Teksto anatomija pagal
BENĄ BĖRANTĄ

Pradžia

Viskas prasidėjo vasarą prieš trejus metus. Nuo pastarosios knygos „Pirmokykla“ pasirodymo nebuvo praėję nė metai, todėl mūsų su Vilija tempais galvoti apie ką nors nauja atrodė per anksti. Tik staiga buvo paskelbtas „Knygų starto“ konkursas, skirtas 2–4 metų vaikų knygoms, kuris viską apvertė aukštyn kojom. Liepą kaip tik šventėm Vilijos gimtadienį ir geros nuotaikos apimti nusprendėm, kad reikia gaudyti šią galimybę. Taigi per jubiliejų sodyboje sukirtom rankomis, kad imsimės jubiliejinės – penktosios – bendros paveikslėlių knygos.

Laiko buvo nedaug, o kadangi tokio amžiaus skaitytojams iliustruoti užtrunka kur kas ilgiau, nei rašyti, turėjau suktis greitai. Supratau, kad naujos idėjos nebesudaiginsiu, todėl atsiverčiau savo kūrybinius užrašus ir išsitraukiau vieną senesnių, kuri pasirodė tinkamiausia konkursui. Norėjau, kad knyga būtų tarsi palinkėjimas vaikams – nebijokit bandyti ir tikėti, kad galiausiai pavyks. 

Kiekvienas kūrėjas turi savo braižą, o rašytojui ir iliustruotojui dirbant duetu jis dar labiau išryškėja. Nors daugeliui esam žinomi dėl knygų apie voveriuką Tiklį ir varniuką Kirnį, rašydamas šį pasakojimą apie juos negalvojau. Tai padiktavo ir konkurso nuostatai, pagal kuriuos reikėjo atskiros istorijos, o ne serijos tęsinio. „Pagauk vėją“ savo tema artimesnė knygai „Bambukas yra lėėėtas“, nes tiek geniukas Viržis, tiek pandukas Bambukas mokosi priimti save ir išspręsti situacijas, kuriose atsiduria.

Konkurso mes su Vilija nelaimėjom. Bet reikia pasakyti, kad jo nelaimėjo niekas – nugalėtojas tiesiog nebuvo išrinktas. Tačiau nepaisydami to tikėjom savo geniuku ir nusprendėm, kad knyga vis tiek turi prisijaukinti vėją.

Pasiruošimas

Mano didžiausia bėda turbūt ta, kad per daug ir per ilgai ruošiuosi. Šiuo atveju padėjo ir apskritai labai padeda terminas. Tada tiesiog darai ir žiūri, kaip pavyko. Lygiai taip pat geniukas Viržis knygoje vis bando ir bando, o tai jau žymiai geriau, nei tiesiog kauptis ir neišdrįsti.

Aitvarą esu kėlęs būdamas vaikas ir prisimenu tai kaip labai smagų užsiėmimą. Galbūt dėl to pasąmoningai ir norėjosi parašyti šį pasakojimą? Ne paslaptis, kad įkvėpimo kūrybai semiuosi iš savo paties patirčių, iš vaikystės. 

Įdomu, kad dažnai kūryba skatina ką nors išbandyti ar prisiminti, o ne atvirkščiai. Pačioje vasaros pradžioje knyga dalyvavo aitvarų festivalyje „Vėjų vėjai“ Klaipėdoje. Ten buvo keliama daugybė įspūdingų aitvarų. Tiesa, man pačiam apsilankyti nepavyko, nes tuo metu nebuvau Lietuvoje, bet pažadėjau sau, kad į festivalį būtinai nuvyksiu kitąmet ir tada knyga bus mane nuskraidusi paskui save.

Kadangi spaudė laikas, pirminis rankraštis atsirado gana greitai. O ruošiantis daugiausia laiko praleidau skaitydamas apie aitvarą kaip mitologinę būtybę, taip pat Lietuvos gyvūnus, ypač apie paukščius. Taip gimė knygos veikėjai.

Veikėjai

Iš paukščių geniukas pasirodė išraiškingas ir atpažįstamas. Žinoma, skristi mokytis galėjo ir koks gandriukas ar zyliukas ir jie savo išvaizda taip pat būtų buvę itin charakteringi, parankūs iliustruoti, bet buvo svarbi ir simbolika. Genys stuksena medį, o man tai graži atkaklumo metafora, nes pagrindinis knygos veikėjas nepaliauja stengtis. Labai rimtai svarsčiau ir tulžį bei kukutį, bet pirmąjį atmečiau dėl vardo (atsiprašau, tulžy), o pastarasis jau suaugęs su literatūros klasika. 

Pasakojimas skirtas mažiausiems skaitytojams, todėl nesinorėjo perkrauti jo veikėjais. Ir nors miško proskynoje šurmuliuoja įvairiausi personažai, būtent dėl to tik keturi turi vardus. Žinoma, pirmiausia geniukas Viržis, nes tai pagrindinis veikėjas, taip pat du jo geriausi draugai – lapiukė Gilė ir vilkiukas Vikis. Ir jonvabalis Debesylas, kuris kartu su geniuko tėveliais turi svarbią misiją – padrąsinti. Labai norėjau šalia tėvų tokio sapniško veikėjo, kad parodyčiau, jog įkvėpimas ar palaikymas gali atsirasti visai netikėtai.

Akyliau sekantys mano knygas tikriausiai žino, kad mėgstu vardus duoti temiškai. Tiklio ir Kirnio trilogijoje visi pavadinti pagal baltų dievybes, o „Pagauk vėją“ tęsia nuo knygos „Bambukas yra lėėėtas“ kilusią mintį pavadinti veikėjus pagal augalus.

Turbūt pirmą kartą mano knygoje yra nekūniškas veikėjas. Vėjas, nors ir nematomas, iš tikro labai svarbus pasakojimui ir pastabių akių įžvelgiamas iliustracijose. Juokinga, kad knygos pristatymuose Vilniaus knygų mugėje ir festivalyje „Nuotykiai tęsiasi“ būtent aš įkūnijau vėją. Tokį vėjavaikišką, keliantį sumaištį, bet ir stumiantį į priekį bei keliantį aukštyn. Šiek tiek primena rašytojo vaidmenį, bent jau taip, kaip aš jį įsivaizduoju.

Sakyčiau, kad veikėjas yra ir aitvaras. Tai tarsi geniuko avataras, ne veltui jis pirma nori išmokyti aitvarą skraidyti, kad ir pats galėtų. Aitvaras perteikia ir geniuko emocijas, visada yra su juo kaip sėkmę nešantis talismanas.

Ne mažiau svarbūs ir šalutiniai veikėjai, jie dalyvauja paraleliniuose pasakojimuose. Su Vilija esam nusprendę, kad tai svarbi mūsų bendros kūrybos dalis, dėl to aptariam, kas ką galėtų veikti iliustracijose, net jeigu vienas ar kitas personažas nėra paminėtas tekste. Pavyzdžiui, galima matyti, kaip pirmam miško proskynos atvertime daugeliui gyvūnų kas nors nepavyksta, o štai link pabaigos jau daugiau sėkmingų bandymų, vadinasi, pamokos nenueina veltui.

Atskirai norėčiau paminėti atvertimą su tėvais. Pirminiame rankraštyje jo nebuvo, bet jau vėlyvoje knygos kūrimo stadijoje nusprendžiau, kad mokytis turėtų ne tik vaikai, bet ir tėveliai. Juk ir mes, suaugusieji, nuolat ko nors mokomės ir svarbu, kad vaikai tai pastebėtų. Man žavu, kad šiuolaikiniai tėvai nesistengia turėti atsakymų į visus klausimus.

Aplinka

Aplinką kuria Vilija, aš galiu tik pasidalinti vizija ar pastebėjimais. Man padeda vizualus matymas, dažnai kūrinį jau matau iliustracijomis ar net filmuko kadrais.

Ar tai tas pats miškas, kuriame gyvena voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis? Nors šių knygų veiksmas vyksta Lietuvos miškuose, mano galvoje lokacija nebuvo ta pati. Miškas yra kaip miestas, o kiekviename mieste juk sutiktume panašių ir skirtingų vaikų ir suaugusiųjų, lygiai taip pat ir su gyvūnais. Galbūt geniukas Viržis jau išmokęs skraidyti ir pakilęs virš eglių viršūnių gali iš aukštai apžiūrėti ir kitų miškų proskynas.

Esu įsitikinęs, kad detalės labai svarbios, būtent jos praturtina paveikslėlių knygą, nes pats siužetas dažnai būna nesudėtingas. Galbūt todėl visame kūrybiniame procese stengiuosi kuo daugiau apgalvoti, taip pat ir Vilijos dėmesį atkreipti į galbūt iš pirmo žvilgsnio ne tokius pastebimus dalykus.

Siužetas

Nors knyga apie mokymąsi, nenorėjau susitelkti, kaip geniukas techniškai kelia aitvarą į orą, lapiukė rišasi batus ar vilkiukas bando važiuoti dviračiu. Didžiausią dėmesį skiriu emocinei pusei, ši knyga, ko gero, ir filosofiškiausia iš visų mano rašytų vaikams. Iš to atsiranda tėvelių palaikymas, jonvabalio patarimas, geniuko pagalba draugams, tada visų pagalba geniukui.

Siužeto ašį nušviečia jonvabalis Debesylas – gaudyti vėją, lyg žaidžiant gaudynes. Būtent vėjas yra jungtis tarp skirtingų siužeto dalių, nes jam papūtus geniukas ir kiti veikėjai keliauja į tolimesnę sceną, kol pasiekia kulminaciją.

Bendruomeniškumas man tapo kertiniu akcentu. Yra posakis, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Šioje knygoje geniukui norint pakilti į orą reikia viso miško. Finalinėje scenoje visi sulaikę kvapą stebi, kaip geniukas pirmą kartą sklendžia ore, o paskui jam šlumštelėjus ant samanų subėga sveikinti. Juk įvykis toks reikšmingas, vienas iš tų, kurie įsimena visam gyvenimui. Jau tapo tradicija mums su Vilija knygos pabaigoje pasidalinti su skaitytojais ir savo patirtimis.

Man buvo svarbu sensorika ir interaktyvumas. Dėl to tekste daug jaustukų, ištiktukų ir reakcijų. Pasakotojas nėra tik pasyvus stebėtojas, jis nuoširdžiai palaiko geniuką, emocingai reaguoja į jo bandymus. Tikiuosi, kad tėvams skaitant knygą balsu tai padeda išlaikyti vaikų dėmesį ir įtraukti juos į pasakojimą.

Kūrybinis procesas

Juokinga, o gal truputį ir neramu, kad pirmoji mūsų su Vilija bendra knyga buvo sukurta greičiausiai, o penktoji – lėčiausiai. Jei tokia tendencija nesikeis, turbūt dešimtoji pasirodys tada, kai būsim jau senjorai.

Pastarieji treji metai mano gyvenime buvo be proto intensyvūs. Visą savo laiką ir energiją nukreipiau į literatūros agento darbą, nes jaučiu atsakomybę ne tik sau, bet ir rašytojams, iliustruotojams, vertėjams, leidėjams, su kuriais dirbu. Daug keliavau po užsienio knygų muges, pasakojau apie lietuvių autorių knygas ir bendravau su žmonėmis visame pasaulyje. Prie knygos prišokdavau tarp darbų, kelionių, susitikimų. Buvo nelengva, bet kiekvieną kartą į tekstą ir iliustracijas galėdavau pažiūrėti tarsi pirmą kartą, o kūrybiniame procese tai labai padeda.

Per šį laikotarpį su Vilija vykom pristatyti savo knygų į Daniją, Liuksemburgą, Turkiją, o kelionėse būsima knyga būdavo viena iš svarbiausių pokalbio temų. Susitikdavom ir Vilniuje, taip pat dažnai susirašydavom.

Knygą į spaudą turėjom atiduoti šių metų sausį, kai keliavau Indijoje ir tikėjausi savaitę atsipūsti Andamanų salose. Bet vis rasdavom, ką pataisyti ar patobulinti, o atnaujinti maketai dėl prasto interneto ryšio siuntėsi itin lėtai. Laikiau nešiojamąjį kompiuterį iškėlęs aukštai į dangų, kad internetas bent kiek pagreitėtų. Šitaip ta savaitė atostogų ir praėjo, bet svarbiausia, kad knyga pagaliau išvydo dienos šviesą. O šiaip gal ir gerai, kad pernelyg daug laiko nepraleidau paplūdimyje, nes dar būčiau sutikęs kokią vandens gyvatę, kurių tenai reikia saugotis.

Dabar atrodo, kad kiekvieną jau pasirodžiusią knygą, taip pat ir „Pagauk vėją“, galėčiau perrašyti geriau, bet galbūt tai tik reiškia, kad po truputį judu į priekį, mokausi ir, tikiuosi, tobulėju.

Iliustracijų anatomija pagal
VILIJĄ KVIESKAITĘ

Stilius

Mano iliustracijų stilius formavosi po truputį, kuriant vieną knygą po kitos ir bandant atrasti balansą tarp paprastumo, jaukumo ir humoro. Iš pradžių daugiau eksperimentavau ir ieškojau, kas man pačiai įdomu, dabar jaučiuosi šiek tiek drąsiau – žinau, kokia spalva, forma, linija ar veikėjo išraiška man yra artima. Man svarbus piešinio lipdymo principas: veikėją pirmiausia reikia prisijaukinti, atrasti jo formą ir charakterį, o tik tada statyti aplink jį visą sceną. Todėl mano eskizų sąsiuvinyje daug pavienų veikėjų, detalių ir abstrakčių fonų, juos jungiu, karpau ir dėlioju skaitmeninėmis grafikos programomis.

Veikėjai

Kaip jau minėjo Benas, šią istoriją ruošėme „Knygų starto“ konkursui. Pagrindinis veikėjas – geniukas, kurį buvau nupiešusi toje versijoje, manęs nedžiugino, dar ieškojau jo išpildymo. Jis šiek tiek panašus į mano sūnėną Dominyką – nenustygstantį vietoje, užsispyrusį, emocingą. Taip sutapo, kad, kol kūrėmė knygą, Dominykas mokėsi važiuoti dviračiu be šoninių ratukų kaip ir istorijos veikėjas vilkiukas Vikis. Ir Dominykas, ir Vikis dviračiu važiuoti išmoko, tik prireikė atkaklumo.

Labiausiai sukau galvą dėl vėjo pavaizdavimo. Iš pradžių jis turėjo būti kaip atskiras vizualus veikėjas, bet vėliau nutarėme jo tiesiogiai nevaizduoti, atskleisti jo buvimą per detales – plazdančius skalbinius, nulėkusią kepurę, šiurenančius žolynus.

Man buvo svarbu, kad veikėjai būtų lengvai atpažįstami, išraiškingi, bet kartu neperkrauti detalėmis.

Aplinka

Pagrindinius veikėjus su istorija atsineša Benas, o aš lipdydama scenas prigalvoju papildomų. Labai norėjau sukurti miško scenas, tirštas veiksmo, detalių ir humoro. Daug dėmesio skyriau ir tam, kas tekste galbūt visai nepasakyta – kai antrame plane atsiradę kokie nors veikėjai ar mažas nutikimas, kuris nėra būtinas istorijai suprasti, praturtina ją ir gali būti smagus atradimas vaikui.

Siužetas

Perskaičius Beno tekstą, mintyse iškart kilo keletas scenų, pirmiausia pradėjau nuo jų, vėliau papildydama kitomis kompozicijomis. Visas knygas, kurias iliustravau, pati ir maketavau, tad lygiagrečiai dėliodama tekstą galėjau laisviau jį skaidyti pagal iliustracijas, pasiūlyti tipografinių sprendimų. Išlaikyti maketo dinamiką padėjo maži atvartų eskizai – tada aiškiau, kur tinka stambesni planai, kur reikia daugiau smulkių detalių. 

Ši knyga jau penktoji, kai su Benu kuriame kartu, manau, esame susigrojęs duetas. Benas buvo įsitraukęs į iliustracijų kūrimo procesą, turėjo savo pasiūlymų, tačiau paliko man erdvės savaip perskaityti istoriją.

Kūrybinis procesas

Šią knygą kūriau savaitgaliais ir vakarais po darbo valandų, turbūt dėl to ir užtrukau ilgiau, nei norėjau. Knygos kūrimo įkarštyje dviese su draugu gyvenome mažame studijos tipo butuke – tas pats stalas ir vakarienei, ir darbui. Labai trūko daugiau erdvės, ieškojau galimybių, kur galėčiau ramiai padirbėti. Tapau dažna MO muziejaus skaityklos lankytoja. Susiformavo rutina – po darbo lėkdavau į muziejų, prisėsdavau skaitykloje, trumpai pavartydavau kokią nors knygą įkvėpimui ir dirbdavau iki muziejaus darbo laiko pabaigos. Išeidavau paskutinė, apsaugos darbuotojas išleisdavo pro šonines duris. Apsilankymo muziejuje lipdukus klijuodavau ant eskizų albumo nugarėlės – susikaupė nemaža kolekcija. 

Kai atrodė, kad viskas jau beveik baigta, Benas pasiūlė istoriją dar šiek tiek papildyti – reikėjo ir papildomų iliustracijų. Vėliau šiek tiek strigome paskutiniame etape – knygą leidome patys, ieškojome tinkamiausio leidybinio ženklo pavadinimo, jo vizualinio apipavidalinimo ir derinome kitus organizacinius reikalus. Bet labai džiaugiuosi, kad buvome atkaklūs kaip geniukas ir nepasidavėme, tad 2026 m. Knygų mugėje jau galėjome pristatyti savo kūrinį. Geniukas atgijo aktorės Justės Liaugaudės padedamas ir nuo tada knyga gyvena savo gyvenimą.

Autorių biografijos

Benas Bėrantas

Gimiau 1989 m. birželio 13 d. Buvo saulėta ir šilta vasaros popietė.

Vaikystėje mama man daug skaitė, dėl to nuo mažens pamilau knygas. Kurti istorijas pradėjau būdamas devynerių ir tetos padedamas vieno egzemplioriaus tiražu netgi išleidau savo trumpų istorijų rinkinį. Tada tai buvo tik žaidimas ir net nesvajojau, kad vieną dieną taps mano profesija.

Šiuo metu galiu vadintis net 13 knygų vaikams ir 1 knygos suaugusiesiems autoriumi. Mano kūryba verčiama jau į 20 pasaulio kalbų, tarp kurių ne tik tokios kaip ispanų, prancūzų ar vokiečių, bet ir tolimesnės – arabų, sinhalų ar kinų. Esu gavęs Vinco Aurylos premiją už lietuvių vaikų literatūros sklaidą užsienyje. 

Visas mano profesinis gyvenimas sukasi apie knygas. Baigiau leidybos studijas Vilniaus universitete, po studijų penkerius metus praleidau vaikų literatūros leidykloje. Dabar jau devynerius esu nepriklausomas leidybos agentas ir su savo agentūra „Book Smugglers Agency“ padedu lietuvių autorių knygoms keliauti po pasaulį. Jos keliauti padeda ir man – esu aplankęs daugiau nei 50 šalių ir tikiuosi dar ne vieną aplankyti.

Rašyti mažiesiems skaitytojams pradėjau prieš devynerius metus, per kuriuos mano knygas perskaitė tūkstančiai vaikų. Tie, kurie pirmą mano knygą paėmė būdami septynerių, dabar jau yra paaugliai. Jei naujausia mano paveikslėlių knyga „Pagauk vėją“ bent vienam vaikui taps įsimintina vaikystės knyga, būsiu labai laimingas autorius.

Kelios mieliausios iš vaikams rašytų knygų:

„Riešutortas“ su iliustruotoja Vilija Kvieskaite (Nieko rimto, 2017)
„Ponas Kampas“ su iliustruotoja Tania Rex (Nieko rimto, 2019)
„Bambukas yra lėėėtas“ su iliustruotoja Vilija Kvieskaite (Nieko rimto, 2021)
„Čiūčia ir Piratas. Dingęs miegas“ su iliustruotoja Olga Degtiarova (Alma littera, 2025)
„Pagauk vėją“ su iliustruotoja Vilija Kvieskaite (Vaivorai, 2026)

Vilija Kvieskaitė

Gimiau 1988 m. Jonavoje.

2010 m. baigiau grafinį dizainą Kauno kolegijos Menų fakultete. Daugiau nei po 10 metų sugalvojau, kad norėčiau dar pastudijuoti, baigiau išlyginamąsias studijas ir apsigyniau bakalaurą Vilniaus dailės akademijoje.

Pradėjau savo darbinį kelią leidykloje, vėliau dirbau reklamos agentūroje, kelerius metus dirbau savarankiškai – kūriau knygas, įvairius grafinio dizaino projektus, rengiau dirbtuves. 

Mokykloje ir studijų metais yra tekę dirbti daržovių šiltnamiuose, ledų gamybos ceche (išsipildė vaikystės svajonė prisivalgyti ledų, kiek telpa). Šiuo metu dirbu grafikos dizainere. 

Esu iliustravusi 15 knygų vaikams, kelios mieliausios:

Benas Bėrantas „Riešutortas“ (Nieko rimto, 2017)
Benas Bėrantas „Baubaimė“ (Nieko rimto, 2018)
Selemonas Paltanavičius „Sniego žmogelių žiema“ (Alma littera, 2019)
Vytautas V. Landsbergis „Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto“ (Dominicus Lituanus, 2020)
Benas Bėrantas „Bambukas yra lėėėtas“ (Nieko rimto, 2021)
Benas Bėrantas „Pirmokykla“ (Nieko rimto, 2022)
Tomas Dirgėla „Islandija šiandien nedirba“ (Tyto alba, 2022)
Benas Bėrantas „Pagauk vėją“ (Vaivorai, 2026)

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba