Teksto anatomija pagal
EVELINĄ DACIŪTĘ
Pradžia
Drugelių istorija gimė 2024 m. rugpjūčio pabaigoje ir gana greitai išsivyniojo. Norėjau sukurti knygą su nedaug teksto – mažiausiems. Parašiau, dar aptarėme su Agne Nananai ir padėjau į stalčių. Su viskuo, net su pavadinimu. Išsitraukiau beveik po vienuolikos mėnesių, dar kartą peržiūrėjau, pataisiau ir pasiūliau leidyklai „Alma Littera“. Labai greitai gavau atsakymą, kad leidžiam.
Pasiruošimas
Nesu enciklopedijų žmogus, bet paskutinis mano vaikas gyvena moksle ir faktuose. Nuo pirmų dienų esu su juo galaktikose, dinozauruose, gyvūnijos pasaulyje, fobijose, šalių vėliavose ir nuolatiniuose protą miklinančiuose žaidimuose ir rebusuose. Tai, matyt, negali nepersiduoti ir į kūrybą: mokslinės literatūros iš manęs vargiai sulauksite, bet kad dalis informacijos ateis – faktas kaip blynas.
Knygai dieną žydinčius augalus išrinkau greitai – pirmus, kurie šovė į galvą. Išskyrus vingiorykštę. Ją pasirinkau po užklausos apie drugelių labiausiai lankomus augalus. Naktį žydinčių jau reikėjo paieškoti. Ne tiek daug jų yra. Dar norėjau, jog šalia nelabai žinomų augalų būtų labai žinomi, kad vaikas nepasijustų patekęs į enciklopediją. Taip pat norėjau, jog šie augalai žydėtų Lietuvoje, kad vaikas perskaitęs knygą išeitų į pievą ir juos atrastų. Todėl knygoje nėra atogrąžų gėlių, kad ir kaip jos gražiai atrodytų iliustracijose.
Vaigą „Instagrame“ sekiau kelerius metus. Labai gerai, kad ji nuolat keldavo savo darbus. Dar kažkada pasitikrinau, ar ji piešia tik augalus ir gyvūnus, ar ir žmones. Prieš pusantrų metų draugė, kuri dirbo kartu su Vaiga, gimtadienio proga man padovanojo jos iliustraciją.
Nežinau, ar tai turėjo įtakos, bet kai svarsčiau, kas galėtų iliustruoti, man atmintyje iškart iššoko Vaigos iliustracijos. Dėl jų augališkumo, vabališkumo ir t. t. Man prie pasakojimo labai tiko atmosfera, tvyranti jos piešiniuose, spalvos, kurias rinkosi Vaiga. Kai trumpam grįžau į Lietuvą, pirmą kartą gyvai susitikome „Delfi TV“ studijoje, kur kartu pristatėme mūsų knygą.
Aš labai „sergu“ už vaikų literatūrą: man norisi atvesti naujų žmonių į ją, kad knygos būtų kuo skirtingesnės, augintų vaikų estetinį suvokimą, plėstų ribas, kokia gali būti knyga. Esu už kokybišką įvairovę. Džiaugiuosi, kad leidyklos, su kuriomis dirbu, tai palaiko.
Veikėjai, aplinka
Istorija gimė lengvai. Nei jos eiga, nei personažai nesikeitė. Šiek tiek šlifavau sakinius, kad neklupčiotų.
Drugeliai man atrodo neatsiejama vaikystės dalis. Vaikai nuolat juos vaikosi. Nežinau, iš kur toks instinktas: pamatai drugelį ir leki iš paskos. Vaikystės vasaromis pas močiutę kaime nusprendžiau sukurti savo drugelių kolekciją. Gaudžiau ir bandžiau džiovinti. Bet ties kokiu trečiu ketvirtu (o gal šeštu septintu) sumanymo atsisakiau: procese sugadindavau sparnelius, drugelis prarasdavo savo grožį. Gal dabartinėmis akimis taip daryti neatrodo labai etiška, savo vaikus sudrausčiau, bet tais laikais mes daug valandų praleisdavome vieni visiškoje laisvėje: šešerių metų vaikas dar nelabai suvokia, kad dėl kolekcionavimo aistros visiškai be reikalo atima drugelio gyvybę.
Apie tai, kad budlėjas vadina drugelių restoranais, žinojau jau kuris laikas: prieš kelerius metus nusprendžiau, kad kieme reikia žydinčių krūmų, ir beieškodama informacijos atradau budlėjas. Vasarą, kai žydi, jos išties lipte aplimpa drugeliais ir tikrai atrodo, kad jie visi kartu susirinko pasivaišinti restorane.
Negalėjau nepaminėti ramunės ir rugiagėlės: jos neatsiejama mano vaikystės dalis. Su ramunėmis burdavome „myli-nemyli“, o rugiagėlių žiedlapius rinkdavome su sese vasaromis kaime. Močiutė juos naudodavo gydymo tikslais.
Čiobrelių pievos taip pat iš mano vaikystės. Gvaizdūnes matydavau, bet daug metų nežinojau jų pavadinimo. Gyvendama Amerikoje savo apylinkėse pamačiau namą, aplipusį gvaizdūnėmis. Nuostabus vaizdas. Net eilėraštį apie tai parašiau, o gėlių pavadinimas amžiams įstrigo galvoje.
Dar daugiau apie drugelius ir gėles sužinojau ruošdamasi virtualiems knygos pristatymams – jau po knygos pasirodymo. Pristatymui su jaunėliu sugalvojom kūrybinį darbą: perskaičius knygą iš kartono suklijuoti drugelius, kurių taškeliuose būtų informacija apie aplankytas gėles.
Siužetas
Toptelėjo ir viskas. Netikėtai. Istoriją ne suplanavau, o išvyniojau. Drugeliai labai gerai pasitarnavo priešpriešos idėjai. Kokie dar gamtos atstovai dalijasi į nakties ir dienos? Man labai patiko, kad jie tokie skirtingi. Vieni matomi, o kiti – nepastebimi. Ir tų nepastebimųjų netgi daugiau.
Kūrybinis procesas
Knygą parašiau vasaros pabaigoje. Matyt, tuomet esi pilniausia jos. Tuo metu gyvenau Lietuvoje ir beveik devynis mėnesius praleisdavau kelyje lankydama mokyklas, darželius, bibliotekas. Tada nelabai gali rašyti. Vasarą susitikimų būna nedaug, užtat smegenys turi laiko kūrybinti.
Be to, kad knyga man norėjosi sudominti vaikus gamta, drugelių ir gėlių pasauliu, paskatinti išbėgti į lauką, turėjau dar vieną mintį. Pastaruoju metu man atrodo, kad vaikai vis mažiau sveikinasi, pamiršta padėkoti. Šitų mandagybių, matyt, turėtų išmokyti tėvai. Bet gal ir jie primiršę. Tad knyga „Dienos drugelis, nakties drugelis“ yra dar ir švelnus priminimas susitikus pasisveikinti, išsiskiriant atsisveikinti, o gavus – padėkoti. Tokie maži, nieko nekainuojantys dalykai, kurie daro šį pasaulį malonesne vieta.
Iliustracijų anatomija pagal
VAIGĄ GRABAUSKAITĘ
Stilius
Esu išbandžiusi nemažai tradicinės dailės technikų, tačiau intensyviau iliustruoti pradėjau, kai gavau dovanų planšetę – nuo tada piešimas man tapo kur kas mielesnė veikla nei anksčiau. Kūryba man tarytum meditacija, kai per formas, žemiškas spalvas ir jų santykį galiu atskleisti savo vidinį pasaulį.
Visos mano iliustracijos vienaip ar kitaip siejasi su gamta – jose galima pamatyti paukščius, vabalus, augalus ir kitas būtybes, kurias pamėgau vadinti mūūtybėmis, nes karvutės yra neatsiejama mano kūrybos dalis. Tiesą sakant, nuo karvučių viskas ir prasidėjo…
Veikėjai
Šios knygos personažus kūriau intuityviai, norėjosi stipriai nenukrypti nuo savo kūrybinio braižo. Kaip pagrindinius personažus išskyriau dienos ir nakties drugelius, tačiau norėjau, kad ir gėlės, saulė, debesys, migla ar kiti aplinkoje esantys objektai taptų ne mažiau svarbūs, todėl knygoje galima rasti ir netikėtų veikėjų, kurie istorijoje nebuvo paminėti.
Nuo pirmųjų eskizų norėjau, kad dienos drugelis būtų šviesiai mėlynas, galbūt dėl to, kad ši spalva man asocijuojasi su šilta ir ramia vasaros diena. Nakties drugelis mano mintyse atsirado labai greitai, kiek įsiliejęs į aplinką bei pasiskolinęs savo raštą iš beržo kamieno.
Istorijoje minima nemažai gėlių, neslėpsiu, su kai kuriomis iš jų teko susipažinti pirmą kartą, galbūt dėl to buvo tokių, kurias teko perpiešti ne kartą iki kol jos įgavo tinkamą formą, spalvą bei charakterį. Augalus iliustravau pagal save, tačiau taip pat norėjau, kad jie liktų atpažįstami, todėl rinkausi jiems būdingas spalvas ir formas.
Knygos iliustracijose akcentavau žemiškas spalvas, nes norėjau, kad mažieji skaitytojai vartydami šią knygą matytų kuo daugiau natūralių atspalvių ir susipažintų su ne tokia ryškia spalvų palete, nei esame pratę matyti.
Aplinka
Ši knyga pasakoja apie mažus dalykus, gamtos įvairovę ir grožį, kurį ne visuomet pastebime, todėl norėjosi jį dar labiau akcentuoti.
Stengiausi knygos neperkrauti nereikalingais objektais, tačiau kartu norėjau, kad liktų, kur „paganyti“ akis. Iliustruodama knygą stipriai negalvojau, kas, kur ir kaip turėtų būti pavaizduota, pastebėjau, kad tik bepiešiant ranka pati sugalvoja, kur kokį objektą nupiešti. Norėjau, kad visoje knygoje jaustųsi ta pati stilistika ir aplinkos vaizdavimas, kartotųsi tam tikri fragmentai ir ryšys tarp jų.
Puslapiuose ieškojau kuo įvairesnių rakursų. Stengiausi, kad kiekvienas atvartas būtų kitoks ir pasakotų vis naują istoriją tarp drugelio ir augalo.
Siužetas
Labai džiaugiuosi, kad galėjau viską spręsti pati, tačiau gavusi laisvę kurti pradėjau abejoti savo sugebėjimais, ieškojau „teisingo atsakymo“. Su Evelina bendravome ganėtinai nedaug, tačiau ji mane vis drąsino, siųsdama įkvepiančias kitų kūrėjų iliustracijas.
Iš pradžių knygą piešiau atvartais, tada leidyklai pradėjo trūkti siužeto aiškumo, dėl to vėliau pagal tekstą sukūriau knygos tinklelį atvartais, kiekvienam atvartui nusipiešiau linijinį eskizą, vėliau kiekvieną jų ėmiau piešti detaliau. Tiesa, atvartus piešiau ne pagal knygos seką, ją iliustruoti pradėjau nuo vidurio!
Kūrybinis procesas
Visas kūrybinis procesas truko šešis mėnesius. Pradžia buvo lėta, nes tuo metu dirbau samdomą kūrybinį darbą ir knygai piešti likdavo tik vakarai po darbo arba savaitgaliai. Gavusi pasiūlymą iliustruoti šią knygą priėmiau kaip ženklą, kad reikia pokyčio, apie kurį ilgai galvojau.
Laikui bėgant pradėjau suprasti, jog darbas atima daug kūrybinės energijos, kurios vėliau trūksta iliustruojant knygą. Kartą netikėtai sulaukiau Evelinos skambučio, ji mane padrąsino veikti ir „pasileisti plaukus“, po mūsų pokalbio man pasidarė kur kas lengviau. Pradėjau labiau eksperimentuoti ir ieškoti skirtingų iliustracijų variantų.
Įpusėjus knygos kūrybiniam procesui – išėjau iš darbo ir visiškai atsidaviau šiam kūrybiniam etapui. Tapo gerokai lengviau kurti, nereikėjo skaldytis ir bandyti viską suspėti vienu metu.
Atsimenu tą dieną, kai ruošiausi į leidyklą nusiųsti visas užbaigtas iliustracijas, buvau laiminga, nes tuo metu jaučiau, jog viską padariau taip, kaip norėjau.
Dabar, praėjus kuriam laikui po knygos išleidimo, randu, ką norėčiau joje patobulinti, tačiau nepaisant to ši patirtis yra labai svarbi mano gyvenime!
Autorių biografijos
Evelina Daciūtė
Gimiau 1975 m. sausio 30-osios saulėtą ir žvarbų rytą Vilniuje.
Studijavau Vilniaus universitete, ten gavau žurnalistikos bakalauro, o vėliau ir ryšių su visuomene magistro diplomus.
Dirbau BNS agentūroje, laikraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Lietuvos aidas“, BTV porą mėnesių vedžiau laidą „Diagnozė: panelė“, pirmoji oficiali darbovietė buvo „Bomba Records“, po jos dirbau „Lietuvos telekome“ (dabar „Telia“), „Bitėje“, „Gelbėkit vaikus“, RSV agentūroje „PR Service“. Esu ir kavinėje indus plovusi, vieną Naujųjų Metų naktį dirbau taksiste. Po ketverius metus praleidau Kinijoje ir JAV, šiuo metu gyvenu Danijos sostinėje Kopenhagoje.
Esu parašiusi 18 knygų vaikams. Mieliausių penketukas:
- „Meškių istorijų“ serija: „Lubinų labirintas“ (Tikra knyga, 2014)
- „Drambliai ėjo į svečius“, iliustravo Inga Dagilė (Tikra knyga, 2015)
- „Laimė yra lapė“, iliustravo Aušra Kiudulaitė (Tikra knyga, 2016)
- „Paslapčiausia paslaptis“, iliustravo Agnė Nananai (Alma Littera, 2020)
- „Duobė“ iliustravo Julija Skudutytė (Aukso žuvys, 2021)
Vaiga Grabauskaitė
Gimiau 1999 m. gegužės 9 d. Šakiuose, visą savo vaikystę praleidau Sintautuose, mažame miestelyje, esančiame Šakių rajone.
Nuo pat vaikystės mėgau piešti, tapyti, todėl labai norėjau lankyti meno mokyklą. Aštuntoje klasėje pradėjusi lankyti Šakių rajono meno mokyklą iškart ėmiau svajoti apie studijas Vilniaus dailės akademijoje. Taip ir nutiko – baigiau Grafinio dizaino studijas VDA.
Baigusi studijas gan ilgai ieškojau darbo, kuris man patiktų, būtų susijęs su kūryba. Iš pradžių kūriau dizainus pagal individualius užsakymus, vėliau įsidarbinau grafikos dizainere – kūriau kojinių dizainus. O šiuo metu pildau savo mažą, bet didelę vaikystės svajonę – būti pardavėja. Radusi laiko kūrybai – piešiu. Taip pat, esant galimybei, kuriu parodas, dalyvauju mugėse ir prekiauju savo kūrybos darbais.
Studijų metais ne kartą kūriau istorijas vaikams ir jas iliustruodavau. Tačiau ši knyga oficialiai man yra pirmoji ir, tikiuosi, kad ne paskutinė!
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
