Vaikų ir jaunimo knygų kūrėjai

Aš įsimylėjau pasakas. Įsimylėjau jas su visais nelogiškumais, baisumais, primityvumu, grubumu, anapusiniu dvelksmu, keisčiausiomis nesąmonėmis ir kita velniava...

Buvo žiema, ruošiausi lydėti sūnų į mokyklą, pažvelgiau į jį, apmūturiuotą šaliku, su sunkia kuprine, neišsimiegojusį, ir suvokiau, kad gimė tekstas...

Kai sūnus buvo antroje klasėje, supratau, kad pradinukams aktualių ir patinkančių eilėraščių pasirinkimas, švelniai tariant, mažokas...

Per dvejus izoliacijos metus, kad išlaikytume sveiką protą, pasinėrėme į galvosūkių ir „pabėgimo kambarių“ stalo žaidimus...

Leidyklai pasidalinus šia idėja su Jonu, jis atsakė kažką tokio: o kam to reikia? Taip viskas ir liko...

Jeigu kalbėtume apie istorijų rinkimą, charakterio stebėjimą ir t. t., tai kūrybinis procesas užtruko 20 metų...

Nors tikėjausi, kad po sėkmingo debiuto bus lengviau išleisti knygą, leidyklos davė neigiamą atsakymą arba iš jų atgalinio ryšio negavau...

Tėvams atrodo, kad jų vaikai žino tą patį, ką ir jie, bet iš tikrųjų vaikai apie partizanus nieko nežino. Labai retas atsako teisingai...

Profesorius T. Ivanauskas man, septintokui vaikui, į kaimą atsiuntė dvi knygas, laišką ir linkėjo daug mokytis ir tapti gamtininku...

Mikas atsakė: „Bardas išeina tik naktį...“ Ir aš iškart supratau, kad noriu parašyti knygą apie šunį, kuris išeina naktį...