Teksto anatomija pagal
PAULIŲ NORVILĄ
Pradžia. Pirmoji kibirkštis
Labai gerai pasakyta – kibirkštis. Būtent iš jos ir atsirado šios knygos idėja, o vėliau – ir pati knyga. Kadangi auginu tris vaikus, tų kasdienybės kibirkščių – nors vežimu vežk. Tačiau ne visos kibirkštys išlieka ilgesniam laikui. Daugelis jų greitai atsiranda, bet dar greičiau nunyksta. Ir tik kai kurios išgyvena, nupuola į juodraščius, sugeba ten išsiskleisti.
„Tėčio Marselio liežuvio“ kibirkštis atsirado iš nevilties. Neviltis buvo tokia stipri, kad turėjau ją užrašyti. Įdomiausia, kad užrašinėjau pačią emociją, paveikslėlį po paveikslėlio (sceną po scenos) net nenutuokdamas, kuo viskas baigsis.
Istoriją rašiau žinodamas, kad tai bus paveikslėlių knyga, tačiau nenumaniau, kaip ją pamatys dailininkė. Mane žavi teksto neapčiuopiamumas, nes užrašytus žodžius kiekvienas gali suprasti ir pamatyti skirtingai. Tad kas kartą nekantriai laukiu momento, kada išvysiu būsimos knygos iliustracijas. Smalsu, kaip šį sykį dailininkas perskaitė istoriją, kur sudėjo akcentus, o ką pasirinko nutylėti.
Kurti paveikslėlių knygas – didžiulis malonumas, nes jas galima parašyti vienu prisėdimu – arba yra kibirkštis, arba nėra. Šią istoriją rašiau ieškodamas atsakymo, kurį pabaigoje kažkas ėmė ir padiktavo. Savotiška terapija, kai atsakymą pamatai tik pažvelgęs į situaciją iš šono (t. y. ją užrašydamas). Atsakymą, kurio niekaip nepastebėsi būdamas situacijos epicentre.
Istorijos užrašymas, taisymas, koregavimas man visuomet lengviausia ir paprasčiausia knygos leidybos proceso dalis. Tuo tarpu visos kitos dalys – lyg klajonė po dykumą, niekuomet nežinai, kada prieisi tą šaltinį. O priėjęs dar ilgai negali suprasti, ar jis tikras, ar tai tik dar vienas miražas.
Patricijos iki šios knygos nepažinojau, ją pasiūlė leidykla. Tačiau ta leidykla, kuri pasiūlė, knygos taip ir neišleido. Tad knyga (savo menamu pavidalu, tarsi koks vaiduoklis) dar porą metų gyveno paraštėse ir rankraščiuose, kol vieną dieną nusprendžiau, kad reikia ją pažadinti. Iš naujo perskaičiau istoriją ir supratęs, kad ji vis dar kibirkščiuoja, susirašiau su Patricija. Sutarėme, kad reikia kažką daryti. Atrodė, trūksta tiek nedaug, kad knyga imtų ir atsirastų.
Veikėjai
Knygos kelias nuo jos pirminės kibirkšties iki išleidimo buvo ilgas ir vingiuotas, tad pačioje pradžioje ši istorija buvo apie žmonių šeimą. Tačiau, kai su Patricija nusprendėme pabandyti dar kartą ir paprašiau jos nupiešti šiek tiek daugiau iliustracijų, ji improvizuodama nupiešė nebe žmones, o liūtus, apsitaisiusius puošniais baroko stiliaus darbužiais. Ir tai dar kartą (jau antrą!) sukibirkščiavo. O dvi kibirkštys – ne juokas. Manau, kad sprendimas žmones pakeisti liūtais galiausiai ir pravėrė duris, kurios iki to laiko buvo tvirtai užrakintos.
Personažų charakteriai su nedidelėmis modifikacijomis paimti iš mano paties šeimos, todėl buvo nesunku juos užrašyti, tereikėjo atsirinkti, ką verta paminėti, o ką geriau nuleisti tylomis. Įdomiausia, kad knygai išėjus berniukai buvo kokiais 2–3 metais vyresni, tad knygoje aprašytos personažų aktualijos jiems jau nebebuvo tokios svarbios. Tačiau jos vis dar svarbios kitiems tokio amžiaus vaikams bei amžinai aktualios suaugusiesiems (!).
Aplinka
Knygos vietos ir epizodai – tikras kasdienybės veidrodis. Tačiau kiekvienas veidrodis truputį kreivas. Tad ir knygoje ne viskas atitinka realybę. Vienos situacijos tirštesnės, kitos – seklesnės, kai kuriomis situacijomis norėjosi kompensuoti realybę. Pavyzdžiui, neturiu jokio stebuklingo potraukio kulinarijai, todėl vaikai valgydami mano pagamintą maistą tikrai ne visuomet išlaižo viską iki paskutinio lašelio (kad ir kaip to norėčiau!).
Tačiau situacija su suaugusiųjų užsirakinimu tualete – gyva žanro klasika. Visuose pristatymuose, kuriuose dalyvauju, vaikai tik patvirtina, kad taip tikrai būna! Tiesą pasakius, vaikai lengvai atpažįsta knygoje aprašytas situacijas, su jomis susitapatina, randa ten ir save, ir savo draugus, o tai – didžiausias komplimentas knygos kūrėjams.
Siužetas
Rašydamas istoriją nesvarsčiau, kam ji bus aktuali ir kodėl. Užrašinėjau tai, kas kibirkščiavo ir tai, kas tą akimirką rūpėjo man pačiam. Be to, jaučiant pašėlusį kasdienybės pulsą akivaizdu, kad daug laiko tam neturėjau. Nei užrašinėti, nei svarstyti, apie ką bus ši knyga. Bet pabaigoje viskas išsprogo į moralą, kuris vienodai aktualus visiems. Ypač dabar, kai informacijos kiekis toks didelis ir tankus, jog sunku atsirinkti, kas svarbu, o kas – tik foninis triukšmas. Tame triukšme dažnai paskęsta esminiai dalykai, o bereikšmės smulkmenos – iškyla į paviršių. Jau nekalbant apie tai, kad nėra savaime suprantamų dalykų. Tad kas kartą pristatinėjant knygą norisi vis iš naujo pabrėžti, kad reikia kalbėtis, kalbėtis ir kalbėtis. Ir ne užuolankomis ar metaforomis, bet paprastais žodžiais (kurių mums dažnai pristinga). Ir kuo daugiau kalbėsimės (kuo geriau girdėsime vieni kitus), tuo mažiau kils nesusipratimų, tuo lengviau bus išspręsti tai, kas atrodė neišsprendžiama.
Kūrybinis procesas
Kūrybinis procesas, pagavus kibirkštį, išsipildė gana greitai. Nes kuo ilgiau ignoruosi tą kibirkštį, tuo didesnis pavojus, kad ji užges ir nebeliks ko užrašyti. Tad šioje vietoje tikrai užteko to pirminio pusvalandžio ar valandos.
Leidyba truko ilgai, pareikalavo ne tiek ištvermės, kiek tikėjimo knyga. Šiuo atveju kūrybinis procesas nuo kitų knygų skyrėsi tuo, kad nenuleidome rankų kur nors distancijos viduryje, patikėjome, kad dar liko kruopelė jėgų ją užbaigti.
Man pačiam sunkiausia bet kurios knygos kūrybinio proceso dalis – sugalvoti pavadinimą. Šiuokart prie pavadinimo prisidėjo ir veikėjų vardai, kurie keitėsi ir keitėsi, ir keitėsi. Kiekvienoje versijoje personažai vis ieškojo savęs negalėdami apsispręsti, kaip jiems labiausiai patiktų būti vadinamiems. Gal būtent paskutinis vardų pasikeitimas ir nulėmė tai, kad Patricijai jie nuskambėjo jau nebe kaip žmonės, o kaip liūtai (?). Sąsajos veikia skirtingais ir nenuspėjamais būdais.
Pavadinimas taip pat keitėsi daugybę kartų, kol pačioje maketavimo proceso pabaigoje (po 2–3 metų nuo tada, kai knyga parašyta) išsprogo taip pat netikėtai kaip ir pati knygos istorija.
Knygą rašiau ranka. Visuomet stengiuosi taip daryti. Nes spausdindamas klaviatūra tai darau per grietai, aplenkiu mintį ir tada ji kažkur pasibaido, nuplaukia į kitą pusę. Rašant ranka procesas truputį lėtesnis, seku minčiai iš paskos, spėju pagalvoti, kas nutiks rytoj, kol ranka vis dar rašo, kas nutiko šiandien.
Iliustracijų anatomija pagal
PATRICIJĄ BLIUJ-STODULSKĄ
Stilius
Manau, kad neapsiriboju vienu stiliumi. Kaskart stengiuosi išbandyti naujas technikas, kelti sau vis naujus išbandymus. Šį kartą pasirinkau mišrią techniką, aliejines kreideles, spalvotus pieštukus, akvarelę. Dirbdama su šia knyga iškėliau sau iššūkį sukurti tikrai įtraukiantį veikėją ir patobulinti gebėjimus žaisti spalvom. Stengiausi žvelgti į tą projektą lengvai, su malonumu ir tikiuosi, kad tas lengvumas ir paprastumas jaučiamas knygoje.
Pasiruošimas
Kaip ir su kiekviena knyga – turėjau susikūrusi aplanką, kur rinkau visokiausias nuotraukas, paveikslus, sodų brėžinius iš to konkretaus laikotarpio. Kaip visada semiuosi įkvėpimo iš meno istorijos pasaulio, tad galima knygoje rasti ir Fragonardo paveikslo „Sūpynės“ interpretaciją. Knygoje rasite ir mano sūnaus Bruno piešinį bei mašinytes, kuriomis žaidžia mano vaikai. O veido išraiškos ir emocinės būsenos pasisemtos tiesiai iš mano gyvenimo. Būdama keturių vaikų mama labai dažnai patiriu tėčio Marselio kasdienybės iššūkius. Būtent todėl ši knyga man YPAČ artima.
Knygoje yra ne tik baroko motyvų, o veikėjai – liūtai, bet ir futbolo pasaulis! Vienas mano mėgstamiausių atvartų – verkiantys liūtai, kurie pražiopsojo įvartį ir pralaimėjo.
Veikėjai
Nors ištroškęs laiko sau tėtis gimė Pauliaus vaizduotėje jau prieš kurį laiką, tik praeitų metų pavasarį jis gavo Marselio vardą. Būtent prancūziškas vardas paskatino mane paversti žmogų liūtu ir perkelti jį į baroką. Tėtis Marselis – vienintelis iš šeimos narių turi įstabią šukuoseną, kuri puikiai atitinka baroko stilistiką.
Tai sąmoningas žaidimas stereotipais. Liūtas yra jėgos ir gal net vyriškumo simbolis, bet pagal to laikotarpio madą – dėvi aukštakulnius, šukuojasi plaukus. Ir yra atsakingas rūpestingas tėtis.
Paulius itin taikliai sukūrė kiekvieno šeimos nario portretą, tad juos pavaizduoti buvo labai paprasta. Man įdomiausias veikėjas po tėčio Marselio yra antrasis sūnus Gustavas, labiausiai išdykęs ir reikalauja daugiausiai dėmesio.
Aplinka
Kaip jau minėjau, įkvėpimo ieškojau internete, paveiksluose ir t. t. Kalbant apie parkus – tokių yra pilna visa Europa. Pati tokį parką ir dvarą dažnai lankydavau gyvendama Varšuvoje – Park Wilanowski. Man labai patiko atkurti ne tik vietas ar interjero detales, bet tam laikotarpiui būdingus raštus.
Siužetas
Paulius yra nuostabus ir labai talentingas rašytojas. Jo sukurta istorija paprasta ir aiški, bet kartu įtraukianti ir jaudinanti. Tad storyboard’o kūrimas buvo labai intuityvus.
Knygoje aiškiai jaučiama auganti įtampa turi savo kulminacinį momentą – kai tėtis Marselis verkia. Būtent tą visą emocijų spektrą norėjau perteikti kurdama knygos vizualinę istoriją.
Kūrybinis procesas
Su Pauliumi ir tėčio istorija susipažinome prieš kurį laiką, bet prie knygos kūrimo proceso grįžome praeitą pavasarį. Būtent tada gimė liūtas Marselis. Kažkaip dažniausiai knygos piešimo procesas sutampa su vasaros atostogomis – tai nėra pats geriausias laikas darbui, tada labiau norisi plaukioti ežere ir iškylauti, o ne sėdėti prie darbo stalo. Bet kartu vaikų atostogos – puikus išbandymas pabūti tėčiu Marseliu, pasinaudoti savo liežuviu ir išmokti išsakyti savo poreikius ir nubrėžti ribas.
Darbas su Pauliumi ir Baltom lankom buvo vien malonumas, turėjau visišką kūrybinę laisvę ir didelį pasitikėjimą mano idėjoms. Pataisymų buvo tikrai nedaug, galbūt daugiausia dirbant su viršeliu. Nejaučiau jokio spaudimo, nes kitų didelių projektų tuo metu neturėjau.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Paulius Norvila
Gimiau 1985 m. Kaune.
Studijavau ekonomiką (bakalaurą ir magistrą) VDU ir VU.
Labai ilgai visus gąsdindavau sakydamas, kad dirbu banke, kur prisukau ilgesnį negu 15 metų darbo stažą. Bet ši istorija baigėsi praėjusių metų pabaigoje ir dabar dirbu ekonomikos mokytoju, dar šiek tiek vertėju, dar šiek tiek kūrybinio rašymo mokytoju, dar šiek tiek vedu edukacijas vaikams (savo kūrybos pagrindu). Bet turbūt keisčiausias darbas, už kurį esu gavęs atlygį, tai Monopolio (stalo žaidimo) čempionato teisėjas!
Knygos vaikams:
„Strykt pastrykt!“ (Iliustravo Jurga Šulskytė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2019)
„Apie vieną Tokį Lokį“ (Iliustravo Jurga Šulskytė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2021)
„Viena galva mažiau“ (Iliustravo Jurga Šarmavičiūtė. Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2021)
„Išprotėję eilėraščiai“ (Iliustravo Salvija Vaičikonytė. Nieko rimto, 2024)
„Saugus kelyje“ (Iliustravo Simonas Kvintas. Baltos lankos, 2024)
„Tėčio Marselio liežuvis“ (Iliustravo Patricija Bliuj-Stodulska. Baltos lankos, 2024)
Patricija Bliuj-Stodulska
Gimiau Vilniuje 1989 m. spalio 18 d.
Studijavau Varšuvos dailės akademijoje, įgijau magistro laipsnį.
Yra tekę ruošti sumuštinius Londone, tapyti paveikslus pagal užsakymus, dirbau padavėja, buvau dailės mokytoja lietuviškoje mokyklėlėje Varšuvoje, studijų metu pradėjau užsiimti grafiniu dizainu ir iliustracijomis. Pirmą savo knygą iliustravau 3-ame kurse.
Daugiau nei 8 metus darau tą patį – kuriu iliustracijas (žemėlapiams, parodoms, knygoms, vadovėliams). Prieš trejus metus, po 12 metų pertraukos, grįžau į Lietuvą.
Mano iliustruotos knygos lietuvių kalba:
„Paštininkas ir serbentai“ (Dovilė Zavedskaitė, Tikra knyga, 2021)
Mano pačios autorinė knyga – „Žmonės augalai“ (el. knyga, Mokyklų tobulinimo centras, 2022)
„Baisiau už tarakoną“ (Vaiva Rykštaitė, 2023)
„Tėčio Marselio liežuvis“ (Paulius Norvila, Baltos lankos, 2024)
Lenkijoje buvo išleistos šešios mano iliustruotos knygos.
AČIŪ
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
