Teksto anatomija pagal
VIKTORIJĄ BUTAUTIS

Pradžia

Rašydama „Kanarų Paslaptį“ turėjau galvoje, kad bus trys Emos ir Marso nuotykių pasaulyje knygos. Segtuvą kompiuteryje pavadinau „Keliauninkės užrašai“ ir ten dabar gyvena „Kanarų paslaptis“, „Magnetinė sala“ ir trečioji, dabar rašoma, istorija. Svarsčiau, kad viena iš knygų bus Emos ir Marso nuotykiai Lietuvoje, tačiau apsisprendžiau visas tris knygas skirti tolimesnio pasaulio pažinimui, nes tuo ir pati dabar užsiimu gyvendama toli nuo gimtųjų krantų. Minties parašyti istoriją, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje, neatsisakiau, tačiau tai palikau ateičiai.

Pasiruošimas

Rašant antrąją Emos ir Marso nuotykių knygą „Magnetinė sala“ viskas buvo aiškiau, nei rašant pirmąją – „Kanarų paslaptis“. Žinojau knygos struktūrą. Ilgai sukau galvą, kaip papasakoti apie didžiulę ir įvairią Australiją vienoje knygoje, kol nusprendžiau veiksmą sukoncentruoti Magnetinėje saloje, kuri priklauso Australijai ir yra netoli paties žemyno. Salą labai gerai pažįstu, daug informacijos jau buvo mano galvoje, nuotraukose ir vaizdo medžiagoje.

Rašant istoriją, kurioje viskas susiję, sudėtingiausia yra nepamesti loginio siūlo, todėl stengiuosi pasidaryti žemėlapį, kad matyčiau, kada kas įvyko ir koks įvykis lemia kitą įvykį. Chronologija taip pat svarbi, nes veikėjai turi tam tikrą laiko tarpą atlikti savo misiją, taigi būtina sekti dienas, kad neįsiveltų klaida.

Rašydama turiu atskirą dokumentą, kur rašausi visus faktus, minimus knygoje, ir informacijos šaltinius, kad reikalui esant galėčiau greitai patikrinti, taip pat kompiuteryje pasižymiu, bookmark’inu naudotus šaltinius. 

Kurdama „Magnetinę salą“ ypač daug dėmesio skyriau galvosūkiams. Kai kuriuos sukūriau, kai kuriuos adaptavau. Visus tikrinau ir daug eksperimentavau. Istorijoje pasakoju apie pirmuosius Australijos gyventojus – aborigenus, todėl įtraukiau jų naudojamą simboliką į Emos ir Marso sprendžiamas užduotis-galvosūkius.

Veikėjai

Knygos veikėjai atsiranda berašant istoriją. Kai kuriuos veikėjus esu sutikusi realiame gyvenime, jų išvaizdos ar asmenybės bruožus perkėliau į kuriamus personažus. 

Kiekvienas veikėjas knygoje turi savo vaidmenį ir paskirtį. Biologas Piteris yra neišsemiamas informacijos šaltinis; Liza-Kliuji – suaugęs žmogus, atliepiantis Emos smalsų ir kitonišką būdą, padedantis susigaudyti painiose paaugliškose situacijose; nauja draugų grupė – tai ir iššūkiai, ir romantiniai jausmai, ir savęs patikrinimas; Pipa – draugystė; kapitonas – pamokos. Visi žmonės, kuriuos sutinkame savo gyvenime, yra ne šiaip sau, taip ir mano istorijose. Gyvenime stengiuosi to nepamiršti, suprasti, kodėl sutikau vieną ar kitą savo kelyje, ką jie man atnešė ir ką pati galiu jiems duoti.

Aplinka

Magnetinė sala puikiai atstovauja šiam egzotiškam Australijos žemynui, joje natūraliai yra daug dalykų, apie kuriuos norėjau skaitytojui papasakoti, be to, salą labai gerai pažįstu, joje lankiausi daugybę kartų ir jaučiu jai ypač šiltus jausmus. Mane ji traukia kaip magnetas! O ir salos pavadinimo istorija labai patraukli.

Siužetas

Istorijos pagrindinė veikėja yra paaugliukė Ema, lietuvė, gyvenanti pasaulyje (šioje knygoje – Australijoje). Šis faktas svarbus. Ema auga kitokiomis aplinkybėmis, mato ir atranda pasaulį kitaip, bet susiduria ir su panašiais augimo-brendimo-pritapimo išbandymais kaip ir paaugliukai nuolat gyvenantys vienoje šalyje. Tuo noriu pasidalinti su Lietuvos jaunaisias skaitytojais.

Man „Magnetinėje saloje“ ypač patinka tai, ką Ema su Marsu atranda (išsiaiškina) – tikrąjį Magnetinės salos pavadinimą – Yunbenun. Šito nuo pradžių nebuvau sugalvojusi, bet pasirinkus Magnetinę salą istorijos apie Australiją vieta, tai natūraliai kažkuriuo rašymo etapu išlindo ir viską apibendrino.

Dabar atrodo, kad kitaip šioje istorijoje nė negalėjo būti. Rašymo procesas tuo mane ir traukia (nors kartais nežinia baisiai iškankina), kad berašant atsiveria netikėtos perspektyvos.

Kuriant „Magnetinę salą“ netikėtai susipynė pirmųjų Australijos gyventojų – aborigenų vertybės su Lietuva. Knygoje miniu Juodkrantės krantinėje stovinčią skulptūrą „Me-We“, nors jos autorius nėra lietuvis, skulptūra skelbia universalią žinutę. Mintis, kad „Aš esame Mes“ mane labai užkabino, tikiu ja, o aborigenams bendrystė yra vienas svarbiausių dalykų.

Rašant Emos ir Marso nuotykių knygas didžiausias iššūkis yra sudėlioti įvykius, galvosūkius ir žinutes (vertybes) į logišką seką ir, kai viskas galiausiai sukrenta į savo vietas, jaučiu palengvėjimą ir didelį džiaugsmą. Rašymas man pačiai yra nuotykis. Žinau gaires, nusimatau struktūrą, o pildydama atrandu dalykų, kurie, nors ir nebuvo jokiame plane, tinka kaip čia buvę. 

Smagiausiai kūrėsi dvynukai Ksingas ir Kajus bei prancūzų kilmės australė Liza-Kliuji. Žaisdama pliažo tinklinį susipažįstu su įvairiausių tautybių atstovais, korte prancūzai mane vis juokino šūksniais „O lia lia“, kurie priklausomai nuo intonacijos gali reikšti ir žiaurų nusivylimą, ir pagyrimą. Taip atsirado Lizos-Kliuji kartojamas „O lia lia“. O dvynukų dialogai ir krečiamos išdaigos rašant ir skaitant mane pačią linksmai nuteikia, buvo lengva juos įsivaizduoti ir su jais mintyse bendrauti.

Karvytė knygoje „Magnetinė sala“ yra šuo, milžiniškas vokiečių dogas, kuris iš tiesų gyvena Magnetinėje saloje, jo tikras vardas – Jacko ir jis, kaip ir knygoje, nedėvi jokio pavadėlio, tik kartais virvę.

Ganosi kur nori, drybso, kada nori, yra labai draugiškas Pasagos paplūdimio veikėjas tikroje Magnetinėje saloje. Taigi Marsas ir Karvytė (Jacko) yra tikrų tikriausi šunys, gyvenantys tiek realiame pasaulyje, tiek ir mano knygoje. Rašant apie mirusį prancūzų buldogą Bon-bon’ą pačiai riedėjo ašaros, nes šalia guli maniškis Marsas ir įsivaizduoju skausmą, kurį tektų išgyventi, jei gyvatės nuodai jį nužudytų.

Kūrybinis procesas

Laiko prasme „Magnetinė sala“ buvo parašyta greičiau nei „Kanarų Paslaptis“, nes turėjau daugiau konkretumo, žinojau leidėjus ir turėjau „dedlainą“. Rašymas, neįskaitant redagavimo darbo, užtruko maždaug dešimt mėnesių. Nerašiau kiauras dienas nuo ryto iki vakaro, nes teko derinti daugybę kitų darbų ir įsipareigojimų.

Nedirbu etatinio darbo, manau, tada neturėčiau galimybės rašyti tokios apimties kūrinių. Vyresnioji dukra baigė mokyklą panašiu metu, kai „Magnetinė sala“ buvo išleista. Kai išvyko studijuoti į Kanberą, negalėjau vykti kartu, nes tuo pat metu išskridau į Vilniaus Knygų Mugę. Taip sutapo, kad Vilniaus Knygų Mugėje pristatydama „Kanarų Paslaptį“ praleidau jos šešioliktąjį gimtadienį, o išleidus „Magnetinę salą“ – aštuonioliktąjį.

Rutina

Kai nekeliauju, stengiuosi rašyti kiekvieną dieną. Nesu ryto žmogus, nors keltis tenka septintą, be dešimtos ryto negaliu normaliai galvoti ir sėsti rašyti, tad atsikėlusi darau kitus darbus. Kol padarau visus ne rašymo darbus, dažnai ateina ir antra valanda.

Nuobodžausia ir produktyviausia diena yra ta, kai niekur neturiu eiti ir neturiu jokių įsipareigojimų, tik rašyti (tai būna retai). Ryte įsliuogiu į mėgstamą treningą ir išleidusi dukrą į mokyklą vedžioju Marsą – mūsų šeimos numylėtinį prancūzų buldogą (jis nuotykiauja ir mano knygose).

Tai nuobodus kasdienis ritualas, kurio Marsas labai laukia. Mes turime dvi mėgstamas kavines, ten keliaujame kavos (šito aš labai laukiu) ir kekso arba kruasano, kurį dalinamės, o kai esame labai alkani, perkame du. Grįžusi atlieku kelis buities darbus, pvz., įjungiu skalbimo mašiną, pasiruošiu, ką gaminsiu vakarienei, ir einu prie kompiuterio rašyti. Užsistatau žadintuvą, jei turiu kur nors eiti. Per pertrauką mėgstu traukti rūbus iš skalbimo mašinos ir juos džiaustyti lauke, tada nieko negalvoju.

Kai sėdu rašyti, perskaitau praeitos dienos darbą, taisau ir galiausiai judu toliau. Labiausiai mėgstu palikti užuominą sau, ką rašysiu toliau (jei žinau), taip būna daug lengviau įsitraukti. Sunkiausia, kai nežinau, ką toliau rašyti. Mano knygose paaugliukams viskas yra susiję, todėl rašydama turiu apgalvoti daug ėjimų į priekį ir nuolatos tikrinti, kaip vienas ar kitas dalykas pasiteisins istorijoje.

Kartais, užuot rašiusi, prasėdžiu spoksodama į vieną tašką, paskendusi galimų scenarijų vingiuose (daug tokių dienų buvo rašant knygą „Magnetinė sala“). Tai turbūt ir yra mano rašymo duobės. Galvosūkius naudoju siužetui vystyti, priežasčių ir padarinių grandinė pasakojime labai svarbi, todėl prireikė daug valandų sėdėjimo ir žiūrėjimo į vieną tašką, kad galai susivestų.

Kaip įsivaizduoju savo idealią rutiną (kuri yra nereali): esu viena, na gal su Marsu, atsikeliu, treningas, žalia arbata, sportas. Rašau ir nereikia statytis žadintuvo, nes niekur kitur neturiu būti. Nežinau, kiek valandų, niekas neskambina, nieko neturiu daryti. Galiu būti paskendusi apmąstymų migloje, spoksoti į vieną tašką, paišyti įvykių schemas, eksperimentuoti, nesijaudinti dėl maisto ir neturėti grafiko. Ir taip bus, iki kol parašysiu visą istoriją.

Manau, kad man nuvažiuotų stogas, bet dabar dažnai jaučiu diskomfortą, kai tenka išsirauti iš tos rašymo miglos ir būti realiame pasaulyje. Kai rašau didesnės apimties kūrinį, negaliu išeiti iš rašymo miglos (baigti skyrių ir pamiršti rašymą iki kitos sesijos), man kartais atrodo, kad aš rašau nuolat, tai nebūtinai yra grojimas kompiuterio klavišais, mano galvoje istorija ir jos veikėjai gyvena nuolatos. Atsibudusi naktį dažnai sprendžiu neišpręstus siužetinius klausimus, ieškau galvosūkių ar žymiuosi, ko reikėtų nepamiršti. Žinau, kad mano šeima jaučia mano atsiribojimą ar net susierzinimą. Būna sunku patekus į rašymo transą iš jo išlįsti (dažnai labai ne laiku) ir vėl būti čia.

Tačiau šeimos nenorėčiau iškeisti į rašytojo vienatvę, taigi stengiuosi derinti abu.

Ir… kas toliau?

Toliau kelsiuosi ryte septintą, įsliuogsiu į mėgstamus treningus, pavedžiosiu Marsą ir spoksosiu į vieną tašką, nes dabar rašau trečiąją Emos ir Marso nuotykių pasaulyje knygą.

Šiuo metu Ema ir draugeliai yra užstrigę dieviško grožio lagūnoje Ramiajame vandenyne.

Ten, po milžiniška tridakna, jie rado auksinį raktą (o gal ir ne) ir man reikia sugalvoti, kaip juos nugabenti į kitą salą Kuko salyne. O svarbiausia, kam reikės panaudoti skaičių 5, nes kolekcinės širdelės formos monetos, išleistos 2023 m. Kuko salose per Valentino dieną, nominalas yra 5 doleriai, šitai Ema su draugais sužino iš keistojo paštininko Vienos pėdos saloje. 

Tad einu dirbi. 

Trečioji Emos ir Marso nuotykių pasaulyje istorija yra užėmusi visą mano galvą, aš su ja užmiegu ir atsikeliu, kartais baisiai vargina, bet tikiu, kad viskas suras savo vietas, o tada galėsiu grįžti į realybę.

Iliustracijų anatomija pagal
MILDĄ MAGYLĘ

Stilius

Mane sužavėjo knygos „Kanarų paslaptis“ iliustracijos (kurias kūriau ne aš, o kitas iliustruotojas), žaismingai ir karikatūriškai minimaliomis linijomis perteikiančios veiksmą. Anksčiau nebuvau bandžiusi piešti tokiu stiliumi ir iš pradžių atrodė gana bauginantis iššūkis perkelti jau pažįstamus personažus į kitą knygą savo braižu.

Piešimas visada buvo mano gyvenimo dalis ir ja liko iki šiol. Prieš pradėdama, šviežiomis akimis peržiurėjau vaikystėje mėgstamiausias knygas: T. Janssono Mumių seriją ir A. Lindgren knygas, iliustruotas I. Wikland. 

Pastaruoju laiku man labiausiai patiko kurti realistinius piešinius grafitiniais pieštukais, lino raižinius ir skaitmeninius piešinius, vėliau spausdinamus ant atvirukų, padėkliukų. Sujungus visas šias technikas ir susiformavo iliustracijos. Piešiau planšetėje, tai lengviau buvo pereiti nuo pradinių kompozicijos eskizų iki galutinės iliustracijos.

Veikėjai 

Kadangi pagrindiniai personažai Ema ir Marsas jau buvo sukurti, tai svarbiausia buvo nenutolti nuo jų charakterio pagrindinių savybių. Viktorija labai pagelbėjo patarimais, nes ji labai aiškiai įsivaizdavo personažus. Kai nusprendėme, kad Ema ir Marsas bus pavaizduoti proporcijomis, artimomis paauglei mergaitei ir prancūzų buldogui, pirmose mano versijose Ema atrodė santūresnė (gal labiau priminė mane paauglystėje), labiau suaugusi, bet po keleto pasitarimų ir pataisymų, manau, kad sukūrėme ją tokią pat smalsią, aktyvią ir drąsią, kaip ji pristatoma tekste.  

Aplinka

Knygos veiksmo vieta yra tikra sala Australijoje, galvosūkiuose minimos vietos realiai egzistuoja ir, nors aš pati nesu buvusi Magnetinėje saloje, šio regiono kraštovaizdis man gerai pažįstamas (ir google žemėlapiai pagelbėjo pačiai pajausti aprašomas vietas). Stengiausi, kad įtrauktì elementai perteiktų reikalingas detales tik vietai atpažinti ir galvosūkiams spręsti, neapkraunant iliustracijos. Kai pavyko atrasti tokį vaizdavimo būdą vienoje iliustracijoje, pakartoti tokį pat stilių kitose sekėsi lengviau. Atspausdintos skirtingais dydžais iliustracijos pagelbėjo nuspręsti dėl baigiamųjų tekstūros ar šviesos detalių.

Siužetas

„Magnetinė sala“ yra pirmas toks kompleksiškas darbas, kurį turėjau galimybę atlikti. Man tai buvo labai greito mokymosi laikotarpis. Prieš projektą ėmiausi įprastų naujai veiklai žingsnių – perskaityti teoriją ir išsinagrinėti geriausius pavyzdžius. Mano gautoje užduotyje buvo labai naudingai perteikta aiški Viktorijos vizija ir sudėliotas planas, daugiausia tai buvo susiję su įtrauktais galvosūkiais. Kadangi turėjau nuostabią galimybę perskaityti knygos rankraštį, tai iš teksto rinkausi detales ir piešiau eskizus, kuriuos aptarusios vystėme toliau.

Kūrybinis procesas

Po didelės euforijos dėl Viktorijos ir BALTO pasitikėjimo prisidėti prie šio projekto kasdienybė buvo gana įtempta, nes iliustracijų kūrimo mėnesiai sutapo su mano architektūros studijų Sidnėjaus Universitete pradžia. Taip jau atsitiko, kad tekstą gavau ir ėmiau skaityti tuo pat metu, kai reikėjo susipažinti su universitetu ir prisitaikyti prie jo ritmo. Kaip minėjau, iliustracijos buvo pieštos naudojant planšetę, taigi piešti galėjau bet kur: namie, traukinyje, per pietų pertrauką parke prie universiteto ar atsirėmusi į medį per šeimos pikniką.

Studijuodama architektūros pradmenis (tai taip pat kūrybinis procesas) ir kartu kurdama eskizus „Magnetinei salai“ gyvenau kaip paraleliniuose pasauliuose, tačiau šie pasauliai buvo tokie skirtingi, kad perėjusi iš vieno į kitą tiesiog pailsėdavau.

Didžiausia duobė tikriausiai buvo „pagauti“ Marsą, nes jis ne šiaip prancūzų buldogas, bet labai simpatiška ir stipri asmenybė, kurią reikėjo perteikti minimalistinėmis linijomis. Man tai buvo iššūkis, pareikalavęs daugelio bandymų į viena sudėti šuns ir žmogaus išraiškas, ir, tikiuosi, kad ta versija, kuri yra knygoje, atspindi žaismingą Marso charakterį.

Kaip naujokei, patirtis šiame projekte man buvo neįkainojama, tad esu labai dėkinga už galimybę prisidėti prie knygos ir už autorės geranoriškumą, paskatinimą ir patarimus.

Autorių biografijos

Viktorija Butautis

Gimiau pajūryje, Klaipėdoje.
Studijavau Taline, Milane ir Kaune.
Gyvenau ir dirbau Lietuvoje, Estijoje, Italijoje, Ispanijoje, Australijoje.
Keliavau po daugybę šalių. Turiu silpnybę saloms.
Rašymo debiutas  – „Lietuvos pionierius“, trylikos metų tapau jaunąja korespondente. Vyresnėse klasėse daug rašiau į dienraščius „Klaipėda“ ir „Vakarų ekspresas“, ruošiausi stoti į žurnalistiką.

Knygos paaugliukams:
„Kanarų Paslaptis“ – pirmoji Emos ir Marso nuotykių pasaulyje knyga (Vaga, 2023)
„Magnetinė sala“ – antroji Emos ir Marso nuotykių pasaulyje knyga. (BALTO, 2025)

Milda Magylė

Gimiau 2006 m. Jungtinėje Karalystėje Crewe miestelyje, bet mane – 8 mėnesių kūdikį – tėvai išsivežė į Australiją, kur iki šiol ir gyvenu Sidnėjuje.
Studijuoju architektūrą Sidnėjaus universitete, šiuo metu esu antrame kurse.
Pirmas paaugliškas darbas – lankstinukų išnešiojimas truko neilgai, bet paliko įspūdį dėl savo žingsnių per popietę skaičiaus.
Nuo 16 metų turėjau savo Etsy atvirukų parduotuvę, kol galėjau jai skirti laiko iki abitūros egzaminų.
Šiuo metu daug dėmesio skiriu studijoms ir eksperimentams su lino raižiniais, bet kartais imuosi trumpų projektų, tokių kaip Universiteto Aeronautikos klubo grafikos dizainas.

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Knygos anatomija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline
Martyno Mažvydo biblioteka, kuri įgyvendina akciją „Metų knygos rinkimai“.

Akciją remia Lietuvos Respublikos kultūros bei švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.