Teksto anatomija pagal
GODĄ RAIBYTĘ-ALEKSĄ
Pradžia
Knygos idėja gimė einant gatve. Apie jos rašymą mąsčiau ilgai, mintyse sukau konceptą. Žinojau, kad noriu sujungti sutiktus mokslininkus, kosmosą ir senelį į viena, bet vis nesugalvodavau kaip. Mintys nukrypdavo į visokius sci-fi scenarijus, bet racionaliai supratau, kad neįgyvendinsiu jų pati, nes nesu rašiusi mokslinės fantastikos, kad ir kaip mėgstu skaityti.
Ir tada vieną dieną, einant į Mažvydo biblioteką, praktiškai kertant Nepriklausomybės aikštę, ištiko eureka momentas. Dar eidama rašiausi minčių srautą į telefoną, baisiai lijo, nesispaudė mygtukai, tai pasirašiau viską pusiau ateivių kalba. Įgyvendinimo ėmiausi po kokio pusmečio. Norėjosi prieš tai viską apsirašyti, kad žinočiau, ką ir kodėl darau, o tik tada pradėti. Nesu iš tų žmonių, kurie sako – ai, rašydama sugalvosiu, – griaučius norėjau turėti iškart.
Pasiruošimas
Oi, ilga istorija… Kai kuriuos pašnekovus kalbinau gyvai, kai kuriuos – internetu. NASA jau buvau buvusi, tai su ten sutiktais mokslininkais (pvz., su Jonu Žmuidzinu, Charlesu Elachi) kalbėjausi internetu.
Europos kosmoso agentūroje lankiausi gyvai, iš anksto sutariau su Paolo Ferri, kad jį kalbinsiu. Jill Tarter nebuvau sutikusi gyvai, bet buvau sena jos gerbėja ir seniai svajojau jai parašyti, tai ir parašiau… O ji atrašė per kelias valandas (ir labai mane nustebino!). Pete Wordeną sutikau Asteroidų dienos minėjime Liuksemburge, vakarienės metu atskleidžiau jam knygos idėją ir iškart sutariau dėl pokalbio.
Tikriausiai valgant skaniausią žemuogių desertą lengviau įkalbėti prisidėt prie knygos nei šiaip parašius. Steveną Goldfarbą pažinojau iš senesnio vizito CERN, jis jau buvo buvęs Lietuvoje, taigi vieno vizito metu pristačiau idėją ir iškart pakalbinau.
Eglę Čekanavičiūtę sutikau netikėtai, labai susižavėjau jos pasakojimais, bet pakalbinau elektroniniais laiškais. Žodžiu, taip po truputį, po truputį lipdėsi knygos herojai.
O mokslines naujienas skaičiau prieš tai, skaičiau rašydama ir vis dar skaitau. Sunkiausia buvo nuspręsti, kiek jų dėti į knygą.
Veikėjai
Pradžioje pagrindinė veikėja turėjo būti Vera, Veros Rubin garbei. Sugalvojau tai skaitydama Rubin interviu ir biografiją. Rubin astronomija susižavėjo būtent 12-os metų. Nutariau, kad bus puiki atspirtis. Jai istorijas pasakojo tėtis, o man – senelis.
Bet viską pakeitė sūnaus gimimas. Kai jis atėjo į šį pasaulį, danguje šoko istoriškai ryškios auroros. Aš jų gyvai nemačiau, nes dėl sunkaus užsitęsusio gimdymo negalėjau pakilti iš lovos iki visiškai išaušo. Bet stebėjau tai, ką užfiksuoja Lietuvos astrofotografai. Tiesiog nerealus sutapimas, kad vaikas pasirinko gimti būtent tokią naktį. Todėl Aurora tapo Aurora!
Norėjosi, kad ji būtų paprasta mergaitė, kuri nebūtinai svajoja būti mokslininke, bet pamažu atranda mokslo žavesį, supranta, kad prie jo įmanoma prisiliesti ir nebūnant mokslininku. Šiek tiek, žinoma, liko ir manęs. Buvo sunku atsiriboti, nes rašiau įsivaizduodama, kaip tokiose situacijose elgčiausi aš.
Mokslininkus rinkausi pagal bendražmogiškus faktorius. Juk mokslininkai yra įvairūs. Su vienais pavyksta užmegzti ryšį, su kitais – ne. Norėjosi, kad su jais susipažintų vaikai, kad žinotų, jog tokie nuostabūs žmonės egzistuoja. Galbūt koks vaikas ir pagūglins, pasidomės plačiau.
Tėvų personažai visiškai mano sukurti. Norėjau, kad nebūtų stereotipų – kad tėtis irgi rūpintųsi, rodytų emocijas. Senelio kurti nereikėjo – sukūriau tik tai, kad domėjosi kosmosu.
Aplinka
Apytikslį naratyvą ir pasakojimo arką turėjau jau pradėdama rašyti, bet viskas smarkiai keitėsi rašant ir perrašant. Labai sąmoningai įpyniau Lietuvos istorijos motyvų, nes jaučiau, kad tai nepaprastai svarbi mano senelio gyvenimo dalis. Kaip ir minėjau, sąmoningai vengiau stereotipų. Ir vaikus, ir suaugusiuosius aprašydama nenaudojau jokių klišių. Labai norėjosi palikti daugiau mokslinių faktų ir detalių, bet daugely vietų teko rašyti abstrakčiau – kad neišeitų tiesiog ilga paskaita apie kosmosą. Knygos esmė – mokslo populiarinimas, todėl svarbiausia man liko pažintinė funkcija.
Siužetas
Kadangi tokio tipo pasakojimą kūriau pirmąkart, visiškai nepasitikėjau savimi, todėl planuoti buvo itin svarbu. Aš šiaip gyvenime nesu tas žmogus, kuris sako let it flow, man reikia plano ir aiškumo, atitinkamai ir rašau. Vėlgi – ne viską pavyko suplanuoti. Kaip ir gyvenime!
Kai Aurorą nominavo Metų knygos rinkimuose, buvo parašyta „[…] tai pažintinė knyga, prisidengusi grožinio pasakojimo skraiste“. Tai ta skraistės dalis ir buvo sunkiausia, kėlė daugiausia abejonių ir buvo taisoma.
Kalbant apie mieliausias knygos vietas, suvokimas apie jas atėjo jau parašius knygą. Giminaičiai skaitė ir vis parašydavo, kad susigraudino tose vietose, kur apie senelį. Labiausiai jaudinausi, kai knygą daviau močiutei – senelio žmonai. Ji juk senelį pažinojo geriausiai iš visų! Bet kalbėdamos verkėm abi.
O viena giminaitė parašė: „Aš kol įmačiau autobuse, skaičiau tavo knygą, ją man padovanojo brolienė, išgirdus, kad ši knyga įkvėpta mano dėdės. Grįžus niekaip negalėjau nuo jos atsiplėšt, rijau kiekvieną žodį, ieškojau savo mylimo dėdės, mylimiausio mamos brolio pėdsakų, minčių. Gerklėje strigo skaudus gumulas, knygą prarijau per vieną vakarą. Atsigulus negalėjau negalvot apie dėdę ir tave. Labai džiaugiausi, kad prikėlei jį naujam gyvenimui, jis tikrai to vertas. Prisimenu ir aš visus jo pasakojimus.“ Rašydama galvojau, kaip noriu apie senelį papasakoti pasauliui, bet tikrai nepagalvojau, kad ir šeimai bei giminaičiams bus taip svarbu jį prisiminti. Būtent tai buvo patys stipriausi išgyvenimai.
Kūrybinis procesas
Pirmi užrašai telefone – 2019 m. pradžioje. Tada dėliojausi idėją, konceptą, rašiausi mokslininkus, kuriuos noriu pakalbinti. Gryninausi temą, nes nenorėjau, kad būtų tiesiog „kažkas apie kosmosą“. Tada rinkau medžiagą, temas, dariau mokslininkų interviu. Viskas užtruko ilgiau nei metus.
Rimtai prie rašymo prisėdau jau įsibėgėjus pandemijai ir karantinams. Tada dar neturėjau šeimos, tai keldavausi 5–6 ryto, pasidarydavau skaniausios kavos ir rašydavau po kelias valandas, kol miestas dar būdavo tylus. Kadangi turėjau surinkusi daug informacijos, sunkioji dalis buvo viską įvilkti į pasakojimą.
Maždaug per pusmetį turėjau pirmą juodraštį, susiradau redaktorius, kurie dar padėtų pašlifuoti pasakojimą, pridėtų savo įžvalgų. Visa tai irgi užtruko ilgiau nei metus, bet čia ne tik kūrybinis, bet ir logistinis darbas.
Tada pradėjau ieškoti iliustruotojo, nes iškart žinojau, kad dizainą darys Kristina Alijošiūtė, tai kito varianto net neturėjau. Vienoje gimtadienio šventėje pamačiau Julijos pieštą portretą sukaktuvininkei, tada nuėjau į jos parodą Kaune ir supratau, kad būtent jos darbais noriu puošti knygą. Ir vėl susirašinėjimas… ir vėl keli mėnesiai susivalgė.
Jau tarsi ir būtų viskas, galima leisti, bet sugalvojau, kad noriu į knygą įtraukti Ann Druyan – Carlo Sagano žmoną, jie kartu ir The Pale Blue Dot parašė, o ji dabar kuria serialą „Cosmos“. Ji mielai sutiko ir labai palaikė knygos idėją, bet dėl nemalonių aplinkybių su tuometine leidykla nutarėm draugystę pratęsti angliškoje knygos versijoje.
Tos nemalonios aplinkybės lėmė, kad knygos leidyba nusikėlė bent metus. Juolab kad tuo metu laukiausi ir jau netrukus turėjau gimdyti, rūpėjo visai kiti dalykai.
Kai vaikas paaugo, knyga vis dažniau apsilankydavo mano mintyse. Jau buvau pradėjusi rašyti kitą knygą („Laiko biochemija“), bet Auroros negalėjau paleisti. Nuėjau pas Raštinės Saulių ir Ievą, sakau – turiu tokią knygą, man jūs labai patinkat, leidžiam kartu. Jie „pasirašė“ ir nuo to praėjo maždaug metai, kai jau pirmą kopiją laikiau rankose.
Linksmieji kalneliai, bet džiaugiuosi, kad knyga išleista. O malonios ir nemalonios patirtys liko tik istorija, kurią dabar pasakoju.
Perrašinėjimo buvo tikrai daug. Juodraštį vis padėdavau į stalčių. Jausdavausi, kad jis dar nepasiruošęs pasiekti kitų. Tai yra pirmasis mano bandymas užkabinti nors kiek fikcijos, todėl pasitikėjimo savimi buvo lygiai 0. Juk mano kasdieninė duona – visai kitas stilius, visai kitokio pobūdžio rašymas.
Kai jau nutariau, kad laikas knygą išleisti – darkart ją perrašiau. Pasikeitė veikėjos vardas, pasikeitė jos kontaktas su Paolo Ferri (prieš tai versijoje ji turėjo pati nuvykti į Europos kosmoso agentūrą, bet jau jaučiau, kad tų nuotykių bus gerokai per daug), atsirado užrašinė, kurios viršelis „nukopijuotas“ nuo džemperio, kurį tuomet dėvėjo mano sūnus, šiek tiek atnaujinau mokslinę informaciją, nes planuotos misijos išskriejo į kosmosą.
Tada vėl ėmė atrodyti, kad dar ne laikas, kad gal dar reikia perrašyti… bet supratau, kad užstrigsiu amžiams ir knyga niekada neišeis, nes visada bus galima dar labiau patobulinti! Manau, kad nuo pradinio varianto, nuo pirmo juodraščio, išliko tik pirmi du skyreliai, visa kita keitėsi vos ne su metų laikais. Ir aš iki šiol nežinau, kuris variantas buvo geresnis, bet tas, kuris atspausdintas, man mieliausias.
Iliustracijų anatomija pagal
JULIJĄ RAČIŪNAITĘ
Stilius
Turbūt būdingiausias stilistinis šių iliustracijų bruožas yra spalvų paletė. Ją stengiausi parinkti nežemišką – tiek dėl kosmoso temos, tiek dėl to, kad pats knygos siužetas dažnai klostosi Auroros fantazijoje, jos samprotavimuose apie naujai suvoktas tiesas, praplėstus prasminius horizontus.
Veikėjai
Kadangi piešti mokslininkai yra realios asmenybės, man buvo svarbu, kad jie būtų atpažįstami, bet kartu siekiau juos pavaizduoti žaismingai, papildydama simbolinėmis, asociatyviomis detalėmis apie jų veiklos sritis.
Sunkiau apsakyti, kaip į piešinį įsėlino pagrindinė herojė – teko šiek tiek paeskizuoti, kol ją atradau. Tiesa, iš pat pradžių žinojau, kad mergaitė bus su kirpčiukais, kurie, balažin kodėl, man visada primena žvitrius, smalsius vaikus. Gal dėl 1996 m. filmo „Matilda“.
Aplinka
Perskaičiusi skyrių dažniausiai susirašau raktinius žodžius (simbolius), kuriuos man atrodo svarbu pavaizduoti. Tuomet iš jų dėlioju tam tikrą koliažą, žiūriu, kurie elementai gražiai sąveikauja tarpusavyje. O kartais jau pirmą kartą skaitydama matau kompoziciją prieš akis – tuomet belieka ją perkelti ant popieriaus, tiksliau, į planšetės ekraną.
Siužetas
Goda davė man labai daug kūrybinės laisvės, tad daugumą vizualinės istorijos pasakojimo sprendimų priėmiau pati – be abejo, pasitardama dėl tam tikrų kertinių estetinių ir siužetinių žingsnių. Kartais storyboardą, arba vadinamąją knygos lėlę, pasiruošiu tam, kad pasitikrinčiau, ar verčiant puslapius justi tinkamas ritmas, „kvėpavimas“ tarp tuštesnių ir intensyvesnių kompozicijų.
Kūrybinis procesas
Kūrybinis procesas prasidėjo jau gana seniai, prieš trejus ar ketverius metus, tad dauguma aplinkybių net išdilo iš atminties. Svarbiausia turbūt buvo tai, kad aplink iliustravimą tada itin turbulentiškai sukosi gyvenimas, kurį tuomet teko pradėti nuo gana riebaus nulio.
Tuo metu kaip tik krausčiausi gyventi atgal į gimtąjį Vilnių po dešimtmečio, praleisto Kaune. Daugumą iliustracijų piešiau ankštame vieno kambario bute Klaipėdos gatvėje, pro pirmo aukšto langus viena akimi stebėdama turčių kaimynų gyvenimą.
Šiuo metu visą mano dėmesį aplink savo mažąjį pirštelį yra apsukusi trijų mėnesių dukra Tilė Marijona. Bet retkarčiais pavyksta šį tą nupiešti, parašyti ar su kuo nors paplepėti.
Duobių ir strigimų kildavo dėl mano asmeninių bėdų, o su komanda sutarėme kuo puikiausiai.
Autorių biografijos
Goda Raibytė-Aleksa
Gimiau 1988 11 07 Švėkšnoje.
Studijavau kultūros istoriją ir antropologiją, paskui dar – vadybą. Kai ką baigiau, kai ką mečiau, kažką vėl pradėjau, mokausi arba studijuoju visada!
Pirmas mano darbas buvo fabrike – gaminau įkrovimo lizdus elektromobiliams. Keldavausi 3.30 ryte ir 6 val. jau pradėdavau darbą. Už uždirbtus pinigus nusipirkau suknelę išleistuvėms ir kelnes su daug dirželių ir kaukolyčių. Jos buvo labai brangios ir kitaip man neįperkamos. Nuo 16 metų rašiau straipsnius, o pirmą honorarą (154 litus!) gavau būdama 17. Nuo to laiko vis daugiau rašiau.
Esu parašiusi dar vieną knygą vaikams – „Kas vyksta kosmose“ (Alma Littera, 2023)
Julija Račiūnaitė
Gimiau 1989 m. Vilniuje.
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete baigiau taikomosios grafikos bakalauro ir magistro studijas.
Yra tekę dirbti muziejininke Nacionaliniame Čiurlionio dailės muziejuje; kultūros žurnalistikos srityje; dėstyti Dailės akademijoje; dalyvauti įvairiuose menininkų kolektyvuose; užsiimti parodų rengimu; dirbti iliustracijos, dailės, fotografijos, grafinio dizaino srityse.
Iliustruotos knygos vaikams:
„Žąsino Gagio kelionės“ (Aidas Jurašius, Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2021)
„Kamandosė“ (Eglė Jasė, Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2024).
„Aurora ir gyvybės paieškos tarp žvaigždžių“ (Goda Raibytė-Aleksa, Raštinė, 2025 m.)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
