viską privalu pagrįsti faktais!“ Todėl labai gali būti, kad rašymas pirmuoju asmeniu, šuniuko balsu, buvo mano slaptas būdas nuo to pabėgti.
Kūrybinis procesas
Sklando legendos, esą knygutės tekstus parašiau per du ar tris mėnesius. Jei paklaustumėte manęs, aš to neprisimenu.
Nes man tie mėnesiai buvo neįtikėtini – intensyviai ruošėmės parodai, artėjo metų pabaiga, o su ja ir darbų atsiskaitymai. Pirmaisiais doktorantūros metais buvo dar daugiau skaitymo, rašymo, mąstymo ir atsiskaitymų. O kur dar kalėdiniai vaikų koncertai, namų darbai ir kasdienė vakarienė.
ir pas M. K. Čiurlionį svečiuose
Todėl knygai tekstus rašiau visur, kur rasdavau kampelį atsisėsti: dukros baseino laukiamajame, M. K. Čiurlionio menų mokyklos koncertų salėje, Operos ir baleto teatro tarnybiniame fojė skambant operai, vidurnaktį namuose priekaištingai stebint katinui.
o internetas veikia tik lauke ant suoliuko
Nuolat su savimi nešiojausi kompiuterį, keletą reikalingų knygų ir būtinai idėjų sąsiuvinį. Išmokau atjungti klausą ir dėmesį, ausis užsikišdavau ausų kamštukais, ant viršaus užsidėdavau ausines ir dar įsijungdavau foninį triukšmą, kuris labiau tikdavo tą dieną, – žaliąjį ar rudąjį. Dabar net pati sau pavydžiu tokio sugebėjimo susikaupti ir atsijungti nuo aplinkos.
Kiekviena istorija turėjo savo kelią. Pirma kelias dienas rinkdavau informaciją, užsirašinėdavau mintis. Ne tik apie šunį, bet ir apie jo aplinką – kaip gyveno žmonės, kokios buvo aplinkybės. Kelias dienas nešiodavau viską galvoje. Surinkta medžiaga ten purtydavosi kaip sniegas stikliniame burbule, kol iš faktų pradėdavo ryškėti istorija, veikėjai, nuotaikos. O tada pasipildavo sakiniai. Tik spėk rašyti. Blogiausia, jei tai įvykdavo jau padėjus galvą ant pagalvės…
Bet ne visos istorijos taip sklandžiai išsiliedavo. Buvo tokių, kurios niekaip nelipo į pasakojimą. Toks buvo arktinės kelionės šuo, turėjęs pasakoti sunkią tremties ir gyvenimo lageryje istoriją. Apie šunis lageriuose savo atsiminimuose tremtiniai nedaug rašė. Būta užuominų apie vietinių tautelių laikomus šunų kinkinius. Apie suvalgytus šunis. Šiek tiek daugiau likę vėlesnių tremties metų nuotraukų su gyvūnais. Bet pasakojimas sunkiai lipdėsi. Daugiau įkvėpimo ieškojau skaitydama Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus. Ir taip užsikabinau, kad visą naktį verkdama juos skaičiau. Pamažu gimė šuns istorija tremtyje – apie žvejybą arktiniame šaltyje, kelionę per pūgą ir vienintelį tikslą – išgyventi nors šią akimirką.
Kai istorijoje padėdavau paskutinį tašką, mane apimdavo euforija ir pasididžiavimas. Kiekvienas aprašytas šuo man buvo pats pačiausias. Garsiai skaitydavau dukroms, jos vartydavo akis ir kentėdavo mano literatūrinę ekstazę.
Pirmuosius tekstus net nepasitikrinusi siųsdavau Justei, leidybos vadovei. Paskui išmokau save apraminti, liepdavau sau palaukti bent dieną, persiskaityti dar kartą ir tik tada siųsti. Labai džiaugiuosi, kad turime nuostabią kalbos redaktorę. Nijolė, kartais net perlipdama savo lituanistės principus, leisdavo man pasilikti vieną kitą „netaisyklingą“ perliuką. Juk kalba šunys, o ne lituanistai!
Na, o tada prasidėdavo nekantrus laukimas, kaip mano istoriją pamatys iliustruotoja Reda. Ir nė karto nenusivyliau! Buvo nuostabu matyti, kaip tai, kas iki tol gyveno tik mano galvoje, jos piešiniuose tampa dar ryškiau.
Redai neduodavau jokių užuominų, ką ir kaip įsivaizduoju. Ji tik gaudavo eksponatų, kurie turėjo papildyti pasakojimus, nuotraukų ar bendros laikotarpį atspindinčios informacijos. Tarkime, kokį ragą galėjo pūsti grafas Kosakovskis medžioklėje ar kaip atrodė vilnietė XIV a.
Tiesa, knygos puslapiuose šmėžuojantis rainas katinas atsirado neatsitiktinai. Iš tikrųjų visą kūrybinį procesą įdėmiai sekė mano storulis katinas Kaimynas. Jis ne tik stebėjo, bet ir aktyviai dalyvavo: pereidavo per klaviatūrą (yra ne kartą ištrynęs tekstą), užgriūdavo ant reikalingo puslapio, reikšmingai žiūrėdavo į akis, kai per ilgai užsisėdėdavau. Taip kartu ir dirbome.
Iliustracijų anatomija pagal
REDĄ TOMINGAS
Stilius
Sudėjus visas mano iliustruotas knygas vieną šalia kitos, galima pastebėti laipsnišką stiliaus kaitą, bet nieko labai drastiško, be poros tikrai kitokių knygų. Tad planavau smarkiau išsiskirsiančią knygą, o galiausiai ji vis tiek įsiliejo į tą bendrą mano stiliaus gradientą.
Sąmoningai norėjau labiau nutolti nuo gausiai tekstūruoto piešinio. Stilių apibrėžė ir žinia, kad parodoje, su kuria ši knyga susijusi, bus mano sukurti personažai šunys. Juos kurti turėjau Illustrator programa, tad galimybės buvo labiau apribotos. Bet puikiai tiko mano užmačiai viską piešti plokščiau, labiau stilizuotai nei visada.
Galbūt labiausiai ši knyga išsiskiria tuo, kad aplinka (kiek jos tėra) ir personažai piešti gan plokščiai, o artefaktai iš parodos perpiešti kitokiu stiliumi. Bet manau, jie puikiai dera, nes vis tiek ir vienur, ir kitur panaudojau savo susikurtą (jau iki negalėjimo su mano stiliumi siejamą) kompiuterinį „teptuką“.
Pasiruošimas
Su autore ir archeologu Povilu Blaževičiumi, kuris konsultavo šunų klausimais, tariausi tik kelis kartus, nes gavau visą šūsnį skaitmeninės medžiagos. Jos buvo tiek daug, kad kartais net pasimesdavau tarp failiukų įvairiuose „debesyse“. Vieniems skyriams reikėjo perpiešti nuotraukas, kitiems – daiktus, kurie buvo eksponuojami parodoje.
Ką piešti, t. y. kokias veisles, buvo aišku iš teksto. Daugiausia bendravau ir tariausi su knygos meno vadove ir dizainere Justina Brukštute-Šimke. Bet čia turiu omenyje iliustracijų dinamiką, kompoziciją, spalvas.
Naudodamasi proga norėčiau pasiaiškinti dėl vieno nesusipratimo. Daug kas manė, kad remdamasi kokliu iš Vilniaus žemutinės pilies (XV a.) sukūriau „monstrašunį“, papuošusį knygos viršelį ir plakatą parodai Istorijų namuose. Kad ir kaip norėčiau, negaliu prisiimti šios garbės. Piešinio autorius – Justinas Dadonas, jis sukūrė ir parodos architektūrą.
Veikėjai
Nauja knyga – nauja kančia. Neretai iliustruotojams pati knygos pradžia būna sunkiausia. Sukurti personažus, aplinką, stilių. Kai visa tai atsiranda, darbai įsibėgėja kaip reikiant. Ši knyga buvo išimtis!
Visada svajojau sukurti knygą, skirtą šunims. Kas mane pažįsta iš mokyklos laikų, žino, kad esu pripiešusi šunų keliems gyvenimams į priekį. Ir tam buvo priežastis. Kadangi gyvenome bute, tėvai neleido man turėti šuns. Tad, manau, piešiau juos tiesiog fanatiškai. Ir vis sau po nosimi burbėjau, kad jau kai užaugsiu, turėsiu bent penkis.
Bet gyvenimas mėgsta pokštus – 10 klasėje supratau, kad esu labai alergiška šunims. Ir arkliams. Juos piešiau ne ką rečiau nei šunis. Gal dėl to ir tapau alergiška šiems gyvūnams?
Kai paauglystėje visi skaitė filosofinius veikalus, aš domėjausi šunų elgsena. Krimtau knygas apie dresavimą. Turėjau labai gerai nupieštų knygų šia tema. Tad galiu tvirtinti, kad šią knygą piešti buvo lengva. Daugelis šunų veislių man jau seniai buvo pažįstamos.
Galėčiau išskirti du šunų tipus: bet koks kiemsargiukas ar šiaip neutralus šuo (kas žino, kaip tie šunys atrodė senų senovėje) ir tam tikras žinomo žmogaus ar konkrečios veislės šuo. Pvz., lietuvių skalikas skyriuje apie skalikus ir J. Tumo-Vaižganto taksiukas Kaukas iš senos nuotraukos, mano pridaugintas ir pabiręs po Kauno senamiestį. Panašiai nutiko ir su šventųjų šunimi – šunelis Lemoriukas iššoko iš M. K. Čiurlionio paveikslo ir pasileido keliuku Italijoje. Skyriui „Šuo vedlys“ parinktas gerumo fondo „ne apie mane“ įkūrėjos karališkoji pudelė Fėja. Ji dar ypatinga tuo, kad buvo pirmasis šuo vedlys Lietuvoje.
Kitur piešiau skirtingas veisles, pasirinkdama išraiškingiausias. Pvz., skyriuje apie šuns regą nupiešiau mopso portretą. Kaip šuo mato spalvas – jau aišku, o kaip pasaulį mato į skirtingas puses žvelgiančios mopso akytės?
Praėjus beveik metams po knygos pasirodymo, jau užsidarius parodai išaiškėjo viena įdomi detalė. Knygoje yra skyrius „Sofos šuo“. Mes su autore Sigute nesitarėm dėl kiekvieno šuns, tad pamačiusi šio skyriaus pavadinimą iškart žinojau, kokią veislę pavaizduosiu. Žinoma, kad ši cu, kurios ilgas lyg šleifas besivelkantis kailiukas visad turi būti ypač gerai prižiūrėtas. Man net kyla įtarimas, kad šie šunys žemę liečia tik tada, kai lauke visiškai sausa ir švaru. O Sigutė vėliau pasakojo, kad šią istoriją įkvėpė jos kaimynystėje kasdien sutinkamas šuniukas. Bet tai buvo karaliaus Karolio spanielis.
Buvo smagu išrinkti veisles skyriui „Kodėl aš loju“. Jame minima, kad įvairiomis kalbomis šuns lojimas išreiškiamas skirtingai. Tad labai norėjau nupiešti paminėtų šalių nacionalines veisles: italų, persų, lietuvių, estų, latvių, rumunų ir t. t.
Labai keista, bet nupiešiau tik vieną pažįstamą šunį. Šelčių veislės kalytę Klaabu, kuri kasdien palaiko man kompaniją, nors nėra mano šuo. Dalinuosi studija su jos šeimininke.
Manau, taip yra todėl, kad man šunys neturi tokių išskirtinių bruožų kaip žmonės. Kaip atskirti, kad čia būtent tas šeltis?
Beveik kiekvienoje iliustracijoje galima rasti tą patį katiną, kurio prototipas – Sigutės katinas. Jis, žinoma, šunis erzina, vedžioja už nosies, arba įžūliai laižosi vieną vietą, o šunys tuo metu iš proto kraustydamiesi loja. Jis iškelia į šviesą geriausias šunų savybes, cha cha.
Pradėjusi eskizuoti personažus, pripiešiau ir žmonių, bet dabar matyti, kad jie toli gražu ne pagrindiniai veikėjai. Kai kur tyčia nerodžiau veidų, tik iš toli. Taip nusprendėme su Juste – visas dėmesys šunims.
Aplinka
Pavarčius mano iliustruotas knygas matosi, kad vengiu gausiai iliustruoti aplinką, ypač interjerus. Seniau man tai buvo tiesiog sudėtinga, nes norėdavau piešti vien gyvūnus. Lygiai taip pat nenoriai piešiau ir žmones.
Man tiesiog maloniau visą dėmesį sutelkti į gyvą formą. Pagauti gyvūno nugaros linkį, galvos formą, žmogaus ranką ar pečių liniją. Stilizuoti figūrą. Nors labai domiuosi interjerais, daiktais, žaviuosi architektūra, jei tik galiu, jų nepiešiu. Nebent eskizuoju kelionėse, bet tai ne tas pats, kas knygų iliustravimas. Tad kur tik galiu, visą dėmesį skiriu figūrai. O kur reikia aplinkos, ten ją piešiu fragmentuotą.
Arba pasitelkiu gudrybę. Kad nereiktų piešti realių gatvių ir namų, skyriuje „Senamiesčio šuo“ Kauną pavaizdavau kaip žemėlapį. Jame bėgioja Kaukas. Daug Kaukų.
Lietuvių skalikas bėgioja ant Gedimino kalno, nes kalno papėdėje stovi paminklas, skirtas šiai veislei. Šį paminklą buvo būtina perpiešti, tad ir aplinka atsirado.
Bet patys tekstai irgi padiktavo, kaip atrodys fonas, kuriame veikia veikėjas. Jei tekstas abstraktesnis, nėra labai aiškaus veiksmo ar veiksmų sekos, piešiu šunį ir kelis atributus, o pvz. „Šventųjų šuo“, iššokęs iš M. K. Čiurlionio paveikslo, bėga Italijos kalnais pas šventąjį, kuris prisiglaudė pašiūrėje. Italiją vaizduoju pasitelkdama kelis stereotipinius ženklus: kalnus, ožkas alyvmedžiuose…
Siužetas
Kai imuosi naujos knygos, noriu susikaupti ir „varyti“. Kai ko nors trūksta ar atsiranda neaiškumų, tariuosi. Bet šiaip labai mėgstu man suteiktą kūrybinę laisvę. Nepamenu, kad būčiau kūrusi knygą tandemu, kur kiekvienas knygos kūrimo etapas derinamas su autoriumi.
Kadangi esu iliustravusi per 30 knygų, jau žinau, kaip suteikti knygai dinamikos. Stengiuosi nekartoti kompozicijos ar personažų dydžių trijuose atvartuose iš eilės. Pati sau sukuriu tokią darbo eigą, kad nepabostų. Manau, vaikams tai labai aktualu, bet pasaulyje yra įvairiausių knygų ir jų dinamika gali absoliučiai skirtis.
Labiausiai mėgstu iliustruoti tokias knygas, kur kiekvienas skyrius – lyg atskiras pasaulis. Tad aplinkos, personažo pateikimo logika gali būti visiškai kitokia nei skyriuje prieš tai. Idealiausia, jei ir personažai kiti. Prisipažinsiu, todėl greit mečiau animacinių filmų kūrybą, nes man atrodė, kad nieko nėra baisiau, kaip kasdien ištisus metus piešti tą patį personažą.
Knygoje „Istorija vizgina uodegą“ ir buvo visi mano anksčiau suminėti punktai. Vienintelis personažas, kurį galima sutikti kiekviename skyriuje, – tai Sigutės katinas! Bet jis atsidurdavo tokiose skirtingose situacijose, kad nebuvo kada nuobodžiauti jį piešiant.
Kai buvau dar žalia iliustruotoja, viena draugė atspėjo, kurios iliustracijos buvo sukurtos paskutinės, nes matėsi, kad jau visai pavargusi piešiau. Tad dabar stengiuosi piešti taip, kad niekas niekada to nepastebėtų.
Kaskart kurdama knygą turiu įterpti bent vieną labai tamsų atvartą. Tai atėjo iš vaikystės, tokios iliustracijos man darydavo didelį įspūdį. Net galiu paminėti, kokia tai knyga. Anzelmo Matučio „Girios televizorius“. Eilėraštis „Ko nekrato Grigo ratai“ atspausdintas juodame fone. Bet pati iliustracija labai plokščia su ryškiais personažais. Manau, ši knyga yra padariusi man didžiausią įtaką.
Kūrybinis procesas
Knygą piešdama užtrukau du mėnesius. Tuo metu piešiau iliustracijas tik šiai knygai, o vakarais lipdžiau iš molio. Tuo pat metu gimė keli moliniai šunys. Ateidavau į studiją kasdien. Pamenu, savo instagramo paskyroje dalinausi įrašu, kaip keista, jei tenka dirbti iš namų. Nuotraukoje matyti, kad piešiu lovoje, nes sirgau.
Dabar pagalvojusi prisimenu, kodėl dar ši knyga ypatinga, nes kai kurias jos dalis piešiau fotošopu, o kitas – procreate. Seniau viską kurdavau tik pirmąja programa.
Šiai knygai nekūriau specialios apribotos spalvų paletės. Tad vartydami knygą nepastebėsite vienos pagrindinės spalvos. Norėjau, kad knyga būtų kuo spalvingesnė. Šią knygą lydi užduočių knygelė. Buvo smagu piešti vien linija.
Visada sunkiausia sukurti pirmąją iliustraciją. Bet šįsyk tai buvo labai lengva. Sunkiau buvo su antrąja, kurioje iš minėto koklio lekia monstrašuniai, pamažu virstantys kurtais. Mėginome su Juste integruoti parodos objektus į iliustracijos veiksmą. Bet greit supratome, kad tai bus labai sudėtinga ir gal kiek nuobodu. Tad kiti artefaktai pateikti atskirai nuo veiksmo.
Dabar, kai bandau prisiminti, kaip daugiau nei prieš metus atrodė mano kasdienybė, galiu patvirtinti, kad taip pat. Pusvalandį pėstute keliauju iki studijos. Būtinai klausausi vienos filosofijos tinklalaidės, o kas antrą savaitę – naujausio Proto Pemzos epizodo.
Studijoje iškart sėdu prie stalo dirbti. Pietauju studijoje, geriame kavą su studijoke Liisa, pasikalbame. Neretai užsuka svečių.
Studijoje pasistačiau šokių stulpą, kartais pasportuoju, jei pasidaro sunku. Vakare vėl pareinu namo, bet jau klausydamasi muzikos.
Autorių biografijos
Sigita Mikšaitė
Gimiau Vilniuje 1981 m. per patį vidurvasarį, todėl į gimtadienio šventę niekada neateidavo draugų. Dėl to dabar labai mėgstu švęsti savo gimimo dieną. Nes visi draugai dirba, jų niekas nebeišveža pas močiutes ir jie gali džiaugtis kartu su manimi.
Vilniaus universitete baigiau Archeologijos magistro studijas, o šiuo metu esu panirusi į Etnologijos krypties doktorantūros studijas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Jei viskas pavyks, mano disertacija bus apie elitinius lietuvių karius viduramžiais. Kitaip sakant, disertaciją rašau apie princus ant žirgų. Kas žino, gal bus ir knyga vaikams?
Esu baigusi ir B. Dvariono muzikos mokyklą, turiu dirigavimo ir vokalo specialybių diplomą. Galiu pasidžiaugti, kad dirigavimo įgūdžiai praverčia ir kasdieniame gyvenime.
Pirmąjį oficialų atlygį gavau už darbą Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vaikų chore. Atlikdavome vaikų, o kartais kokių nors žvėrelių, vaidmenis spektakliuose. Esu nugriuvusi vidury scenos, tik laimė, už kartoninio krūmo, tai spėjau susitvarkyti ir vaidinti toliau. Su archeologija susijusį darbą dirbau Lietuvos istorijos institute, buvau dailininkė. Paaiškėjo, kad moku piešti įvairius archeologinius radinius. Labai mėgau šį darbą, nes galėjau piešti naktimis, o paskui išdidžiai vėluoti ryte į darbą. Vėliau ilgam įklimpau į archeologiją. Dirbau Pilių tyrimo centre, Valdovų rūmų muziejuje, per mano rankas perėjo tūkstančiai Žemutinės pilies radinių, dauguma jų pateko į tuo metu naujai kuriamą muziejaus ekspoziciją. Kai gyvenime užsimaniau pokyčių, iš vieno muziejaus perėjau dirbti į kitą. Lietuvos nacionaliniame muziejuje sutikau labai kūrybišką komandą, su kuria, man atrodo, mes dar ne vieną parodą ar knygą parengsime.
Reda Tomingas
Gimiau 1979 m. Šiauliuose.
Studijavau Vilniaus dailės akademijoje audiovizualinius menus, baigiau animacijos bakalaurą.
Esu dirbusi laborante ir kopijavimo aparato operatore Šiaulių 18-oje vidurinėje mokykloje, kurioje mokiausi iki 5 klasės. Esu net pavadavusi matematikos ir biologijos mokytojas. Tikrinau kontrolinius, rašiau pažymius, pro mikroskopą apžiūrinėjom nuo palangių surinktas miegančias muses. Švedijoje esu dirbusi aukle, vaizdajuosčių nuomoje ir kasininke prekybos centre. Danijoje vedžiojau šunis.
Net neminėsiu visokių reklamos agentūrėlių, kuriose teko paplušėti. Daug smagiau buvo padirbėti stiliste žurnalui „Moteris“. Jau net sunku viską prisiminti… Dabar su šeima gyvenu ir kuriu Taline, Estijoje. Dėstau skaitmeninės iliustracijos kursą dailės akademijoje.
Knygos vaikams ir paaugliams
Esu iliustravusi daugiau nei 30 knygų (ir knygų viršelių) vaikams ir paaugliams. Sunku išskirti kelias svarbiausias. Bet pasistengsiu šaltai ir logiškai paaiškinti, kodėl viena ar kita knyga išsiskiria.
Neringos Vaitkutės „Odilės pasaka“ (Aukso žuvys, 2025). Manau ir labai tikiuosi, kad ši knyga žymi tam tikrą lūžį mano karjeroje. Tai nėra pirmoji mano nespalvota, paaugliams skirta knyga. Labai mėgstu tokio žanro knygas ir noriu pripiešti daugiau paslaptingų, piktų, dantytų, tamsių ir gal net baisių iliustracijų.
Katrin Tõnisson knyga apie paršelį (Notsu suur soov, Päike ja pilv, 2024) svarbi kaip pirmoji estiška paveikslėlių knyga. Skina laurus čia, Estijoje, cha cha. Bet šiaip jaučiu, kad jos istoriją praplėčiau piešiniais, su autore intensyviai bendradarbiavome. Todėl ji man tokia mylima.
Daivos Čepauskaitės „Kaip Grikis berniuką augino“ (Žalias kalnas, 2022). Knyga, kurią kurdama turėjau absoliučią laisvę. Nelengva, kai turi tiek laisvės! Norėjau, kad ši knyga būtų buvusi bent 10 kartų ilgesnė ir aš tikrai būčiau „pasitaškiusi“. Tada tik pradėjau įsibėgėti. Bet knyga irgi laimėjo ne vieną apdovanojimą. Tad žinau, kurion pusėn judėti.
Saulės Paltanavičiūtės „Meksika Marija“ (Alma littera, 2021) man tiesiog labai artima širdžiai. Daug į ją meilės įdėjau. Jaučiu, įvyko kitiems gal ir nepastebimas, bet man svarbus stilistinis lūžis.
Na, ir, žinoma, šunų knyga man tikrai svarbi. Tai buvo savotiška kelionė laiku. Prisiminiau save vaikystėje.
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
