Knygos anatomija: „Paskutiniai vaikai“

Teksto anatomija pagal
REBEKĄ UNĄ

Pradžia

Man visada kibirkštys atskrieja iš toli. Tada pūkšt, tamsa, nieko nesimato, aš jas nešiojuosi. Tema rutuliojosi turbūt amžinai, atsispindėjo ir „Šeštadienyje“, „Šiukšlių Dieve“, „Aš pakeisiu pasaulį“ knygose. Ji sietina su klausimu be atsakymo: ar mes, žmonės, esame neišmatuojamas gėris iš esmės? Kalbant apie žmonijos evoliuciją (kuri nėra lygi progresui), mes daugiau pastatom negu sugriaunam? O jeigu mūsų nebūtų? Ar viskas išnyktų? Anaiptol. Viskas suklestėtų! Kaip šventvagiška! Prisidėjo ir Steve՚o Cuttso animacinis filmukas „Žmogus  2020“ (Man 2020), kurį rodau mokiniams, jame gyvūnija ir augalija tiesiog šoka iš džiaugsmo, kad „žmogaus“ nesimato jų akiratyje.

Mes tikrai gyvename atkarpą. Savo edukacijoje vaikams esu rodžiusi ne sykį. Vyniojome ilgai juostą, kelis kartus aplink sėdinčius vaikus. Tiek gyveno dinozaurai. 250 milijonų metų. Pirmieji žmonijos atstovai – daugiausia iki 300 tūkstančių metų. Paimu metrą, kurį pribėgę palaiko du vaikai. Mes tikrai gyvename dar labai mažai ir įstengiame ypatingu būdu pakenkti patys sau.

Metus iki parašydama žinojau pabaigą. Lengviausia man užrašyti istorijų pabaigas. Keliems pažįstamiems paaugliams išsiunčiau tuos keletą sakinių: Žemėje mūsų seniai nėra… užtat žaliuoja miškai, veriasi oazės… tuoj pasirodys dinozaurai… Maniau, paaugliai nusimins. Buvo priešingai. Jie buvo sužavėti.

Pasiruošimas

Nieko negūglinau, gal kažkiek apie Kilimandžarą, Tanzaniją, pasitikrinti, kur stūkso toks vulkaninis kalnų masyvas. Paskui net šoktelėjo širdis iš nuostabos –  perskaičiau (nes domiuosi evoliucine istorija), kad  pirmieji homo sapiens atsirado Rytų Afrikoje prieš 200 000 metų.  Kiti – šiauriau, Etiopijoje, ir taip paplito po pasaulį, o mano knygoje žmonijos kelionė Afrikoje baigiasi…

Vandenims užliejus Europos žemyną, į Tanzaniją sumigruoja žmonijos likučiai… Tikrai to protu nesudirigavau…

Veikėjai

Mano kituose kūriniuose – daug prototipų. (P. S. Nesitikėkit, kad rašytojas, rašydamas apie jus, rašo apie jus. Viskas vis tiek yra rašytojo vaizduotė, išskyrus… šį kūrinį.)

Šios knygos veikėjai atspindi vieną žmogų arba visą žmoniją. Vienas žmogus ir jo prisitaikymo kelias (regis) neišvengiamo galo akivaizdoje. Kartu tai savo emocijų  atpažinimas ir priėmimas. Kaip žmogus reaguoja, kai atsiduria „kelio atgal nėra“ atkarpoje? Žmonės (vaikai) reaguoja skirtingai. Vienas pyksta ir nori iškulti visiems langus. Kitas skuba pridaryti gerų darbų (nuo to nesidaro linksmesnis, tik labiau liūsta), kitas pasineria į materializmą ir dar labiau apsiverčia šiukšlėmis, nes vis tiek… kas iš to? Kitas skuba įprasminti visą Žemės istoriją – baisu išnykti, būtina pasirūpinti, kad apie mus žinotų kitų planetų atstovai. Skubėkime jiems palikti ženklų apie save… 

Leidykla nusprendė knygos vidaus neiliustruoti – galbūt siekdama ją pritaikyti ir suaugusiems, nes iš tiesų ši knyga yra ir jiems, o gal net pirmiausia jiems. Dėl to (kaip ir) nesiskundžiu. Taigi, išleista knyga turi tik Lenos Klyukinos kurtą viršelį. Tačiau rankraščio konkursams tekstą teikiau kartu su Eglės Gelažiūtės-Petrauskienės iliustracijomis. Knygų mugėje vykusiame knygos pristatyme mane kalbino profesorė Danguolė Šakavičiūtė, o ekrane buvo rodomi Eglės piešiniai. Pasidalinsiu jais ir čia.

Noriu išskirti Bają, Zigmundą, Janą – suaugusius pasakojimo veikėjus. Kadangi pasakojimas yra skirtas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, šie veikėjai, nors ir ne pagrindiniai, labai ryškūs.

Baja – tai kaimo ramybė ir siela. Jos prototipas – mano Indijoje sutikta močiutė, draugo mama, kuri skambina varpu mokykloje, kaukšėdama lazda nuveja nuo mūsų piktus šunis ir masažuoja kūdikius ir moteris. Molio trobelėje Torpoje, laipiodama ant manęs, kojomis ir rankomis padarė nuostabų nugaros masažą.

Draugo mama mažytė, o Bają turėjau padidinti. Baja ramina Liudviką, maitina kaimynus, tręšia baziliką, juokiasi galingu balsu. Kadangi pati yra žmogus, nubėgusi prie kapo pasiguodžia, užtraukia pypkę.

Janas – savo asmeninę netektį išgyvenantis herojus. Jis piktas, sarkastiškas, tikras vienakojo Jano prototipas iš knygos „Gandralizdis ant stogo“. Jis užduoda esminį klausimą liūdnajam Liudvikui: „Ko negali duoti sau, ką tau duoda bazilikas?“ Tai svarbiausia man knygos vieta.

Žmogus visad stipresnis, negu manosi esąs. Žmogus turi stiprybės ieškoti savyje. Mūsų vidinė galia – vaizduotė, kibimasis į gyvenimą. Ir išties taip yra. Atrodo, žmonija turėjo išnykti, bet, žiūrėk, Liudvikas su draugais persikelia gyventi į Madagaskarą.

Zigmundas – tai Dievo kvailys, kaime vadinamas pamišėliu. Dievo kvailiai visada protingesni už pasaulio išminčius. Virš ribų, išprotėję, bet kai jau pasakys žodį – nutvilkys iki kaulų smegenų…

Mes turime Kaune Zigmundą. Jo visur pilna – bažnyčiose, prekybcentriuos, nežinau, kur jis gyvena, kaip pragyvena. Jis kalba garsiai, pabara žmones ir mato tai, ko nematome mes. 

Ezra – tai visos emigravusių vaikų paliktos moterys, kurias sutikau per gyvenimą. Galėjau skaityti joms knygas, bet tik klausydavausi jų. 

Kai Bobita pasakoja apie kumelę, kuri pristato apgirtusius vaikus į reikiamą vietą – tai istorija, nutikusi mano močiutės seseriai ir broliui. Tikrų tikriausia istorija ir tikrų tikriausia išmintinga kumelė.

Ir Liudvikas – tai aš/tu, – kuris verčiau liūdės ir darys gerus darbus, nei rodys, kaip pyksta, bet kai paima kelis grumstus, pradeda pykti, pradeda sveikti, o tada piešti…

Aplinka

Kaip ir minėjau, nuostabiai nudžiugau, kad ten, kur baigiasi mano žmonijos istorija, prasidėjo mūsų rasė. Iš kelių homo atmainų sapiens kildinama būtent iš Afrikos.

Mano vaizduotėje kaimas išsidėlioja apibus tako. Abipus kelio kaitros kepinami namai, vienoj pusėj miškas, ties juo teka vienintelis upelis, kitoj pusėj sojų laukas, kur traktoriuje sukiojasi Liudviko mama, kelio gale mokykla su stadionu, kitam išsišakojime Bobitos krautuvėlė. Viskas arti, viskas pro dulkių miglą, paskendę karščio alinamoj tyloj. Kai įsijautus rašau apie kiekvieną vaiką, atrodo, lyg pasakojimui užtektų ir dvidešimties vaikų kaimo. Betgi baisu – kaimas su dvidešimt žmonių… Tuomet praplečiu iki kelių šimtų…

Šioje knygoje nieko asmeniško nėra, daugiau požiūris, filosofija. Detalės ir jausmai apie tikrus žmones – bet jokio išbaigto prototipo. 

Apie baziliką, tulsi, sužinojau iš draugų krišnaitų. Kauno šventykloje antrame aukšte apstulbau išvydusi gležną, po dirbtine lempų šviesa absoliučioje tyloje auginamą medelį tulsi. Man jis pasirodė stebuklingas ne dėl to, kad yra šventas rytų religijoje, bet dėl aplinkos, kurioje klestėjo – be oro, vandens, be šviesos. Nuostabiai žavus, dar vadinamas „neprilygstamuoju“. Indų religijoje bazilikui meldžiamasi, jis teikia proto aiškumą, ramybę. Knygoje išauginau jį iki didelio medžio. Mano istorijoje jis (be upelio Marmio) – gyvybės šaltinis kaimui. Labiausiai dėl to, kad padeda žmogui kasnakt atsinaujinti, nepasiduoti nuodingoms mintims. Padeda pažinti save ir nekaltinti kito.

Rožės simbolika irgi labai graži. Knygoje mergaitė Mira augina rožes, jas dievina, vadina kaip nori – net varlėmis. Nes taip nori. Čia kaip iš Šekspyro: pavadink rožę kitu vardu – ar jos kvapas pakis? Jų pribloškiantis kvapas, kuris taip svaigina Liudviką (pagrindinį herojų), – tai žmogaus vaizduotės stiprumas ir galia. Tai mergaitė, atspindinti tūkstančius mergaičių, kurios gyvena savo pasaulyje, aplinkinis pasaulis retai tokius vaikus jaudina. Tokie vaikai visad išlieka, randa, kaip būti. Žinoma, Mira labai nori vaiko, žino, kad gebėjimas perduoti gyvybę yra išnykęs, tad va – ji įsivaikins kaimynų mažylį Liną…

Siužetas

Vienintelė knyga, kurios pradžią ir pabaigą žinojau nuo a iki z, herojai aiškūs ir bendra istorijos nuotaika – irgi aiški. Tai filosofinis traktas apie nebūtį (ir būtį). Šįkart nebuvo taip kaip kitose knygose, – kai rašai ir nežinai, kas įvyks kitame puslapyje. 

Mirtis ir gyvenimas ištinka kiekvieną dieną. Yra scena istorijos gale, kai Tamara išsiveda mokyklos vaikus į stadioną, ir jie visi skaičiuoja mirusius dalykus: žvaigždes (užgęstančias danguje), samanas, lapus, spyglius… Tamara atkreipia dėmesį, kad žmonės to net nepastebi. Nebūtis, kaip ir būtis, visad juos supa. Ar tai drama, tragedija, ar perspektyva (tam tikras požiūris)?

Labai svarbios istorijoje yra dvi pasakos. Jas paėmiau iš pasaulinės tautosakos. Paukštelis, girdantis medį, ir vaikai, gelbėjantys motiną Šiaurės ašigalio platybėse, – tai žmonės, kurie rūpinasi šia žeme. Bet šių pasakų esmė yra kita: nereikia žeme rūpintis dėl jos pačios. Rūpindamiesi gamta pasirūpiname savimi.

Kita knygoje besirutuliojanti tema – paprastas žmogiškasis bendravimas, be kurio gedėjimas, geri darbai, stoiškumas praranda prasmę.

Kūrybinis procesas

Paskutines savo knygas rašiau greičiau. Buvau sau prisiekus – niekad knygų nerašysiu ilgai, metų metus, nes rašydamas keitiesi, ir keičiasi knyga, kuri perrašoma daug kartų.

„Paskutinius vaikus“ rašiau, manau, porą mėnesių, parašius visad atidedu knygą į šalį, kad galėčiau vėl naujai peržiūrėti. (Gal nebetikėsiu tuo, ką parašiau, – haha.)

Kokia buvo knygos rašymo kasdienybė? Tai buvo taip seniai, kad atsimenu: stalas, virtuvė ir svetainė buvo. Ir turbūt kavinė – taip pat. Net vykti į Molėtus atsisakiau – o buvo beveik birželis, juk reikia pagaliau parašyti (turbūt sunkiai rašėsi ar laiko mažai buvo). Mėgstu rašyti ir kavinėse, tai turbūt rašiau ir jose.

Kadangi nerašau nuo ryto iki vakaro, laiką turiu sudėlioti atkarpomis tarp kitų veiklų, profesinio darbo, draugų, vaikų ir sporto.

Man iki šiol pačiai rašyti ir tam skirti laiko yra nuostabu. Visi stebisi, kaip spėju, juk tai hobis, kai kiti po darbo nespėja nei knygos paskaityti, nei filmo pažiūrėti (kalbu apie šiokią dieną). Kodėl jūs, žmonės, nespėjat? (Turiu omeny ne laiko atkarpą, o nuolat, amžinai?)

Tačiau ir man pačiai tai fantastika, taigi tokiu savo gyvenimo stiliumi, kur randu laiko mylimai veiklai, – didžiuojuosi ir džiaugiuosi.

Rašau greitai, redaguoju ilgai. Taip su daugeliu knygų, išskyrus kelias. Ypač greit pasirašo pradžios ir pabaigos. Būna tokių strigimų, kad kelerius metus nepažiūriu į knygos pusę. Sunkiausia – prieš pat pabaigą. Taip pat sunku darsyk viską perskaityti, atgaivinti (kartais net herojų vardų neatsimenu) – ypač jei rašyt pradėjau senai, – suvokti, kaip man tai nepatinka ir šimtąjį kartą pradėti iš naujo.

Ši knyga pasirašė greitai. Ilgiau užtruko redagavimas. Tada visi svarstymai apie kritiką. Ši tema neišsemiama, tad kaip apie ją parašyti? Negali žmonių tiesiog išnaikinti, žmonės visada bus vertybė (dauguma taip sakys), kad ir ko istorijoje mes pridirbtume, kad ir kaip nualintume pasaulį. Prie šio pasaulio alinimo prisidedu ir aš. Bet kai pasakojimas – fantastinis, tai jau visai kas kita, galima rašyti bet ką ir bet kaip parodyti, kad žmonija išvengia visų moralinių vertinimų. Daug laiko praleidžiu prie sakinio, prie šios knygos sakinių. Noriu mintį padaryti kuo aiškesnę, paprastesnę. Draugams esu sakiusi: „Jūs  skaitote eilutę ir jums į galvą neateina, jog ji būna perkeista ar išdailinta aštuonis kartus.“

Labai džiaugiuosi nebebijodama išbraukti ištisų vietų, anksčiau būdavau įsikibus į kiekvieną žodį ir kaudavausi dėl jo.

Kai patenku į „duobę“, iškart metu viską ir be graužaties darau ką nors fiziškai, gyvenu gyvenimą (oras, gamta, krepšinis, spartus vaikščiojimas), imuosi visų veiklų, kurios įpučia į smegenis daugiau deguonies. Visiškai leidžiu sau pamiršti kūrinį, o tada… kaip mokslininkams sapne… arba kažką kitą darant – bam – eureka! Iš pasąmonės! Pamatai mintį, kurios niekaip neįstengei pamatyti…

Viršelio anatomija pagal
LENĄ KLYUKINĄ

Esu distopinių siužetų mėgėja, tad skaitant šį kūrinį galvoje pradėjo sproginėti kibirkštys. Kadangi istorija pasakojama iš vaikų perspektyvos, mums įprasto pasaulio pabaigą norėjau taip pat pavaizduoti vaiko akimis. Kartu vaikas, viršelyje žaidžiantis pasaulį, tampa to pasaulio pagrindiniu statytoju ir fantazuotoju. Dinozaurai irgi yra savotiška nuoroda į besikeičiantį pasaulį bei išnykimą, sistemos persitvarkymą. Siekiau šiltos, žaismingos, šiek tiek senoviškos ar nostalgiškos vaizdinės atmosferos, atspindinčios ilgesingą ir kartu šviesiai viltingą knygos tematiką.

Prieš imdamasi darbo visada eskizuoju, kartais daugiau, kartais mažiau, bet dirbdama prie šio viršelio iš viso padariau gal porą eskizų ta pačia tema, tik skirtingais kampais. Nes būna, kad atsiranda ta idėja, kurios nesinori paleisti ir kuri mane pačią labiausiai intriguoja, o visos kitos nublanksta – taip buvo ir šiuo atveju.

KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

Rebeka Una

Gimiau 1979 m. Kaune.

Baigiau VDU anglų filologijos bakalaurą ir magistrą. Teko studijuoti šeimotyrą Birmingame.

Dirbu sau, dėstau anglų kalbą privačiai. Teko dirbti įvairiose mokyklose, VDU (kurį baigiau), Kauno kolegijoje. Labai patinka dirbti su suaugusiaisiais. Nesitiki, kad baigę mokyklas jie ateina mokytis anglų. Dirbti su mokiniais – tiesiog atgaiva. Nemaniau, kad ateisiu į mokyklą visai iš naujo. Sakoma, jog laiminga šalis ne tik toji, kuri neturi kalėjimų, o ta, kur vaikai užaugę svajoja tapti mokytojais. Dauguma jų tapti nesvajoja ir bijo. Visi sako, kad tai sunkiausias darbas. Turbūt pasikeičiau. Man jis – lengviausias. 

Knygos
Esu parašiusi 12 knygų vaikams ir paaugliams. Man svarbiausios: 

Pijus ir Nikolas (Tyto Alba, 2016)
Šeštadienį, aštuntą valandą (Alma littera, 2017)
Kiemo seklys Tomas ir Valius (kartais) (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2017)
Šiukšlių Dievas (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2021) 

Beje, Šiukšlių Dievas ir kiti herojai bus įamžinti filme vaikams „Aš pakeisiu pasaulį“. Jau greitai!

Lena Klyukina

Gimiau 1989 12 23 Rygoje, Latvijoje.

Nors tėvai kraustėsi bent kelis kartus, kai buvau maža, galiausiai apsistojo Panevėžyje, ten ir užaugau.

Po mokyklos persikrausčiau į Vilnių studijuoti gamtos mokslų, tuo metu pradėjau piešti ir nuo to laiko kuriu be pertraukos.

AČIŪ

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje