Teksto anatomija pagal
RASĄ BUGAVIČUTĘ-PĒCĘ
Idėja
Idėja kilo iš pokalbių su mano vyru apie jo vaikystę. Jis gimė akliems tėvams. Kuo ilgiau gyvenome kartu ir kuo iš arčiau susipažinau su aklųjų pasauliu, tuo dažniau pagaudavau save galvojant, kad turėčiau apie tai parašyti! Rašyti taip, kad aklieji taptų labiau matomi mums – regintiesiems. Be to, mano vyro istorijose buvo tiek daug paradoksų, kurie ir toliau daro įtaką jo, kaip suaugusio, gyvenimui, kad to neaprašyti pasidarė neįmanoma.
Ilgai negalėjau apsispręsti – noriu parašyti pjesę (esu dramaturgė) ar ką nors pastovesnio. Kai iš režisieriaus Valterio Sīlio gavau „žalią šviesą“, kad jis nori šią istoriją pastatyti Latvijos Nacionalinio teatro scenoje, supratau, kad kartu su pjesės kūrimu galiu ir turiu parašyti knygą.
Pasiruošimas
Kadangi pagrindinis knygos veikėjas yra berniukas, kurio prototipas – mano vyras, jis buvo man didžiausias informacijos šaltinis apie tai, ką reiškia gyventi tarp aklųjų reginčiajam. Kartu, norėdama geriau suprasti aklųjų pasaulį, važiavau į Liepojos aklųjų centrą – tiek į ekskursiją, tiek pabendrauti su įvairiais aklaisiais. Bet, mano nuomone, knyga daugiausia yra apie vaiko ir mamos santykius. Ir juose galėjau išreikšti save tiek remdamasi savo vaikystės patirtimi, tiek ir tuo, kaip jaučiuosi dabar, kai pati esu mama.
Veikėjai
Kadangi įkvėpimo šaltinis – mano vyras ir jo istorijos, žinoma, jaučiamos paralelės su tikrais žmonėmis. Tuo pačiu metu – aš nesu patyrusi savo vyro vaikystės! Todėl knyga jokiu būdu nėra biografinė ar dokumentinė, greičiau mano interpretacija, kaip viskas galėjo būti.
Knyga ne apie mane. Bet ją parašiau aš. Ir man priklauso viskas, kas su manim yra nutikę, aš negaliu pabėgti nuo asociacijų su tam tikrais dalykais, savo išgyvenimais, skausmais, džiaugsmais… Sakyčiau, bent 75% manęs yra knygoje. Gal todėl man visada mieliau rašyti apie vyriškus personažus, nes aš, kaip autorė, galiu juose geriau pasislėpti!
Knygoje esantis kačiukas mano vaizduotėje yra mano vaikystės katė, kuri laipiodavo per užuolaidas ir griebdavo nagais man už kojos, ir varė mamą iš proto. Mano vaikystės kaimynai yra bendrabučio kaimynų prototipai, tik tas skirtumas, kad knygoje jie akli. Mano kūno kultūros mokytojas iš mokyklos, kurią lankiau, – tikslus prototipas kūno kultūros mokytojo, nes maniškis buvo tiesiog nepaprastai spalvingas. Kitaip tariant, seniai mane pažįstantys žmonės knygoje tikrai gali rasti begalę su manimi susijusių smulkmenų, nes toks ir yra rašytojų profesinis kretinizmas – vogti tai, kas naudinga literatūrai, iš to, ką patyrė ir išgyveno.
Man pačiai būtų sunku išnarplioti, kuri gija paimta iš kokio realaus įvykio ar istorijos. Todėl aš atstovauju tikėjimui, kad kai istorija parašyta, ji yra ir lieka istorija. Grožinė literatūra, literatūrinis nuotykis. Tai nėra tiesa, bet be galo malonu, jei ją įmanoma pateikti kaip absoliučią tiesą, nes tada atsiranda bendra patirtis – autoriaus duona.
Aplinka
Taip jau sutapo, kad abu su vyru vaikystę praleidome tokio pat tipo komunaliniame daugiabutyje. Vienintelis skirtumas – knygoje esantį pastatą teko pritaikyti aklųjų poreikiams. Tačiau prisiminimai apie tai, kaip gyvenama komunaliniame daugiabutyje, – mano. Taip pat prisiminimai apie dušus rūsyje ir kiti „priedai“. Tačiau miestą – Cėsį, kuriame pati niekada negyvenau, aprašiau remdamasi googlemaps galimybėmis ir, žinoma, tikrais pasivaikščiojimais vyro vaikystės takais.
Kaip sakiau anksčiau, knygoje sunku atskirti, kas yra ir kas nėra „mano“, nes joks įvykis nėra autentiškas. Kiekviename yra kas nors girdėta, patirta, o kai kas iš grynos fantazijos. Tačiau kadangi esu dramaturgė ir, mano nuomone, gana neblogai susitvarkau su istorijos kūrimo reikalavimais, pagrindinis atskaitos taškas viskam, ką rašau, yra vienas – klausimas, ar aš pati norėčiau nusipirkti tokią knygą ir ją skaityti bei perskaityti. Man svarbu, kad skaitytojas gyventų kartu su knygos veikėjais, matytų ir jaustų tą patį, ką jie, norėtų juoktis ir verkti ir net perskaitęs knygą toliau galvotų apie tai, ką perskaitė. Norint tai pasiekti, neužtenka realybės, reikia sutirštinti spalvas!
Siužetas
Knygos istorija yra vaiko suaugimo istorija. Kur mažas berniukas su savo išgyvenimais išauga į paauglį, kuris nori protestuoti dėl to, kas vyksta, bet nežino kaip, nes nenori nieko įžeisti. Manau, kad istorija yra sudaryta iš 33,3% asmeninės patirties, 33,3% nuogirdų ir 33,4% fantazijos, kuri viską sujungia. Kitas svarbus dalykas – kai rašau apie situaciją, turiu sugebėti ją pamatyti savo vaizduotėje, būti joje. Kai taip nutinka, bendrame paveiksle atsiranda begalė naujų detalių. Geriausias detales sukuriu aš!
Kūrybinis procesas
Idėja manyje gyveno ilgai, keletą metų! Tačiau tikrasis rašymo procesas buvo gana greitas. Sakyčiau, užtruko apie keturis mėnesius.
Kai rašau, mano gyvenimas būna labai chaotiškas. „Rašytojų bloko“ baisumus kenčiu dažnai ir ilgai, bet kai randu gerą istorijos giją, galiu greitai parašyti tai, ko man reikia. Neturiu nustatytos dienotvarkės, kada ir kaip dirbu. Rašyti galiu bet kur, galiu ir kristi į ilgą nerašymo laikotarpį… Kas buvo ypatinga rašant šią knygą – lygiagrečiai su ja buvo sukurta pjesė pagal tą pačią istoriją. Tai buvo nuostabu! Kadangi aktoriai buvo pagrindiniai knygos skaitytojai, išgirdusi knygą jų balsuose, galėjau patobulinti nemažai dalykų būsimame knygos rankraštyje. Pavyzdžiui, 12 knygos skyrių susikūriau dėl to, kad spektaklio repeticijų metu supratau, jog istorijos raidoje kažko trūksta!
Kadangi turiu tris vaikus ir tikrai nemažai dirbu teatruose ir kine, visas mano kūrybinis gyvenimas – tai begalinis blaškymasis tarp „privalau daryti viską“ ir „nieko negaliu ir nenoriu“. Nepakeičiama proceso dalis yra nepasitikėjimas savimi – deja, be jo irgi negaliu. Rašau, kai turiu laisvą akimirką – kartais ryte, kartais vakare, nuolat galvodama apie naujas atidėliojimo galimybes. Pradedant šaldytuvo ištuštėjimu, vaikų spintų tvarkymu ir baigiant serialų žiūrėjimu bei paskaitų klausymu. Manau, kad rašymui svarbu viskas. Netgi tai, kas iš šalies atrodo tikras laiko švaistymas.
Esu iš tų žmonių, kurie daugybę kartų perskaito tai, ką parašė. Manau, kad tai taip pat dramos mokykla. Niekada negaliu pateikti kūrinio, kol pati neperskaičiau n kartų, nuolat taisydama smulkias detales tekste. Kartais įstringu taisydama, tai gali užsitęsti be galo. Nemalonu, bet turiu pripažinti, kad mano kūrybinis procesas – absoliutus chaosas. Pastangos iš chaoso ištraukti ką nors švaraus ir gražaus. Taip pat esu linkusi verkti, kai man nepavyksta, esu per kambarį mėčiusi sąsiuvinius, kuriuose rašau idėjas. Ką darysi. Svarbiausia, kad mano šeima žino, jog tai – nieko ypatingo ir greitai praeis.
Iliustracijų anatomija pagal
ŽILVINĄ BRAŽUKĄ
Stilius
Iliustravimo stiliaus per daug neteko ieškoti, nes mano kasdienis piešimo braižas atitiko knygą: leidyklos atstovė Bartė pažįsta mane kaip kūrėją, galiausiai pakvietė prisidėti prie projekto, nes manė, kad mano iliustracijos būtų tinkamos knygai. Netgi konkrečiai paėmė mano piešinį iš instagramo ir parodė, kad norėtų va taip:
Savo malonumui panašiai ir piešiu – eskiziškai, santykinai greitai, tiesa, gal dažnai kiek grubiau ar „plokščiau“: vien juodu rapitografu ant balto popieriaus fono, tačiau šiuo atveju naudojau ir pieštuką, kad būtų jautriau ir minkščiau, kaip tikruose prisiminimuose. Turbūt ne be reikalo leidėjai šį pavyzdį ir išsirinko, nes čia ir buvo mano keverzotas prisiminimas iš vaikystės – lauko durų kabliukas pas močiutę.
Pasiruošimas
Su nemažai aprašomų dalykų dar spėjau susidurti pats ankstyvoje vaikystėje, tad ypatingo kūrinio laikmečio tyrimo lyg ir nereikėjo atlikti. Knygos lietuviškame vertime teko atrasti porą klaidų, kurias vėliau ištaisėme – pavyzdžiui, išgelbėjau Magaiverį ir jis netapo Magvairu; kažką patikslinau dėl Šrederio iš „Vėžliukų nindzių“. Šitose vietose daugiausia tyrimo, ko gero, ir buvo, nes prieš pasisakydamas norėjau būti šimtu procentų tikras. Taip betirdamas vienu metu užsižiūrėjau vėžliukų ištraukas jutube, tačiau viskas išėjo į naudą. Gal netgi reikėjo atsišviežinti vaikystės prisiminimus.
Mokyklos laikais rašydavau dienoraštinį blogą, pildydamas piešiniais. Knyga parašyta pirmu asmeniu, tad su iliustracijomis norėjau išlaikyti tokį pat dienoraštinį pojūtį, kad skaitytojas, atvertęs puslapį su iliustracijomis, matytų ne šiaip sterilų situacijos atvaizdavimą, tačiau jaustų, kad tai lyg paties Berniuko vizualūs asmeniniai pasižymėjimai šalia užrašų.
Svarbiausia buvo perskaityti ir pajausti knygą lyg savą dienoraštį. Išėjo savotiškas aktorinis iliustravimo metodas, nes bandžiau įsijausti į pagrindinį veikėją ir tiesiog piešti iš jo perspektyvos. Kas, drįsčiau teigti, nebuvo labai sunku, nes knyga parašyta gerai, įtaigiai, o ir pats radau panašumų su Berniuku bei jo patirtomis situacijomis, tad viską permąsčius beliko tiesiog atvaizduoti.
Veikėjai
Pats asmeniškai kiek bijojau aiškiai vaizduoti žmones, juos pernelyg „sufikcinti“, kad nenutoltų istorijos tikrumas, ir knyga „nenusimuštų“ į jaunesnio amžiaus kategoriją.
Įtakos turėjo ir mano durų kabliukas – pagalvojau, prisiminimai užsikoduoja daiktuose, tad būtų tinkama kiekvienam skyriui tiesiog priskirti tam tikrus objektus.
Dar pamąsčiau, kadangi knygoje svarbi neregystė, ypač pradžioje, kai Berniukui visas pasaulis sukasi aplinkui tėvus, tad ryškūs veidai gal ir nėra kertinė dalis nuotaikai atskleisti.
Taigi, pasitarę su leidėjais nusprendėme, kad aiškių veikėjų portretų ieškoti nebūtina, tačiau iliustracijose svarbu vaizduoti rankas, o portreto išimtis turėtų būti taikoma Berniuko simpatijai – taip pabrėžiant jos išskirtinumą jo akyse ir vizualiai parodant, kad veikėjų santykis jau visiškai kitoks nei su tėvais (beje, iliustracijoje naudojamas realios merginos šaržo fragmentas, nes leidėjams patiko, kai rado instagrame).
Vėliau dar sugalvojome išimtį pabaigoje, ten nupiešiau jau suaugusį Jokūbą, liečiamą motinos rankų. Tokiu būdu atskleidžiamas susitaikymas ir artumas.
Su Jokūbo portretu buvo šiek tiek bėdos, nes su leidėjais kiek skirtingai įsivaizdavome vyro portretą, tad galiausiai inspiracijai gavau konkretų norų etaloną – aktorių Vigą Mortenseną. Dabar atrodo, kad yra panašumo ir su Magaiveriu…
Aplinka
Aplinkos nelabai vaizdavau, o kiek piešiniuose būta, tai gan paprasta, abstrakti foninė.
Vieną pirmųjų iliustracijų įkvėpė namie laikomas katinas koridoriuje. Katinas ir šiaip daug padėjo palaikydamas gerą emocinę būklę bei šilumą.
Kitoje iliustracijoje perpiešiau savo kambario spintą. Vizualiai ji nėra kuo nors ypatinga, tiesiog taip lengviau už ko nors užsikabinti.
Piešiant kitus daiktus kartais atsidarydavau gūglo nuotraukų tinklelį kompiuteryje. Nebūtinai dėl perkopijavimo, kartais tiesiog dėl nuotaikos. Pavyzdžiui, berniuko tėčio nerangią ranką inspiravo kompiuterinis žaidimas Surgeon Simulator.
Dėl nuotaikos ypač daug gelbėjo muzika. Senų laikų muziką mėgstu ir šiaip, tačiau šiuo atveju ir specialiai įsijungdavau dešimtojo dešimtmečio gabalų, Pulp, The Rasmus, The Cure.
Galvodamas apie knygos viršelį kažkodėl prisiminiau labai mėgtą devintojo dešimtmečio siaubo komediją Creepshow, kurioje buvo daug pieštinių intarpų ryškiomis spalvomis, tačiau ir su daug juodumos. Pamaniau, kad kūrinio Jokūbas šį filmą irgi turėtų mėgti, o kadangi iliustruodamas imituoju dienoraštį, tai kūrinio rašytojui tikriausiai norėtųsi ir „kieto“ išskirtinio sąsiuvinio viršelio. Buvo kiek neramu rinktis tamsų, nes, kiek girdėjau, kai kuriuos žmones tai gąsdina, ypač vaikų knygose, tačiau kartu norėjosi surizikuoti ir išsiskirti.
Tad išdidinau iliustracijų fragmentus ir paspalvinau atsiradusius plotus. Pirmam variante išsirinkau briliantinę žalią, tačiau Rasai tai pasirodė kiek per zombiška, ir ji buvo visiškai teisi. Supratęs, kad su nuotaika per mažai tenutolau nuo startinės inspiracijos, ėmiau ieškoti kitų spalvų variantų. Man magėjo rinktis katino koridoriuje nuotraukos koloritą, tačiau leidėjai buvo ką tik išleidę panašių spalvų knygą, tad nesinorėjo kartotis. Galiausiai išsirinkome alyvinę. Ši turi sąsajų su pirma ir paskutine knygos iliustracijomis, tad viską tinkamai apgaubia, o man dar ir primena kramtomąją gumą, ir tai yra puiku.
Kūrybinis procesas
Skaitymas, atidėliojimas ir permąstymas turbūt truko du mėnesius, o viską nupiešiau lyg ir per mėnesį.
Tiesą sakant, eskizų būta gan mažai. Kadangi mėgstu tokį lengvą braižą, dažnai ir pirmas apšilimas tyčia ar netyčia virsta galutiniu piešiniu. Gal per greit tas kreivas linijas įsimyliu. Aišku, būna ir perpiešimų, kartais daug geresnių, o kartais sugrįžtu prie pirmojo blyno, kuris po patobulinimo pieštuku ar fotošopu pasirodo buvęs veltui nurašytas į užribius.
Dėl iliustracijų tinkamumo bei galimų pokyčių diskutuodavome ir su leidykla. Kelias iliustracijas sėkmingai pakeičiau kitomis, tačiau porą „išsikovojau“ palikti.
Pavyzdžiui, mamos panikos sceną:
Buvo siūlymas vaizduoti ją besidraskančią, judesyje, mėtančią drabužius, tačiau man mintyse vis tiek pati baisiausia akimirka atrodė – po viso to „draskymosi“ priešais tuščią spintą stovinti mama nusvirusiom rankom. Likusi viena ir pavargusi, nebegalinti fiziškai ir psichologiškai orientuotis. Man tai atrodo pati tamsiausia vieta.
Užtat paklausiau Bartės ir perpiešiau kavos puodelio išliejimo sceną. Tada iškart supratau, kad buvo tikrai nuobodus variantas:
O kūryboje duobių, žinoma, buvo. Vienu metu buvau kaip ir išgąsdinęs leidėjus, o ir save patį, ar tikrai viską suspėsiu, tačiau atėjus reikiamam laikui viskas įvyko. Labai liūdna, tačiau esu deadline žmogus. Netgi paroje kokybiškoji kūryba dažniausiai prasideda ne anksčiau kaip 21 valandą. O tai yra neapsakomai nepraktiška, kai pagalvoji. Nelabai kokią reklamą sau čia darau tai pasakodamas!
Viską piešdavau namie, tiesiog prie kompiuterio stalo, į savo paties rištą užrašinę (A5 dydis). Tad tikros iliustracijos yra daugmaž identiško dydžio kaip ir leidime.
Iš pradžių darbas vykdavo po darbo vakarais, vėliau pagal savą planą išėjau atostogų, kad galėčiau visą laiką skirti knygai, tačiau pagrindinis darbas vis tiek vykdavo vakarais, tik šį galėdavau tęsti ir naktimis (įprastai ne ilgiau kaip iki 4 valandos). Dienos metu mėgau vaikščioti, dairytis po pasaulį realybėje ir telefono ekrane. Kai ėmiausi knygos viršelio, lauke medžiojau spalvų variantus. Kadangi viskas vyko rudenį, neišvengiamai nusifotografavau daug medžių lapų.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Rasa Bugavičute-Pēce
Gimiau 1988 m. sausio 25 d. Rygoje.
Studijavau… Oi. 2011 m. baigiau bakalauro studijas Latvijos Kultūros akademijoje, studijavau televizijos, kino ir teatro dramaturgiją. 2013 m. įgijau du magistro laipsnius. Vieną – kultūros vadybos, Latvijos Kultūros akademijoje, kitą – rašymo studijų Liepojos Universitete.
Šiuo metu studijuoju Latvijos Kultūros akademijos profesinėje doktorantūroje. Esu studijų junky.
Dirbau taip pat daug visko. Iškart po vidurinės mokyklos buvau laisvai samdoma vertėja iš lietuvių į latvių kalbą. Verčiau baudžiamąsias bylas ir ligos istorijas. Bet kai nusprendžiau dirbti vertimo biure, man užteko pusės dienos, kad suprasčiau – ne, aš noriu rašyti, o ne dirbti biure. Išėjau pietauti ir negrįžau! Dabar dirbu dramaturge Liepojos teatre ir dramaturgijos dėstytoja Liepojos Universitete.
Knygos vaikams
„Mano vardas Klimpa ir man viskas patinka“ („Lietusdārzs“, 2016 m., pakartotinai išleista 2020 m.)
„Skyrius, kuriame arklys keliauja laiku ir erdve“ įtrauktas į autorių kolektyvo „Arklys“ katalogą. („Latvių literatūra“, 2018 m.)
„Rankos, kuriose gimstama“ (knygiukas iš projekto „Tiny Books from Baltic Authors“, „Vaikų žemė“, 2021 m.)
„Berniukas, kuris matė tamsoje“. („Latvijas Mediji“, 2019 m.; estų kalba – „Mina ise“, 2021; lietuvių kalba – „Odilė“, 2022). Knyga pelnė tarptautinį Janio Baltvilko apdovanojimą, įtraukta į „The White Ravens 2020“ tarptautinį sąrašą, 2021 m. gavo Autorių teisių begalybės apdovanojimą, 2021 m. nominuota Europos Sąjungos literatūros premijai, įtraukta į „IBBY Honour List 2022“.
Daugiau mano darbų:
Pjesės – http://www.rasaraksta.lv/darbi/teatros/
Knygos – http://www.rasaraksta.lv/darbi/proza/
Kino / TV scenarijai – http://www.rasaraksta.lv/darbi/kino/
Koncertai ir renginiai – http://www.rasaraksta.lv/darbi/koncertos/
Tekstai dainoms – http://www.rasaraksta.lv/darbi/dziesmu-tekstos/
Radijo pjesės ir pasakos – http://www.rasaraksta.lv/darbi/radio-klausitajiem/
Žilvinas Bražukas
Gimiau 1993 m. vasario 13 d. Marijampolėje.
Studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Pradžioje – grafikos bakalaurą, vėliau fotografijos ir medijos meno magistrą.
Esu Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Yra tekę dirbti spaudos operatoriumi/maketuotoju, sporto klubo vakariniu administratoriumi-budėtoju, studijuodamas savaitę chaltūrinau vietinėje miesto leidyklėlėje-spaustuvėje, maketuodamas lipdukus su kainomis eurais klijuoti į restorano meniu, nors labiau troškau važiuoti dviračiu į sodą braškių!
Dabar esu laisvai samdomas iliustruotojas, užsiimu knygrišyba.
Mano internetinė svetainė: www.brazukas.eu
2019 m. užėmiau 1 vietą A. Švėgždos vardo tarptautiniame piešinių konkurse.
Iliustruotos knygos
Žydrė Dargužytė. „Mėnuo kaip metai“ („Didakta“, 2018)
Rasa Bugavičute-Pēce. „Berniukas, kuris matė tamsoje“ („Odilė“, 2021)
Savarankiškai leidžiami autoriniai zinai „Animals of Google“ (2019, 2020, 2021),„Gyvenimas kaip raskladuška“ (2021), „Gyvenimas su Ūdra“ (2015).
Kviečiame susitikti su Rasa Bugavičute-Pēce
KŪRĖJŲ VAKARE, 2022 11 18!
Daugiau informacijos apie „KŪRĖJŲ SALA. Vaikų literatūros industrijos dienos“ renginius: http://creatorisland.lt
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Garso įrašas darytas Vilniaus Adomo Mickevičiaus bibliotekoje
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba
