Teksto anatomija pagal
JUSTINĄ ŽILINSKĄ

Pradžia

„Tylenės“ pradžia susijusi bent su trimis įvykiais ar epizodais ir dabar jau nepasakysiu, kuris jų nutiko pirmas. Pirmiausia, jos rašyti neplanavau, tuo metu dirbau prie kito sumanymo – švelniai fantastinių apsakymų ciklo suaugusiesiems. Bet nutiko, kaip nutiko.

Tad pirmasis epizodas: kažkada atėjo mintis, kad būtų gera detektyvinė istorija, jeigu jos detalės būtų užkoduotos dainose, muzikos albume, o kadangi labai mėgstu muziką ir truputį turiu patirties su muzikos įrašais – užsikabinau. Antrasis įvykis: per Knygų mugę prie stendo, kur sėdėjau, priėjo mergina, paauglė, ir aš vos pažvelgęs į ją, jos įvaizdį ir išvaizdą, supratau – čia galėtų būti puikus personažas, būtent detektyvui. Pagaliau trečiasis atsitiko, kai vasarą Liepojos knygyne pamačiau viršelį, matyt, detektyvo, ir pagalvojau – o kodėl gi man nepabandžius? 

Kodėl paaugliams? Nes yra detektyvų vaikams. Yra detektyvų suaugusiesiems. O ar yra detektyvų paaugliams, lietuviškų? Tarsi ir nelabai. Vadinasi, bus.

Pasiruošimas

Dauguma vietų nugulė iš mano ankstesnių kelionių, kai ką aplankiau, kad pasitikrinčiau, dėl vienos net gavau ir komplimentą iš sūnaus: „O, bus barygos? Tada būtinai Žvėrynas!“. Šiai knygai, skirtingai nuo kitų, daug šaltinių nereikėjo, pagrindinis veiksmas vyksta šiomis dienomis, šiuolaikinėse vietose.

Veikėjai

Buvo aišku, kad turi būti pora, iš kurių vaikinas bus muzikantas, o mergina – detektyvė. Prototipų jie neturi, charakterius ir visa kita – tiesiog kūriau. Man kartais kliūva nuo skaitytojų, kad mano knygose moterys visą laiką antraeilės veikėjos, tad nusprendžiau šiems kritikams parodyti, kad gali būti ir kitaip. Taip atsirado Indrė, gana keisto charakterio – ji kaip ir tylenė, mažai bendraujanti, tačiau tik tol, kol aplinkybės prispiria veikti. Deja, ji dažnai ir santykius supranta kaip veiksmą ir konfliktą, o daugiausia gyvena savo galvoje. Indrė, žinoma, turi būti ne per lengvo gyvenimo užgrūdintas vaikas, o tada kontrastui reikia vėjavaikio vaikino. Bet ne blogiuko – lai būna kiek mažesnė klišė. Ar ką nors vogiau iš žiniasklaidos? Viską: nuotaikas, įvykius, reakcijas, tekste parašiau tokį taiklų pranešimą spaudai, jog kažkas patikėjo, kad jis – tikras. Aš juk vis dėlto rašytojas – viską susiurbiu, kad paskui ką nors pagaminčiau. Suaugusieji ir jų charakteriai gimė berašant, atsižvelgiant į jų funkcijas pasakojime ir pirmųjų skaitytojų atsiliepimus.

Aplinka

Nenorėjau kurti pasakojimo kokiame nors išgalvotame mieste, Justinėnuose ar kad ir kaip tai vadintųsi. Taip, turbūt nieko gera, kad viską taip pririšu prie tikrų adresų ir vietų, ir vėl knyga už Vilniaus, o ypač – už Lietuvos niekam nebus įdomi. Bet, matyt, tokia mano lemtis – būti čia. Kol kas skaitytojai tai priėmė gerai, nes pojūtis, kad „aš žinau, aš irgi čia buvau“ – smagus. Tikiuosi, kad atsiras ir tokių: „aš ten nuvažiuosiu“. 

Su žemėlapiu, deja, nutiko apmaudi klaida: kad ir kiek kartų žiūrėjome maketą, sugebėjome palikti bene svarbiausio objekto klaidingą numeraciją. O žemėlapio kuriant nelabai reikėjo, jis svarbus tik epizodiškai, knygą galima perskaityti ir be žemėlapio, bet papildomos detalės man visada patinka.

Siužetas

Kūrinio forma buvo tam tikras iššūkis sau pačiam: parašyti trumpą knygą (tai – bene trumpiausia mano knyga). Iš pradžių visi skyriai turėjo būti labai trumpi, bet paskui, pradėjęs dėlioti detales, pamačiau, kad visai smagu bus sudėti šachmatais: ilgas – trumpas. Arba: įprastinis pasakojimas – dialogas, kadangi trumpieji skyreliai visada yra dialogas, tarsi nugirstas kažkur skraidant muse (ar dronu). Dialogus aš mėgstu, gal net per daug. Pradėjęs rašyti žinojau tik viena – įvyks kažkas bloga, žinutė užkoduota muzikoje. Kurį laiką net galvojau, kad neįvyks blogiausia, tai yra – nebus žūties. Bet koks tada būtų detektyvas? Tad galima sakyti, kad beveik viskas buvo neplanuota, ypač tokie veikėjai kaip Dovydas ar Martyna. Labai daug detalių gimė tiesiog be perstojo sukant galvą, kaip išspręsti vieną ar kitą sceną (pavyzdžiui, ar paleisti Indrę ir Raimondą į beviltišką landžiojimą po buvusią infekcinę ligoninę?).

Kūrybinis procesas

Pirmasis rankraštis – apie tris mėnesius, vėl taikiau „griežtojo rašymo“ praktiką, t. y. kiekvieną dieną skirti laiko rašymui. Po to dar pora mėnesių pakeitimams, įvertinant ir galbūt atsižvelgiant į „betatesterių“ nuomones, taip pat ir savęs klausinėjimas: ar tikrai čia gerai? O gal čia taip? O gal kitaip?

Gyvenimo laikas buvo keistokas – pirmiausia, buvau nusivylęs savo tuo metu vėliausios knygos – „Kaukas Gugis ir sielų akmuo“ – nesėkme, nors ją iki šiol laikau turbūt geriausia savo knyga. Antra, pasauliui einant iš proto ne kartą aplankydavo mintis, kad tai gali būti paskutinė mano parašyta knyga. Trečia, buvo tokio sportinio pykčio: aha, negi nesugebėsiu parašyti greitai, o ne vilkdamas trejus–penkerius metus. Noriu knygos Knygų mugei!

Mano rutina labai paprasta: kažkuriuo metu pasižiūriu, kad turiu šiek tiek laiko tarp planų, nusistatau laikmatį ir 40 min. ar valandą skiriu „Tylenei“. Jeigu užsikabinu – tai gal ir daugiau. Ir taip po truputį stumiuosi. Na, ir visą laiką rašau galvoje – dėlioju dialogus, kai kada juos net įsirašau balsu, paskui perrašau ir perrašau. Aš perrašinėju labai daug, iki pat paskutinio momento. 

Tačiau daugiausia džiazo buvo ne rašant knygą, o jau parašius, nes iš esmės vėl viską pradėjau nuo nulio. Nesu tas autorius, kurio vardas išspirtų bet kurios leidyklos duris ir mane pasitiktų su fejerverkais. Kadangi iki šiol dirbau su leidykla „Aukso žuvys“, turėjau vidinę nuostatą, kad visus savo užbaigtus tekstus pirmiausia parodau šiai leidyklai. Nesupeikė, bet pasakė, kad visai ne jų profilis (taip, šįsyk knygoje – jokių mitologijų, fantasy, o istoriniai elementai neakcentuojami, nors yra, kaip aš be jų), panašaus atsakymo ir tikėjausi. Tada ramia sąžine kreipiausi į kitas leidyklas. Viena – išsigando temos, kita pasakė, kad nesitiki, jog knyga „parsiduos“, trečia parašė „skubame pranešti, kad jūsų kūrinio neleisime“. Na, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka knyga patikėjo ir tada jau pajudėjome.

Iliustracijų anatomija pagal
AUDRIŲ VETLOVĄ

Pradžia

Nespalvotos iliustracijos yra daug paprasčiau pritaikomos spaudoje ir tinkamai atskleidžia rimtos bylos dramatiškumą. Taigi paprašiau, kad jas tiesiog nupieštų CHAT-GPT. Juokauju, aišku! Tiek aš, tiek Justinas gerbiame save ir skaitytojus. Iš tiesų pirmas kartas iliustruojant knygą man buvo labai sunkus.

Piešiu nuo kokių 5 metų (dabar man 21), bet kai bandžiau kurti iliustracijas, atrodė, kad mokausi visko iš naujo. Jaučiausi labai susikaustęs tiek dėl formato, tiek dėl technikos. Negalėjau atsipalaiduot, įsivaizdavau, kad baigęs iliustracijas turėsiu su jomis ateiti į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklą ir parodyti kaip savo vertę iliustruojantį dokumentą. Visi šie susivaržymai lėmė, kad iliustracijas kūriau daug ilgiau, negu planavau, bet tai buvo geros pamokos, išmokiusios, kad geriausia dirbti taip, kaip tau pačiam natūraliausia.

Pasiruošimas

Man labai patiko pradinis iliustracijų planavimo etapas, kai rinkausi, kurias vietas iliustruot, kokios detalės galėtų matytis, kokia nuotaika, koks kampas ir t. t.

Veikėjai

Aišku, susidūriau ir su iššūkiais. Pirmas – Indrės, pagrindinės veikėjos, vaizdavimas. Nupiešta ji vis atrodydavo arba kaip vyresnio amžiaus moteris arba ,,anime“ mergaitė. Jaunus žmones piešt sunkiausia, nes jie neturi charakteringų siluetų, raukšlių, kurias galima pabrėžt, ar kokių gumbų, bet vis tiek norisi padaryti veidą išskirtinį, tad turi piešti labai jautriai. Tai buvo sunkiausia ir daugiausiai perpiešinėjama vieta.

Kitų veikėjų vaizdavimas ėjosi gana sklandžiai, man labai patiko iliustruoti veikėjus, aprašytus knygoje, vis gaunant Justino behind the scenes detalių. 

Kūrybinis procesas

Iš pradžių piešiau tušu, bandžiau piešti be eskizo, tiesiog tušu ant lapo, kaip darė mano dievaitis korėjiečių piešėjas Kim Jung Gi, bet skaudžiai nusivyliau, nes neišėjo net iš keturių skirtingų piešinių suklijuoti vieno vykusio. Tada supratau, kad reikės kompiuterio pagalbos, pasitelkiau dirbtinį intelektą… Vėl juokauju, žinoma. 

Kompiuterine piešimo programa tonais užpildydavau tarpus tarp juodų tušo linijų. Nuskenavęs ranka pieštą piešinį, galėjau piešimo programa jį koreguoti kompiuteryje. Taip dalį piešinio pajudindavau ar pakeisdavau dydį. Tada iškilo problema, su kuria susiduria visi, kurie kompiuterine piešimo programa piešti nemoka: viskas atrodė labai plokščia ir net vaikiška (o tai knygai apie savižudybę, narkotikus ir t. t. visiškai netinka). Tarpai tarp tušo linijų atrodė labai nuobodžiai ir, net kai bandžiau ten dėti fotografuotas tekstūras, rezultatas niekaip netenkino. 

Tada teko ieškoti kito būdo ir taip atradau knygoje visoms iliustracijoms (išskyrus žemėlapį) naudojamą techniką. Tiesiog piešiau pieštuku. Tada piešinį galėjau nuskenuoti ir pakeisti piešimo programoje taip, kad jis pasikeistų į baltus ir juodus pikselius. T. y., tamsiose piešinio vietose – daug juodų ir mažai baltų pikselių, baltose – balta ir vienas kitas juodas, o pilkose pikselių skaičius priklauso nuo tamsumo. Tai padaręs galėjau tiesiog ištrinti baltus pikselius ir piešti po juodais, kitame sluoksnyje. Čia žmonėms, kurie moka naudotis kompiuteriu ir photoshop’u, galbūt atrodo kaip paprasti dalykai, bet man asmeniškai buvo didis pasiekimas. Tada buvo lengva koreguoti piešinį jam pridedant daugiau tonų, blikų ir t. t. 

Dar vienas sunkumas, kuris paradoksaliai prailgino mano darbo procesą – bandžiau piešti ant A4 formato lapų. Man tai per mažas formatas, bet stengiausi stenėdamas sudėti ten visas reikiamas detales (nesu mėgėjas smulkmeniškai krapštytis) ir sugaišau nemažai laiko. Tik piešdamas viršelį, paskutiniąją knygos iliustraciją, pagalvojau, kad reikia bandyti piešti ekspresyviau ir ant didesnio formato. Viršeliu labiausiai ir didžiuojuosi. Ten, regis, visos detalės pačios sukrito taip, kaip turėjo. Tai, kad pirmame plane yra kuprinė su pin’ais, viename iš jų įtrauktas leidyklos logotipas, o kiti du pin’ai yra susiję su tylėjimu, mane džiugina. Tai kažkaip labai natūraliai atsirado ant lapo. 

 Leidykla (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – šaunūs žmonės, labai draugiški, daug padėjo man, dar nepatyrusiam iliustruotojui. Dabar jaučiuosi gerai iš jų ir iš proceso pasimokęs. Jei reikėtų dar sykį užsiimti tokio mastelio darbu, manau, baigčiau nebe per 6–7 mėnesius, kaip šįkart buvo, o per kokius porą. 

Autorių biografijos

Justinas Žilinskas

Gimiau 1974 metų sausio 3 dieną Vilniuje.
Mokiausi 22-oje vidurinėje mokykloje, 1992–1997 metais studijavau Vilniaus universiteto Teisės fakultete.

Yra tekę dirbti programuotoju, maketuotoju, teksto surinkėju, teisininku, dėstytoju, muzikantu, konsultantu… Dabar mane dažniausiai galima sutikti kaip (ne)rimtą Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės teisės profesorių, o kartais pamatyti ir scenoje kaip vaikų rašytojų elektroninės muzikos grupės „Knygų vaikai“ (T. Dirgėla, J. Žilinskas) narį.

Knygos vaikams ir paaugliams
„Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, iliustravo Neringa Dangvydė Macatė (Tyto Alba, 2006)
„Mano Vilnius mano“, iliustravo Birutė Zokaitytė ir Povilas Vincentas Jankūnas (Aukso žuvys, 2015)
„Kaukas Gugis ir kerų karas“, iliustravo Gediminas Skyrius (Aukso žuvys, 2017)
„Atgal į Vilnių“, iliustravo Povilas Vincentas Jankūnas (Aukso žuvys, 2020)
„Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“, iliustravo Gediminas Skyrius (Aukso žuvys, 2021)
„Bėgliai“, iliustravo Ūla Šveikauskaitė (Aukso žuvys ir Lietuvos jūrų muziejus, 2022)
„Kaukas Gugis ir sielų akmuo“, iliustravo Gediminas Skyrius (Aukso žuvys, 2023)

Audrius Vetlovas

2005 m. gimimo, vilnietis.
Studijuoju Vilniaus dailės akademijoje įvietintą meną (freską, mozaiką).

Esu dirbęs kavinėje ir valytoju. Abu darbus dirbdamas svajojau, kad kada nors pinigų galėsiu užsidirbti iliustruodamas. Be Justino knygos, nesu nieko oficialiai iliustravęs, tačiau labai domiuosi maginės fantastikos vaizdiniais ir istorijomis.

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba