Teksto anatomija pagal
LAURYNĄ PELURITĮ

Pradžia

Sumanymas kilo iš dviejų paskatų – knygos leidėjo dr. Tomo Šinkūno („Phi knygos“) raginimų parašyti pirmąją lietuvišką Mažųjų Platonų serijos knygelę ir mano disertacijos tyrimo, kurio metu teko nemažai gilintis į filosofo Vosyliaus Sezemano ir jo šeimos istoriją. Kadangi daugelis dalykų apie profesorių nugulė mano atmintyje, o ne disertacijos tekste, norėjosi tuos dalykus kur nors panaudoti. Galvoje pagrindiniai knygos motyvai susidėjo 2023 m. vasarą, tada dar gerus pusantrų metų viską nešiojausi galvoje ir galutinis tekstas buvo parašytas 2024 m. pabaigoje. Prokrastinaciją lėmė tai, kad teksto autorius nelabai valdo plunksną ir dvigubai bijojo rašyti jaunam skaitytojui – juk čia nepasislėpsi už akademinio žargono ar kitų mandrybių.

Pasiruošimas

Apie Vosylių Sezemaną ir tuometį Vilnių tarsi žinojau pakankamai, bet problema buvo surasti jam partnerį, kuris leistų jo gyvenimo faktus paversti patraukliu, įtraukiančiu pasakojimu. Atsimenant Sokratą, reikėjo daimoniškos figūros – vedančio balso, kuris kreiptų herojaus pasirinkimus tam tikra linkme. Turbūt už akių užkliuvęs Pavelo Lavrineco straipsnis apie Vilniaus Bazilisko legendos istoriją paskatino tą daimoną paversti Bazilisku. Juk V. Sezemanas atvyko į jam visai nepažįstamą miestą, tad reikėjo surasti, kas būtų jo vedlys.

Veikėjai

Vosyliaus Sezemano charakterį stengiausi kurti pagal jo šeimos ir pažįstamų atsiminimus, filosofiniuose dialoguose gana tiesiogiai rėmiausi jo paties  rašytais (tiesa, daugiausia tarpukariu) tekstais, skirtais klasikinei filosofijai. Įkvėpimas Baziliskui kurti atėjo iš VU Filologijos fakultetą saugojusio katulio Vinco (amžiną atilsį!), kuris irgi knygoje paminimas. Gal dėl to ir Baziliskas išėjo toks katiniškas.

Aplinka

Galvoje turėjau labai aiškų žemėlapį, kur, kas ir kaip vyksta, visgi tai palikau kaip rašymo foną, nes tikslas nebuvo aprašyti tuometį Vilnių. Esminis vyksmas turėjo būti apie personažus ir jų idėjas. Norėjosi lakoniškai papasakoti bent kelias mintis, kurios rūpėjo pačiam Sezemanui, ir bent šiek tiek atskleisti, koks įdomus tai buvo žmogus. Nežinau, ar tai bent kiek pavyko.

Siužetas

Pagrindiniai siužeto momentai gimė kartu su knygos idėja. Vis dėlto, kai esi tinginys, sunku parašyti net kelis puslapius… Daugmaž žinodamas, apie ką turiu rašyti, kiekvieną knygos epizodą rašiau trumpais, bet intensyviais prisėdimais. Kiekvienu atveju bandžiau ne rašyti, o leisti skleistis personažų ir siužeto logikai. Sunkiausia buvo rašyti filosofinėmis temomis aiškiai, tačiau jų nevulgarizuojant ir nesupaprastinant. Nelengva užduotis buvo ir subtiliai papasakoti apie žydų tragediją. Jei tikėsime šeimos atsiminimais, V. Sezemano šeima savo namuose slėpė jauną žydaitę. Man buvo svarbu, kad tai atsirastų knygelėje bent jau kaip faktas. V. Sezemanas apskritai buvo itin sudėtingo likimo asmenybė, vis dėlto jis visada išliko ištikimas savo principams.

Kūrybinis procesas

Visas šios mažos knygelės rašymas autoriui buvo viena didelė kūrybinė ir rašymo duobė. Kaip ir kiekvienas rašymas. Pirma atsirado pirmieji pora knygos puslapių, kuriuos Živilė Žvėrūna supynė su savo piešiniais. Rimčiau pasijudinti su rašymu privertė gautas Lietuvos kultūros tarybos finansavimas ir leidėjo priminimai. Vėliau visas procesas vyko daugmaž kartu su Živilės piešiniais: kažką parašau, tai supinama su vaizdu, tuomet šiek tiek redagavimo ir judame toliau. Ypač naudinga buvo tiek su šeimos nariais, tiek su Ž. Žvėrūna garsiai skaityti tekstą, klausantis kaip sakiniai skamba ir jungiasi tarpusavyje; prie sklandaus teksto gimimo prisidėjo ir leidyklos „Phi knygos“ redaktorė Iveta.

Tekstą parašyti pavyko per kokius keturis ar penkis susitelkimus dienai ar dviem – niekaip nepasisekdavo įterpti šio darbo į kasdienę darbotvarkę, tad veikiau reikėjo ieškoti specialaus laiko laisvadieniais ar darbo dienų vakarais. Daugiausia teksto buvo parašyta namuose ant sofos, neretai su Mijos pagalba, nors tekdavo pakovoti su jos skleidžiamais miego kerais. 

Iliustracijų anatomija pagal
ŽIVILĘ ŽVĖRŪNĄ

Stilius

Universitete studijavau klasikines grafikos technikas, tačiau man visada buvo įdomus ir skaitmeninis spalvų pasaulis, todėl įsigijusi planšetę, natūraliai susidomėjau iliustracija. Skaitmeninė grafika leidžia priimti greitus sprendimus, perkonstruoti piešinį. Man atrodo, kad dailininko stilius nesusiformuoja staiga, jis mutuoja su kiekvienu nauju kūrybiniu darbu, ypač jį veikia  žmonių, su kuriais dirbama kartu, kūryba – taip neišvengiamai esi priverstas praplėsti savo matymo lauką.

Tad turbūt ir ši knygelė yra tokio ilgo proceso rezultatas. 

Veikėjai

Knygos personažai yra istorinės asmenybės, todėl rėmiausi istorinėmis nuotraukomis, straipsniais ir literatūra, o labiausiai, žinoma, Lauryno tekstu. Įdomiausia buvo surasti Vilniaus bazilisko vaizdinį. Idėją jį pavaizduoti kaip pusiau katiną pasiūlė Tomas Šinkūnas („Phi knygos“ leidyklos direktorius). Juk tai mitinė būtybė, todėl ji gali būti, kokia tik norisi!

Aplinka

Svarbią šio vizualinio pasakojimo dalį užima spalvų kontrastai. Jie turi sustiprinti tekste analizuojamą gėrį ir blogį. Sąmoningai vengiau tiesiogiai iliustruoti sovietų ar nacių okupantus ir vaizdavau tik kaip užuominas įkūnydama juos į vilkų šešėlius. Taip norėjosi parodyti, kad blogis ne visada būna aiškiai atpažįstamas, iš pradžių jis ateina nepastebimas tarsi šešėlis. Vaizdavimo fragmentus rinkausi taip, kad jie per daug nenutoltų nuo istorinės tiesos ar bent jau vizualiai padėtų atspindėti to laikmečio dvasią, nors iliustracijose atsirado ir daug antikinės ikonografijos, architektūrinių elementų. Ir anksčiau kurdama rėmiausi praėjusių epochų vizualiniu palikimu, o šiuo atveju tekste apie Sezemaną taip pat galime matyti sąsajas su antikiniu pasauliu, todėl ir vaizdu buvo svarbu papildyti ir sustiprinti šį įspūdį. Sezemanas ir baziliskas blogio akivaizdoje kalba apie grožį ir tiesą. Šios dvi priešpriešos savaime pasufleruoja vaizdinius.

Siužetas

Man buvo svarbu išgirsti ir paties Lauryno mintis, kokius vaizdinius jis pats mato tekste, todėl buvau atvira jo idėjoms, tačiau į jo sudėliotus akcentus stengiausi žiūrėti laisvai. Kadangi tai mano pirmasis bandymas iliustruoti knygelę – konkrečių taisyklių neturėjau. Man atrodo, kad visas kūrybinis procesas buvo labai organiškas, nes Laurynas man atsiųsdavo teksto dalį, o aš bandydavau tai iliustruoti. Taip susirašinėjant ir gimė ši knyga.

Kūrybinis procesas

Anksčiau esu iliustravusi muzikos albumų ar knygų viršelius, tačiau šis projektas man ypatingas tuo, kad suteikė galimybę ne tik iliustruoti, bet ir pasakoti istoriją vaizdų kalba. Tai pareikalavo įdėmesnio žvilgsnio ir susikaupimo, atidumo, nes kalbama apie istorinę asmenybę, jo idėjas ypač sudėtingu laikotarpiu.

Kaip ir kiekvieną kūrybinį projektą, taip ir šį teko derinti su kasdieniu darbu. Dirbu Šiaulių dailės galerijoje. Joje su nedideliu kolegų būreliu aktyviai vykdome edukacinę veiklą, kuruojame parodas ir turime kitokios kūrybinės veiklos, tad laikas visada intensyvus. Paskutines knygos iliustracijas baigiau tiesiog renginio metu!

Kūrybiniame procese man visada įdomiausia pradžia, nes tada tyrinėji šaltinius, ieškai vaizdavimo būdų. Džiaugiuosi, kad kuriant ginčų nebuvo visai! Man buvo palikta visiška laisvė interpretuoti, nors su Laurynu visuomet palaikėme ryšį ir dalijomės mintimis, kaip galėtų būti pavaizduota viena ar kita istorijos dalis, tačiau visa tai vyko sklandžiai, be susikirtimų!

Autorių biografijos

Laurynas Peluritis

Gimiau 1990-ųjų rugsėjo 24 d. (pirmadienį) Vilniuje. 2009 metais baigiau Vilniaus Karoliniškių gimnaziją, metus studijavau VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, dideliam tėvui stresui, šias studijas mečiau ir kartu su bičiuliais perstojau į filosofijos studijas. Šiaip ne taip įgijau filosofijos bakalauro ir magistro laipsnius, vėliau rašiau disertaciją VU Istorijos fakultete.

Nors šiuo metu dėstau Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete idėjų ir sąvokų istoriją bei politinę filosofiją, bet yra tekę dirbti įvairius darbus ir darbelius. Dirbau ir berniuku (nekvalifikuotu darbuotoju) leidykloje „Naujasis Židinys – Aidai“, kuriai po to teko ir vadovauti, lygiagrečiai nesėkmingai mokinausi redagavimo, dirbau su kultūriniais projektais ir dar šį bei tą. Neturiu didelių pasiekimų, kuriais reikėtų girtis. Ši knyga – mano pirmasis kūrinys jauniems skaitytojams.

Živilė Žvėrūna

Gimiau 1992 m. Mažeikiuose.
Studijavau Šiaulių Universitete dailės-grafikos studijas.
Yra tekę dirbti kultūrinės veiklos vadybininke ir meno edukatore Šiaulių dailės galerijoje.
Ši knyga – pirmoji mano iliustruota knyga jauniems skaitytojams!

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Knygos anatomija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline
Martyno Mažvydo biblioteka, kuri įgyvendina akciją „Metų knygos rinkimai“.

Akciją remia Lietuvos Respublikos kultūros bei švietimo, mokslo ir sporto ministerijos.