Teksto anatomija pagal
DIANĄ GANC
Pradžia
„Troleibusu“ tekstas mane tiesiog ištiko. Kažkada kažin kokioje užsienio knygų parodoje esu mačiusi istoriją apie berniuką raudona kepurėle, kuris ieškojo gėlės žiedo. Knygos teksto nesupratau, istoriją susikūriau iš paveikslėlių. Ir štai kartą, buvo žiema, ruošiausi lydėti sūnų į mokyklą, pažvelgiau į jį, apmūturiuotą šaliku, su sunkia kuprine, neišsimiegojusį, ir suvokiau, kad gimė tekstas. Pamenu, palydėjusi sūnų labai skubėjau grįžti namo, norėjau kuo greičiau užrašyti gimusią istoriją.
Knygos aplinka
Pasakojimo vietos, nors ir nėra labai aiškiai išskirtos, – mano vaikystės vietos keliaujant pėsčiomis nuo mokyklos ir važiuojant į miestą; kai kurios jų nė nepaminėtos, jos man tiesiog yra savotiškame šios istorijos debesyje. Mokykla, į kurios pusę bijo atsigręžti Rokas – mano buvusi mokykla, joje baigiau 12 klasių. Keista, nes mokyklai nejaučiu jokių sentimentų, norėjau kuo greičiau baigti ir niekada jos nebematyti. Bet štai ji grįžta keisčiausiais būdais.
Knygoje matome lyg ir Vilnių, lyg ir ne… Man labai patiko ši iliustruotojo idėja – pavaizduoti lyg ir pažįstamą miestą, bet lyg ir ne. Pati žvelgdama į iliustracijas kažkur išskrendu, įsimedituoju. O tie balandžiai!.. Man jie pasirodė reikšmingi, kai pamačiau juos nupieštus pirmuosiuose eskizuose. Tad paprašiau Arnoldo, kad balandžiai lydėtų skaitytoją visą istoriją. Štai jie net ir troleibuso parko pamestų daiktų skyriuje, tarp įvairybės daiktų daiktelių. Toks smagus sutapimas buvo – kaip tik kelias dienas prieš tai, kai su iliustruotoju aptarinėjome pamestų daiktų skyriaus temą, per radiją girdėjau apie tai laidą – ak, kokių tik daiktų žmonės nepalieka viešajame transporte! Man ta gausybė daiktų – kartu ir gausybė pasakojimų, žmonių gyvenimo nuotrupų, ir taip smalsu, kaipgi gyvena tų daiktų savininkai, koks jų gyvenimas, kasdienybė, kaip pasisuko jų likimo linijos daiktus pametus…
Knygos veikėjai
Labai tolimas asmeniškumas pasakojime – močiutės tema. Manoji močiutė (vadinome ją bobute) gyveno ne mieste, o kaime. Kai ji mirė, patyriau tam tikrą pasaulio griūtį, su jos išėjimu teko atsisveikinti ir su vaikyste. Ir buvo labai sunku, kad suaugusieji nenorėjo kalbėti apie močiutės ligą (ji sirgo vėžiu), o jai mirus – apie jos išėjimą. Bent aš jaučiausi palikta vienutėlė su šiais išgyvenimais, man pačiai teko susikurti būdus su tuo susigyventi. Iki šiol beprotiškai ilgiuosi močiutės, ji buvo savotiška mano vaikystės konstanta. Ir dabar aš dažnai, kone kasdien pagalvoju – o ką močiutė pagalvotų apie tai, o kaip aš močiutei paaiškinčiau šitai, o koks dabar būtų močiutės balsas, kaip ji atrodytų, koks būtų jos telefono numeris, kokiu vardu ji vadintų pusiau laukinę katę, atlekiančią šviežiai melžto pieno?…
Rokas labai realių atitiktmenų tikrame gyvenime neturi. Jame susipynę ir mano sūnaus įvaizdis, ir aš pati vaikystėje, ir tas berniukas raudona kepurėle, matytas knygų parodoje. Rokas „atėjo“ su vardu, su visa savo istorja, žinau, koks jo kambarys namuose, ką jis tądien valgė pusryčių. Lyg būčiau pasiskolinusi dalelę jo gyvenimo. Žinau, kad jo vidinis pasaulis – tirštas, spalvingas, jis turi gausybę gražių vaikiškų svajonių, baimių. Kartais nerimauju dėl jo – lyg būčiau įkalinusi jį laike ir tokiose aplinkybėse. Kokie tik jausmai ir mintys neapima rašytojo apie savo personažus!..
O štai Morkis turėjo labai realų atitikmenį. Anksčiau, kai sūnus dar lankė kitą mokyklą, pakeliui į ją mus dažnai pasitikdavo labai labai morkinis katinas, toks akivaizdžiai laukinukas. Prisileisdavo paglostomas. Tuomet dar turėjome mūsų jau iškeliavusią katę Ofeliją, labai norėjome kurį kartą jai namo parnešti draugą. Bet Morkis, taip jį pavadinome, griežtai nesidavė paimamas ant rankų. Matyt, buvo ištikimas savo laukiniškajai prigimčiai. Iki pat šiol apie jį su sūnumi pasikalbame – išsikraustėme į kitą vietą, tad pasvarstome, kaip laikosi Morkis, ar rado sau tinkamus namus, ar dar laukinėja.
Mano gyvenime gyvūnai užima dideliausiai svarbią vietą. Neįsivaizduoju, kaip galima gyventi be gyvūno. Jie mane lydėjo nuo pat vaikystės. Šiuo metu mūsų šeimoje gyvena katė Viltė ir kalaitė Benita. Ir kažinkaip esu tikra, kad jau visai netrukus prie mūsų prisijungs dar kas nors. O nuojauta manęs įprastai neapgauna.
Kūrybinis procesas
Istoriją užrašiau vienu ypu. Bet paskui vis prie jos grįždavau, pataisydavau žodį kitą, kur pajusdavau tikslesnę intonaciją, įvaizdį.
Vienas keistesnių dalykų parašius knygą – jos išsipildymas. Nepaisant to, kad jau buvau išleidusi knygą („Lota“, 2020), kreipimasis į leidyklas baugino. Na, tikrai, o kaipgi tai vyksta? Nejaugi rašai į leidyklas ir prisistatai, ir sakai, kad štai, va, parašiau tokį tekstą, gal jis jus sudomins ir išleistumėte? Tai man vis dar kelia šypsnį. Nemoku savęs siūlyti. Na, taip, tai ne aš pati, tai mano tekstas, bet vis dėlto. Kelioms leidykloms taip ar panašiai ir parašiau – prisistatydama, prisegdama „Troleibusu“ tekstą, nupasakodama, kokias įsivaizduoju iliustracijas. Nė viena leidykla neatsakė! Ak, rašytojui tai taip skausminga – jokio, visiškai jokio atliepimo. Labai lengva įtikėti, kad tavo tekstas nevertas – nevertas dėmesio, fizinio įsikūnijimo. Nė neįsivaizduoju, kaip taip iškart nepasidaviau, o ėmiau ieškoti dailininko.
Apie savo paieškas parašiau feisbuke – tiesiog paklausiau, gal kas iš draugų ir bičiulių gali rekomenduoti kokį dailininką. Ir štai visai netikėtai mano sena bičiulė, su kuria mokėmės vienoje klasėje (o mokyklą baigiau senų senovėje) rekomendavo Arnoldą Pričiną. Susikaupiau, parašiau jam, paaiškinau, kad nieko negaliu pažadėti ir tik jei jis pajus, kad tekstas jam kažką vidujai atliepia, imtųsi iliustravimo.
Arnoldui tekstas patiko, netrukus sulaukiau pirmųjų eskizų. Nuoširdžiai prisipažinsiu, pirmąsyk juos išvydusi suabejojau – ar tai tikrai Rokas? Ar „Troleibusu“ neturėtų būti spalvota knyga? Bet šios abejonės buvo labai trumpos, pirmuosius eskizus nešiojausi mintyse keletą dienų ir labai su jais susigyvenau.
Maždaug tuo metu išdrįsau tekstu pasidalyti su gera bičiule, rašytoja Ilona Ežerinyte. „Troleibusu“ jai labai patiko, ji mano rankraštį nusiuntė leidyklos „Žalias kalnas“ direktorei Daivai Čepauskaitei.
Daivai – ak, nuostabu – rankraštis taip pat patiko ir ji informavo, kad teiks paraišką Lietuvos kultūros tarybai gauti leidybai finansavimą.
Paskui sekė laukimas, „Troleibusu“ net pasimiršo. Dirbau kitus darbus – rodos, tuo metu verčiau straipsnius, laužiau galvą, kaip geriau, glotniau išversti Deborah’os Ellis knygos „Sėdint“ apsakymus.
Kai sužinojome, kad finansavimas gautas, buvo tiek džiaugsmo! Tai lyg patvirtinimas, kad „Troleibusu“ – vertas dėmesio, vertas skaitytojo tekstas. Net sušokau laimės šokį, taip džiaugiausi.
Iki knygos išleidimo laikas bėgo paskubomis, su kliūtimis – net du kartus buvau atsidūrusi ligoninėje ir kelioms savaitėms „iškritusi“ iš gyvenimo. Protrūkiais susisiekdavome su leidykla, dailininku. Su pastaruoju kelissyk susitikome – buvo įstabu vartyti krūvą eskizų, diskutuoti, kaip ir kas atrodo, jaučiasi, galėtų ar turėtų būti. Dailininkas vaišino itin gardžia arbata su medumi. Nesu nei didi arbatos, nei medaus mėgėja, tad teigdama, kad arbata buvo itin gardi, nepagražinu. Taip pat susitikome ir su maketuotoju, vėlgi aptarinėjome, šaudėmės idėjomis dėl knygos apipavidalinimo.
Vėliau jau buvo tik laukimas, užsibaigęs tuo nepakartojamu jausmu – gimė knyga.
Aš taip jaudinausi pasirodžius knygai. Labai nuogąstavau, kaip ją sutiks skaitytojai. Iki pat šiol suspurda širdis, išgirdus kur minint „Troleibusu“. Nors labai mokausi paleisti knygą gyventi savo pačios gyvenimą.
Kai rašau – bet kokį tekstą – man gyvybiškai svarbu sterili tyla. Tam esu itin jautri. Išorinis pasaulis man tiesiog nebeegzistuoja, aš lyg tylos kupole, lyg savo asmeninėje tylos karalijoje, kur pilna tylių žodžių, istorijų, jų nuotrupų, laukiančių savo eilės. Toje karalijoje man taip gera, atrandu joje visišką pilnatvę… Suprantama, kad kasdienybėje tokią tylą pagauti sunku – įprastai juk karaliauja buitis su savais bilsmais, traškesiais, balsais, išorinio pasaulio orkestruotėmis. Tad susikurti tą tylos sterilumą reikia itin kruopščiai, neretai ir griežtai. O tada nerti į jį…
Iliustracijų anatomija pagal
ARNOLDĄ PRIČINĄ
Stilius
Mano iliustracijų stilius pamažu susiformavo dirbant animacijoje, piešiant kadruotes filmams ar reklamos agentūroms. Labiausiai mėgstu pieštuką, tad pirmiausia nupiešiu, tada piešinys skenuojamas ir baigiamas tvarkyti kompiuteriu.
Ruošiantis iliustruoti šią knygą, teko pavaikščioti po miestą, pafotografuoti, rinkau medžiagą internete (troleibusų nuotraukas).
Veikėjai
Knygos veikėjai gimė tarsi savaime, perpiešiant tą patį personažą po kelis ar keliasdešimt kartų, atsirenkant man patikusias detales. Nenorėjau, kad veikėjai būtų per daug realistiški. Stengiausi, kad jie būtų panašesni į animacinio filmo personažus. Vietos, vaizduojamos iliustracijose, taip pat susidėliojo iš miesto vaizdų, kuriuos matau eidamas pasivaikščioti. Įsižiūrėjus galima atpažinti J. Basanavičiaus, Pylimo gatves, Antakalnio troleibusų žiedą. Nesistengiau jų tiksliai perpiešti, gal labiau norėjosi perduoti nuotaiką.
Kūrybinis procesas
Patį pasakojimą kūriau gana chaotiškai, neturėjau jokio plano. Skaitant autorės tekstą kildavo idėjų, kaip galima piešiniu perteiki vieną ar kitą teksto dalį. Taip ir susirinko iliustracijos, kurias vėliau su tekstu suderino maketuotojas.
Tiksliai pasakyti, kiek truko iliustravimas, negaliu, nes pasitaikydavo kitų, skubesnių darbelių ar atsirasdavo neatidėliotinų reikalų. Nuo susipažinimo su Dianos tekstu iki knygos pasirodymo praėjo beveik dveji metai, bet intensyvaus darbo buvo gal 4–5 mėnesiai. Dirbti buvo įdomu ir lengva – ačiū autorei už kantrybę ir pasitikėjimą. Nuo kitų darbų šis skyrėsi tuo, kad turėjau užtektinai laiko pagalvoti, įsijausti į kūrinio nuotaiką ir paieškoti būdų jai perteikti piešinyje – tikra atgaiva po skubių, „degančių“ užsakymų.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Diana Ganc
Gimiau 1983 m. vasarį Vilniuje.
Baigiau VU lietuvių filologijos bakalaurą.
Tarp mano darbų – vertėjavimas, rašytojystė, pjesių teatrui kūrimas, apžvalgų, analitinių straipsnių apie vaikų ir paauglių literatūrą rašymas, teatre – aktorystė (dirbau su režiseriumi Eimuntu Nekrošiumi), dramaturgijos tekstų vertimas, titrų parengimas, titrų leidimas per spektaklius. Netrukus išbandysiu pick up’erės prekybos centre profesiją. Blogų darbų man nebūna, tikiuosi, laukia daug įdomių atradimų.
Knygos vaikams ir paaugliams:
„Lota“ (Dominicus Lituanus, 2020)
„Troleibusu“ (Žalias kalnas, 2024)
Arnoldas Pričinas
Gimiau 1965 m. Klaipėdoje.
1990 m. baigiau grafinio dizaino studijas VDA Klaipėdos fakultete.
Dirbau:
– animacinių filmų studijoje „Vosinta“ (2D animatorius). Animacinis serialas „Asiliukės Klajūnės nuotykiai“;
– Lietuvos Kino Studijoje „LKS“ (2D animatorius). Animaciniai filmai:
„Nykšt Pykšt Tukai“, „Vilniaus mergelė“, „Neringa“ (režisierius Algirdas Selenis), „Solistė“, „Paparčio žiedas“ (režisierė Jūratė Leikaitė), „Herojai“ (režisierius Henrikas Vaigauskas), „Zyzla“ (režisierė Lina Gečienė);
– „Filmkameratene“ Osle (2D animatorius). Animacinis filmas „Karlsonas, gyvenantis ant stogo“;
– „Varga Studio“ Budapešte (2D animatorius). Animacinis serialas „Ponas Bynas“,
– studijoje „Cinevision“ Vilniuje (Kadruotės dailininkas, 3D animatorius). Vaidybinis filmas „Požemiai ir Drakonai“ („Dungeons & Dragons: Wrath of the Dragon God“);
– Baltic Film Group & Filmlance International AB Vilniuje (Kadruotės dailininkas). V serialas „Snapphanar“;
– Osmo production Oy Helsinkyje (kadruotės dailininkas). Animacinis filmas „The legend of King Nal“ (filmas nebaigtas).
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
