Teksto anatomija pagal
JURGĄ VILĘ
Pradžia
Kažkada seniai, draugės paskatinta, mąsčiau apie tokią knygą vaikams, bet, matyt, dar nebuvau tam pribrendusi. Praėjo keleri metai, ir vieną dieną kino centro „Skalvija“ edukacinių programų vadovės pasikvietė į svečius ir pasidalino leidinio, skirto jauniesiems žiūrovams, gal lankstinuko, gal žurnaliuko idėja. Sutarėm, kad pasiūlysiu joms istoriją, į kurią vėliau įpinsime faktinę informaciją. Neprisižadėjau, sakiau, pažiūrėsiu, ar kino mūzos mane aplankys. Ir ką, labai greitai tos mūzos apsireiškė kiek netikėtu pavidalu. Dundėjau traukiniu iš Marcinkonių su senu lagaminu, kurį pasiimu, kai pristatinėju knygą „Sibiro haiku“. Jaučiausi šiek tiek kitame laike ar, kaip sakoma, lyg filme. Staiga į galvą ėmė lįsti švelnios, veik permatomos dvaselės, lyg kokie dūmeliai, džinai ar vaiduokliukai… „Mes – kino kaukai…“ – šnabždėjo.
Pajutau, kad jie atklydo iš pačios kino pradžios, aptraukdami visą vagoną ir peizažus už lango nespalvotos kino juostos migla. Jaučiau, kad traukinys tuoj atvyks į stotį, kur jo lauks pasiruošę filmuoti broliai Lumière՚ai…
Greit nutiko dar vienas gražus įvykis. Kai „Skalvija“ perskaitė mano užrašus iš traukinio, paskambino ir su entuziazmu pranešė, kad patinka. Pas mane kaip tik svečiavosi Kornelija, su kuria tuo metu kūrėme paveikslėlių knygą „Mano draugas Hipokampas Unikornas“. Joje kinas irgi svarbus, nes šios knygos personažas prancūzas biologas Jeanas Painlevé kūrė mokslinius, bet kartu ir eksperimentinius filmus apie povandeninį pasaulį. Knygoje galime jį pamatyti su specialia dėže, į kurią jis įkonstravo savo kamerą… Taigi, skambina „Skalvija“, sutariam bendradarbiauti. Klausiu, kas iliustruos? Gal jau turite ką nors minty? Ir išgirstu: „Galvojame apie Korneliją Žalpytę.“ O Kornelija čia, mano svetainėje. Tai buvo labai aiškus ženklas. Tada jau susitikome visos, ir mes su Kornelija įkalbėjom „Skalviją“, kad žurnaliuko čia neužteks, darom knygą. Tokią – pusiau komiksą, pusiau paveikslėlių.
Veikėjai
Lukas – iš pažiūros paprastas, bet išties nepaprastas berniukas. Jis gyvena nepaprastuose namuose ir turi nepaprastus tėvus. Luko namai – barža „Svajonė“. Ir taip pavadinta ne šiaip sau. Tikiu, kad pats kinas gimė iš nuostabios svajonės. Kaip patį beprotiškiausią svajoklį ir kino burtininką įvardinčiau prancūzą George՚ ą Mélièsą, kuriam būtinai norėjau atiduoti duoklę, bent jau trumpai paminėdama pasakojime.
Luko tėvai prapuolę kine. Ir tą man teko patirti, kai dirbau kino aikštelėje. Tuomet dar vaikų neturėjau, bet svarsčiau, kaip išsisuka tie, kurie turi. Tiesa, pradinėje versijoje Luko tėtis – kino operatorius, o mama – kostiumų dailininkė, bet vėliau sumaniau pakeisti, ir knygoje mama tampa kino operatore, o tėtis – apšvietėju. Man buvo gražu įsivaizduoti jų bendradarbiavimą. Kai ateina naujo filmo kūrimo metas, Luko tėvus praryja kino banginis. Jau seniai galvojau, kaip tiksliau apibūdinti tą būseną, kai filmavimai pasiglemžia žmogų.
Tėvams pradingus, Luku rūpinasi jo močiutė Džuljeta. Pavadinau ją taip italų aktorės Giulettos Masini garbei. Tik vėliau prisiminiau ir Fellinio filmą „Džuljeta ir dvasios“ (Giulietta degli spiriti), tikriausiai pasąmoningai jį susiejau su knygos veikėjais.
Luko močiutė – kino mechanikė, o tai – išties paslaptinga profesija. Man visad rūpėjo, kas dedasi tame slaptame kambarėlyje, vadinamame „projektorine“. Galbūt tas smalsumas ateina iš šeimos legendos, pasakojančios, kad mano prosenelis Jonas Klovas, grįžęs iš Argentinos į Žagarę, parsivežė ne tik medinį lagaminą, pilną pinigų, bet ir kino projektorių. Dar daugiau – įkūrė kino teatrą. Šiems faktams įrodymų trūksta, bet kad kinas jau buvo užbūręs mano protėvius, gera žinoti. Vėliau, stažuodamasi Niujorke, avangardinio kino archyvuose, mėgdavau užsukt į projektorinę, iš kur filmą gali matyti visai kitaip.
Traukinyje buvau sugalvojusi, kad Lukas su močiute daug kalbasi. Ir tuos pokalbius vadina „Pafilosofavimais apie kiną ir gyvenimą“. Bet knygoje tam nebeliko vietos. Kaip ir ramioms akimirkoms, kai Lukas su močiute tiesiog žiūri į upę, triauškina barankėles užsigerdami pienu su braškių sirupu. Knygoje veiksmas juos visus įsuks lyg viesulas, ir tik retkarčiais galėsim atsikvėpti (tarkim, „Begalinės istorijos“ atvarte, kur Džuljeta skrenda ant Fuchuro arba kai kaukų orkestras akomponuoja nebylaus kino seanse).
Dar vienas svarbus, nors ir antraplanis veikėjas gimė kiek vėliau. Tai – ponas Alfredas. Jis įkvėptas vieno mano mylimiausių prancūzų režisierių Jacques’o Tati ir jo alter ego Pono Julo (Monsieur Hulot), tikrai ryškaus personažo, sukuriančio aplink save tą filmišką, žavų, lengvai komišką pasaulį.
Taip pat norėjau atkreipti dėmesį į aptarnaujantį personalą, tuos žmones, kuriuos ne visada pastebim, nors dažnai jie slepia savyje neįkainojamus turtus. Aš pati pradėjau savo karjerą kino teatre nuo bilietėlių plėšytojos darbo. Ir po darbo tie nuplėštų bilietėlių galiukai kišenėje man primindavo visus nepaprastus per dieną įvykusius susitikimus. Kodėl toks vardas? Nes mano dukra Alisa, nusižiūrėjusi iš kažkokio meksikiečių serialo, sakydavo, kai jai kas nors atidarydavo mašinos dureles: Gracias, Alfredo.
Nekantriai laukiau, kol personažai įgaus kūną ir charakterį. Kaip Kornelija juos pamatys ir nupaišys? Miglotai prisimenu, kad kaukai iš pradžių išėjo panašūs į robotukus, aštresnių formų, bet vėliau nusprendėm, kad pagal tekstą jie švelnesni ir minkštesni, lyg iš rūko, lyg iš dūmo susiformavę. Pirmąkart pamatę močiutę Džuljetą, mano vaikai aiktelėjo: čiagi tu, mama! Kiek sutrikau, bet ir apsidžiaugiau. Kartais, pristatinėdama knygą, mėgstu persirengti Luko močiute. Dideli akiniai, žili plaukai, ausyse auskarai iš 8 mm kino juostelės, kuriuos pati pasigaminau… Užtaisau juostą ir šviesos spindulys nušviečia ekraną…
Siužetas
Aišku, personažų asmenybės ir profesijos atsinešė su savimi didelę dalį istorijos. Bet reikėjo sugalvoti, kaip juos apgyvendinti kartu su edukaciniu tekstu. Ir, žinoma, išrašyti siužetą. Tikriausiai jau pastebėjote, kad mano knygose svarbios kelionės (ar tai būtų vidinė kelionė, kelionė į tremtį, naktinis pasivaikščiojimas mieste ar susitikimų virtinė). Kelionė tapo svarbi ir šioje knygoje. Kelionė į praeitį, dar prieš gimstant kinui, bet taip pat pažintinė kelionė ir – svajonės, tikslo siekimas. Gal čia ir buvo svarbiausia įsivardinti, kur veikėjai nukeliaus su visa surinkta informacija? Įkvėptì, jie patys užsigeidžia sukurti filmą. Kelionės motyvas padiktavo knygos struktūrą.
Pabaigoje įvyksta filmavimas, be to, tuo viskas nesibaigia, nes ir skaitytojai įtraukiami į aktyvesnį dalyvavimą, tai yra, jie lieka su klausimais ir užduotimis. Negalėčiau išskirti mieliausių knygos vietų, man šis pasakojimas lyg ta upė, kurioje plaukioja barža „Svajonė“. Viena čia išplaukia iš kito, viskas susiję, viskas kažkur neša. Vartydama knygą, džiaugiuosi galėdama įkvėpti oro lauke, bet su mielu noru lendu į kino salę, projektorinę, studiją… Net ir pasivažinėjimas troleibusu dėl Kornelijos komiksų išėjo lyg atskiras filmukas. Norėčiau ir aš sutikti troleibuse šokančią ir dainuojančią nenuoramą močiutę: I‘m singing in the rain, just singing in the rain…
Pasiruošimas ir kūrybinis procesas
Dalį informacijos knygai pateikė „Skalvija“, aišku, ją reikėjo perrašyti, kad būtų kuo suprantamesnė, taip pat nemažai naršiau po įvairias internetines svetaines, naudojausi lietuvišku audiovizualinių medijų žodynu. Ilgai gryninom planą, struktūrą. Tekstą rašiau horizontaliame puslapyje, padalintame per pusę, lyg iškart matyčiau atvartus. Čia tilpo ir scenarijus komiksui su įvardintais veikėjais, kas ką sako, ir komentarai Kornelijai. Sugalvojau temas suskirstyti į skyrius ir juos užvadinti. Kiekvienam skyriui, neatsižvelgiant į jo sudėtingumą, skirti po atvartą. Buvo sunku į kai kuriuos atvartus sutalpinti tiek daug informacijos.
Kūrybinio proceso įkarštyje teko persikraustyti į naujus namus. Su visais kino kaukais. Turėjau atsisveikinti su savo mylima darbo erdve ir prisiglausti naujo buto virtuvėje.
Net nebeatsimenu, kada ir kur šitą knygą rašiau. Man toks jausmas, kad visą laiką ją tiesiog dėliojau, stumdžiau, karpiau. Iš tiesų praleidau labai daug laiko montuodama. Šioje knygoje, kaip ir filme, galutinis rezultatas pasiektas montaže. Ir ne tik virtualiai, kaskart atsispausdindavau puslapius ir karpiau tekstus, klijavau, plėšiau, vėl klijavau. Galiausiai planą pasitvirtinom su Kornelija. Peržvelgėm, kiek kur yra vietos jos piešiniams. Atsiradus eskizams, vėl dėliojomės.
Dirbant atsisijojo daug dalykų, įsiminė tie, kuriuos reikėjo paaukoti galutiniame etape. Tarkim, eilutė apie nepriklausomo kino kūrėjas moteris, nors pacitavau tik dvi: Marie Menken ir Maya Deren ar pastraipa apie poetinį kiną. Kažkas, deja, išgaravo netyčia. Pavyzdžiui, magiškojo žibinto (laterna magica) apibrėžimas. Liko tik piešinys ir graži paslaptis, prie kurios gyvai prisiliečiau tik šiais metais festivalio „Pirmoji banga“ magiško žibinto seanse Vilniaus mažajame teatre. Tiesa, jau pabaigtą tekstą skaitė ir komentavo keli „Skalvijos“ ir mano bičiuliai, susiję su kinu. Turinį redagavo kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.
Aplinka
Scenas padiktavo pačios temos. Pagal jas ir siužetas susidėliojo. O tada jau Kornelija ėmė kurti vizualų pasaulį. Iš pradžių buvo numatyta daug ryškių spalvų, bet jų vis mažėjo. Pamatėm, kad visko ir taip gausu, norėjosi neperkrauti, išsigryninti, bet taip pat išvynioti pasakojimą kaip nespalvotą kino juostą, pajusti jos jautrumą, grūdėtumą, meniškumą.
Knygos aplinka atspindi ir mano pasaulį, mano asmenines patirtis. Užaugau su nukreiptu į mane kameros ir fotoaparato objektyvu. Tėtis su jais nesiskyrė. Aš tik stebėdavau jį didelėm akim. O vėliau ir filmus, rodomus ant paklodės.
Knygoje – mano gimtasis Vilnius, Neris, barža, troleibusai, „Skalvija“, nors neįvardinta konkrečiai, bet žinantiems nekyla abejonių: seniausias veikiantis mieste kino teatras, kino studija… Užaugau Senamiestyje ir daug laiko praleisdavau kino teatruose: „Lietuva“, „Pionierius“, „Spalis“, „Vilnius“, kiek vėliau atrasta „Ozo salė“ ir, žinoma, „Planeta“, kurioje įsidarbinau būdama šešiolikos.
Po studijų Vilniaus universitete išvažiavau į Paryžių studijuoti audiovizualinių menų. Trečiame kurse pasirinkau kino juostų archyvavimo ir restauravimo specialybę. Jau tada prisiliečiau prie senų kino juostų, bet daugiausia jų pačiupinėjau ir suarchyvavau Antologijoje pas Joną Meką.
Iš to laikotarpio gimė mūsų kartu su Migle Anušauskaite sukurtas komiksas „Meko sodas“ (kurį išleido leidykla „Aukso žuvys“). Paryžiuje nuo kino teatrų gausos man svaigo ir vis dar svaigsta galva. Turiu savo mylimus, kur kaskart sugrįžtu. Kino klasikos, autorinio kino šventoves: Le Champo, Christine cinéma Club, Espace Saint-Michel, Filmothèque du Quartier Latin, L‘Arlequin, L‘Escurial, Le studio 28… Rodos, vardinčiau ir vardinčiau. Dažniausiai į Paryžių dėl kino ir skrendu, tai lyg narkotikas. Jau ir dabar knieti ieškot bilietų…
Kino studijos virtuvę teko pažinti iš vidaus, dirbau prie kelių projektų kaip skriptė – asistentė scenarijaus tęstinumui. Su džiaugsmu palydėjau Luką, močiutę ir kaukus į tą pasaulį, kur gimsta kinas. Gera prisiminti kino aikštelės bruzdesį ir labai svarbų bendrumo jausmą. Bet taip pat kalbėti apie eksperimentinį kiną, kuriam nereikia studijų ar komandos, kurį gali kurti pats sau vienas.
Šią knygą man pirmiausia norėjosi skirti kino kūrėjoms, kūrėjams, kino technikams, technikėms ir jų vaikams. Taip pat visiems mažiems ir dideliems kino mylėtojams, tikintiems stebuklais. Ir svajokliams, kurių gyvenimas „lyg iš kino“. Ne todėl, kad jis pilnas neįtikėtinų įvykių, o dėl savitumo, originalumo, gebėjimo sukurti aplink save kitą realybę.
Iliustracijų anatomija pagal
KORNELIJĄ ŽALPYTĘ
Stilius
Ši knyga nuo kitų mano iliustruotų skiriasi tuo, kad čia mažai spalvų! Žinoma, esu iliustravus tekstines knygas, kurios reikalauja tik linijinių ir nespalvotų iliustracijų, tačiau Kaukai – visai kas kita. Nors man asmeniškai joje yra ir spalvų, ir tonų. Visko – ji tokia švelni ir jauki savo atspalviais.
Labai džiaugiausi priėmusi sprendimą šioje knygoje derinti piešimą ir koliažą. Jau seniai ketinau imtis projekto, kuriame galėčiau taip kūrybiškai atsipalaiduoti ir suderinti daug dalykų, o šiai knygai, atrodo, būtent to ir reikėjo. Taip atsirado savotiškas balansas tarp informacijos ir meniškumo. Kai įjungiau visus savo piešimo variklius, jie puikiai ėmė skleistis puslapiuose!
Komikso kūrybai tikrai tenka skirti nemažai laiko ir jėgų. Svarbu, kad viskas veiktų ir skambėtų – galėtum ne tik žiūrėti, bet ir skaityti. Nebūtų tiesiogiai iliustruota, ką perskaitai, o papildytų tekstą. Tikrai nemažai laiko praleidau žiūrėdama į tekstą ir įsivaizduodama, kur kaip skelsiu ir perkelsiu, nukelsiu, kad gerai atrodytų.
Pasiruošimas
Kadangi knygai gimti (na, nupiešti) buvo skirtas mėnuo, visą informacinę medžiagą paruošė „Skalvija“: kokias tiksliai kameras, objektus turėčiau pavaizduoti. Jurga konsultavo, kokie filmai, o kartais – kokie tiksliai kadrai – įvardijami tam tikrose scenose. Nepaprastai didelis darbas viską suruošti, kad galėčiau imti ir paišyti. Sąrašas daiktų, vaizdų ir tikslių momentėlių, kuriuos visi norėjo matyti knygoje, buvo ilgiausias, bet man, norinčiai viską tiksliai pavaizduoti, jo labai reikėjo.
Veikėjai
Veikėjus sukūriau gan greit. Močiutė Džuljeta ir anūkas Lukas gimė vos perskaičius ir jie atrodė būtent taip, kaip ir galutiniame knygos variante! Jurga juos pamilo, taigi, dėl jų išvaizdos iškart sutarėm. Tiesa, kartą ar kelis sulaukiau komentaro, kad keliose iliustracijose Luko plaukai gaaaan smarkiai per ilgi ir jis ima priminti moterytę, o ne berniuką. Bet aš nesunkiai tuos plaukus jam „pakirpau“. O dėl močiutės – norėjau, kad ji atrodytų inteligentiška, bet ir smarki, stipri, pasportuojanti! Tokia labai lengva ir itališka – kaskart pažiūrėjusi taip pagalvoju.
Aplinka
Man svarbiausia nesikartoti ir kiek išeina dažniau keisti žiūrėjimo taškus, kampus ir rakursus. Mėgstu nebūti tiksli, tampyti perspektyvas, dėlioti keistas ir netradicines kompozicijas. Nors knygoje daug situacijų, kuriose matomi tik besikalbantys veikėjai ir daug, DAUG informatyvaus teksto, bet jei tik veikėjai kur nors lankosi ar ką nors įsivaizduoja – nepagailiu vaizduotės ir kūrybiškumo.
Siužetas
Didžiausias smagumas su Jurga, kad ji aktyviai dalyvauja kūrybiniame procese – yra viena iš nedaugelio autorių, kuriai tikrai nuoširdžiai rūpi knygos detalės, teksto komponavimas, smulkmenos iliustracijose, tad džiaugiuosi kaskart, kai tenka dirbti kartu. Žinau, kad ji domėsis ir lauks mano žinučių, kaip ir ką aš iliustruoju. Iš jos visuomet laukiu komentarų ar papildymų – tai praturtina procesą. Kartais turiu šį tą pridėti, o kartais tenka ir atimti.
Kūrybinis procesas
Kaukų iliustracijos gimė per rekordinį laiką – per vieną mėnesį! Pradžioje atsirado idėja, buvo kuriamas tekstas, renkama informacija, o su iliustracijomis dirbome labai smarkiai, pačioje pabaigoje. Kartais sulaukiu komentarų: „Oho, per mėnesį? Ar nepavargai piešti? Kaip čia taip…“ Tai taip, pavargau. Netgi labai!
Buvo akimirkų, kai atrodė, kad nukris ranka. Paskutinius puslapius piešiau dešinę prilaikydama kaire, kad tik pabaigčiau. Ilgų dienų buvo tikrai nemažai. Bet dabar, matydama, kaip viskas pavyko, tikrai labai džiaugiuosi. Ir žiū – tas vargas pasimiršta. Ar neatsibodo matyti tik pilkšvas spalvas? Kartais girdžiu ir šį klausimą. Atsibodo! Nebelabai dairiausi į kitus projektus, dirbau tik su šia viena knyga. Tačiau! Net ir piešdama Kaukus rytais skirdavau bent truputį laiko paeskizuoti kitomis priemonėmis, spalvomis, darydavau koliažus – viską sau, kaip rytinę rankos mankštą.
Knygą iliustruodavau kasdien, kiaurą dieną, iki vėlumos. Tą sausį tai buvo mano vienintelis užsiėmimas ir pasisekė, kad visi kiti projektai laukė, tad neprivalėjau dalinti dėmesio. Na, nebent nukreipdavau žvilgsnį į katę, pažaisdavom su ja, dar stengdavausi nepamiršti pavalgyti ir atsigerti vandens. Viskas!
Tomis dienomis naudojau iki tol nepraktikuotą „pagalbos sau“ planą. Pasidalinsiu juo: dažniausiai kurdama knygas turiu numatytas vietas tekstui, viską susimaketuoju ir nebekeičiu, kur tos vietos bus, jas palieku. Ypač tai svarbu komiksui – keli milimetrai į šoną, ir viskas, jau koks burbulas lips veikėjui ant žando! Kad neperpiešinėčiau visko po keliskart ir neturėčiau atsitiktinių nesutapimų, sukūriau sistemą „susimaketuoji-atsispaudi-apvedžioji-baigta“. Tikrai buvo darbo – knygos puslapius sudėjau į linijiniu būdu supieštą maketą, atsispaudžiau juos, viską ant jų dailiai supiešiau, vis palikdama vietos tekstui, kurį vėliau nuskenavus pavyko atitaikyti. Pildžiau ir darbų eigos planelį – kasdien dėjau po taškiuką langeliuose žymėdama, ką jau perpiešiau, atspaudžiau, ką pabaigiau ir nuskenavau knygai.
Tokio tempo ir rutinos tikrai nerekomenduočiau net ir ekstremaliausiems paišytojams. Puikiai prisimenu paskutinę dieną, kai knyga jau buvo paruošta atiduoti spaudai. Dizainerė dar atsiklausė, ar viskas tinka patinka. Turiu pripažinti, kad su maketu nuostabiai ir nepriekaištingai dirbusios dizainerė Lina Ribinskė ir redaktorė Eglė Devižytė viską įgyvendino tiesiog MAGIŠKAI ir iš spaustuvės gavo aplodismentų (virtualių) už tai, kad visiškai nebuvo klaidų. Knyga buvo atiduota iš pirmo karto. Nepaprasta! O aš, patvirtinus paskutinį laišką ir palydėjus maketą į spaudą, užmigau. Dar prieš užmigdama paprašiau draugo man atvežti tiramisu. Tokie va troškimai atlikus darbą!
Autorių biografijos
Jurga Vilė
Mama sakė, kad tą kovo 22 d., kai aš gimiau, snigo dideliais kąsniais. Užaugau Vilniaus Senamiestyje.
Baigiau prancūzų filologiją Vilniaus universitete ir audiovizualinių menų studijas Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete. Diplominio darbo rašyt iškeliavau į Niujorko avangardinių filmų archyvą.
Teko dirbti režisieriaus asistente filmavimo aikštelėse, koordinatore kino festivaliuose („Kino pavasaris“, „Žiemos ekranai“), kultūrinių leidinių korespondente („7 meno dienos“, „Literatūra ir menas“, „Kinas“), padavėja, senukų prižiūrėtoja, vaikų aukle, prabangių vilų valytoja, bilietėlių plėšytoja kino teatre, gvazdikų augintoja Vilniaus šiltnamiuose, MO muziejaus kasininke…
Jau daug metų dirbu laisvai samdoma vertėja. Pastaruoju metu verčiu tik filmus. Tapau rašytoja. Namie kartkartėmis nutapau paveikslą. Dažnai pamąstau, kad laikas susirasti normalų darbą, bet vis atidėlioju.
Knygos vaikams
Iš dešimties mano parašytų knygų vaikams paminėsiu kelias naujausias:
„Šuo, kuris išeina naktį“, iliustravo Valentina Černiauskaitė (700 eilučių, 2023)
„Kašalotų radijas“, iliustravo Agnė Nananai (700 eilučių, 2024)
„Mano draugas Hipokampas Unikornas“, iliustravo Kornelija Žalpytė (700 eilučių, 2024)
„Oseanas ir mama vėžlė“, iliustravo Viltė Žumbakytė Haisch (700 eilučių, 2025)
„Mažoji Lu ir konfeti“, iliustravo laima Matuzonytė (700 eilučių, 2026)
Kornelija Žalpytė
Gimiau 1998 11 20 Vilniuje.
Baigiau VDA grafikos bakalaurą ir VU pedagogiką.
Šiuo metu gausiai iliustruoju ir džiaugiuosi užsakymų įvairove: ar tai dekoracijų darymas, scenografijų kūrimas, ar knygų iliustravimas. Taip pat dirbu darželyje su ikimokyklinio amžiaus vaikais. Su vaikais darželiuose, mokyklose, stovyklose dirbu jau ilgai (kokius 7–8 metus) ir tai viena mylimiausių mano veiklų – nuolat esu įkvėpta jų, man norisi kuo daugiau šnekėtis, dalintis mintimis, kurti drauge.
Gyvenime turėjau visokiausių darbų. Dirbau kavos ar arbatos virėja įvairiose Vilniaus kavinėse, šokio teatro rūbininke ir net „Skalvijos“ bufeto koldūnų kepėja (taip, taip irgi buvo).
Iliustruotos knygos vaikams
Mano kišenėje šiuo metu yra keturiolika iliustruotų knygų. Mieliausių net neišskirsi – visos jos man kaip laimėjimai, brangūs įvykiai ir nepaprastos dovanos…
Pirmoji buvo „Miškas ir mažas“ (Monika Kalinauskaitė, Kirvarpa, 2021), maža knygelė vaikams apie mišką, pas mane atkeliavusi iš Neringos miško architektūros projekto.
Paskui buvo kitos.
Nepaprastas įvykis – sutikti Jurgą ir kurti drauge su ja. Branginu mūsų knygas (anksčiau kartu sukūrėm paveikslėlių knygą „Mano draugas Hipokampas Unikornas“ (700 eilučių, 2024)) ir pačią draugystę. Ne kasdien gali rasti tokią nepaprastą autorę, kuri taip giliai išjaučia savo mintis! Smarkus duetas buvo kartu su Tomu Dirgėla, kai sukūrėm net 6 „A komandos“ knygų dalis (Alma littera, 2023–2025) ir vieną ypatingą knygą „Lukas ir Lėja – istorija apie draugystę“ (Alma littera, 2023), kurią iliustruojant buvo taip jautru, kad riedėjo ašaros. Šiuo metu gyvenu naujojo neseniai įvykusio Lietuvos ir Italijos projekto metu sukurto komikso „Magiškas puodas“ (Mokyklų tobulinimo centras (Lietuva) ir kultūrinė asociacija Hamelin (Italija), 2025) ritmu ir tuoj tuoj rankose laikysiu savo pirmą knygą „If I Discover a New Path“, sukurtą su Kanados leidykla Milky Way. Jau daug knygų nutiko per labai nedaug metų!
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
