Teksto anatomija pagal
RASĄ LAZAUSKAITĘ
Pradžia
Vieną žvarbų rudens vakarą mažame butuke pačiame Vilniaus centre sėdėjau supamajame krėsle kartu su trečia – kelių mėnesių – dukra ir dūsavau. Pavargau taisinėti „Dviese bijoti drąsiau“, savo pirmosios knygos, rankraštį. Rašiau ir perrašinėjau ją su pertraukomis kelerius metus, bet vis dar buvau nepatenkinta. Reikėtų užbaigti, bet nebeturėjau nei jėgų, nei noro.
Nenori – nerašyk, sako man vyras. Bet nieko nerašyti aš irgi negaliu! Ką tada rašyti?!
Ką gi, nužvelgė jis beveik keturių metrų aukščio knygų lentyną, remiančią lubas. Rašyk lietuviškas pasakas! Kaip aš jas rašysiu – juk jos parašytos?! O tu imk ir perrašyk jas savaip! Ypač tas baisiąsias!
Tiesą sakant, man jau seniai buvo kilęs noras pasakas perpasakoti, tarsi išversti jas į vaikų kalbą. Bet abejojau, ar taip galima, juk autentiškos pasakos – šventas, nejudinamas dalykas? O kodėl ne? Juk perpasakodamas jų nesunaikinsi. Tą patį vakarą įsimetėm į vežimą mažąją, nuvažiavom iki Adomo Mickevičiaus bibliotekos ir prisikrovėm pasakų tiek, kiek leido išsinešti. Grįžusi puoliau chaotiškai jas skaityti. Galiausiai stabtelėjau prie pasakos „Vištytė ir gaidelis“. Mane užkabino, kad visose pasakos versijose finalas tarsi kirviu nukirstas. Pabaigoje vilkas sako: „Aš ne ratu užsukamas, ne lazda užkišamas!“, „Mano gerklė ne grąžtu gręžta, ne kaltu kalta!“. Ir visur tas pats: vilkas blogas, ir viso gero. Sėdau ir vienu atsikvėpimu surašiau savo pasakos versiją.
Nors šiaip visus tekstus labai ilgai ir kruopščiai gludinu, „Bobutė ir vilkelis“ taip lengvai ir smagiai iščiuožė į pasaulį, kad niekada daugiau jos ir neliečiau. Toks rašymo nuotykis man, bent kol kas, daugiau nepasikartojo. O „Bobutė ir vilkelis“ tapo kamertonu kitoms pasakoms. Kai tik nuklysdavau į lankas, vis grįždavau paklausyti pradinio jos skambesio.
Pasiruošimas
Pavadinau savo naująjį kūrybos etapą „PAbaiSAKOS“ ir ėmiau tyrinėti pasakų pasaulį. Vaikystėje mums su broliu nei močiutė, kurią retai tematydavome, nei tėvai pasakų nesekė ir neskaitė. Pasakas mums sekdavo televizorius ir kelios vinilinės plokštelės. Dažniausiai sukdavome pasaką apie Sigutę ir apie vilką, kuris uodegą prišalo. Vėliau, kai pradėjau skaityti, perskaičiau K. Anderseno, brolių Grimų, V. Haufo, E. T. A. Hofmano pasakas, po ranka pasitaikiusius lietuviškų pasakų rinkinius. Tačiau ypač į jas nesigilinau. Tad dabar man atsivėrė visiškai nepažįstamas pasaulis. Aš įsimylėjau pasakas. Įsimylėjau jas su visais nelogiškumais, baisumais, primityvumu, grubumu, anapusiniu dvelksmu, keisčiausiomis nesąmonėmis ir kita velniava. Supratau, kad su bibliotekos knygomis neprasisuksiu, reikia turėti savas. Susipirkau, išsikaulijau iš draugų ir susirinkau visai neblogą lietuviškų pasakų kolekciją. Tuomet prasidėjo popieriukų-žymekliukų, užrašų ir visiško chaoso periodas.
Iš pradžių ėmiau dairytis ir rankioti pasakas, kurias galėčiau netikėtai ir prasmingai susieti. Pakeliui rasdavau įdomių posakių, žodžių ir tekstų fragmentų. Dalį jų žymėdavau skirtukais, kažką rašydavau į sąsiuvinį, kitką iškart kišdavau į kompiuterio stalčiukus. Tikrindama skirtingas tos pačios pasakos versijas, šokinėjau nuo vienos knygos prie kitos. Ieškodama reikalingos pasakos, užkibdavau už kitos. Greitai visos knygos subėgdavo nuo lentynų ant stalo. Galima sakyti – skaičiau visas knygas vienu metu. Buvo ir tvarkingų periodų, kai išsirinkdavau kelias knygas ir mėgindavau nuosekliai jas skaityti. Bet tai trukdavo neilgai – nejučia vėl leisdavausi į medžioklę. Taip prisikaupė galybė naujų senų pasakų variantų.
Veikėjai
Baisumynai mane traukė nuo vaikystės. Mano augančias merginas – irgi. Kad pasakos rinkinyje turėtų būti baisios, buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Taip susiklostė, kad į pagrindinius pirmosios pasakos veikėjus įsliūkino vilkas. Paskui jį labai greitai subėgo ir kiti vilkai. Vilkas lietuviškose pasakose dažniausiai tiesiog blogas. Aš jam pridėjau įvairesnių spalvų, galima sakyti, sužmoginau.
Velnias irgi atsirado neatsitiktinai. Manau, kad nėra gėrio be blogio ir blogio be gėrio – svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą. Ir mano velniai – ne juodai blogi. O kaip atsvara vilkams ir velniams atsirado išmintingas diedelis – tačiau ir jis nėra saldžiai geras. Sugalvojusi veikėją, paprastai jį nusipiešiu ir prisisegu prie lentos. Kartais būna ir atvirkščiai – eskizuoju, kol neaiškus, nesusiformavęs personažas įgauna formą ir charakterį.
Aplinka
Vaikystėje ir jaunystėje ryte rydavau knygas, bet labai nemėgau gamtos aprašymų – visus juos praleisdavau. Tikriausiai todėl, kad pati mėgdavau susikurti vaizdą galvoje. Mano pasakose veiksmo vieta – tiesiog miškas ar kaimas, jis nedetalizuojamas, nebent to reikalautų pasakojimo logika. Nemėgau ir pasikartojimų, dažnai būdingų pasakoms. Dabar suprantu, kad jie reikalingi. Tačiau mėginu juos kitaip pateikti, kad nekiltų noras perversti puslapį. Sąmoningai nevartoju ir vaikams nepažįstamų žodžių – tokių kaip vyžos ar jauja.
Siužetai
Kadangi mėgstu sudėlioti viską į dėžutes, susirašiau, iš kur ir kokius pasakų fragmentus paėmiau. Užfiksavau netgi iš kur paimtos frazės, iš kurių išsirutuliojo pasakų fragmentai ar net išsivyniojo visa pasaka. Baigusi pasakas rašyti, tuos užrašus peržvelgiau ir supratau, kaip labai ir kartu visai nelabai nuo jų nutolau.
Pavyzdžiui, pasaka „Paukštelė iš burnos“ pradėjo man dėliotis atradus mitologinę sakmę „Nuvarginta siela“ (iš „Sužeistas vėjas“, sud. Norbertas Vėlius). Norėjau būtinai panaudoti trumpą siužetą: du draugai prisėda pailsėti, vienas užmiega ir jam iš burnos išlekia paukštytė-siela. Palaksto, vėl įlenda atgal. Antrasis draugas uždengia burną ir neįleidžia paukštytės. Draugas vos nemiršta, bet galiausiai paukštytė sugrįžta ir viskas baigiasi gerai. Savo pasakoje pridėjau dviem draugams į kompaniją merginą, velnią ir išauginau visai naują pasaką.
Priminsiu žinomos pasakos „Dangus griūva“ vieną pabaigos variantų: „Kai tik briedis duris pravėrė, puolė ant jo visi, kaip buvo susitarę. Bet lapė iš greitumo, šokdama nuo krosnies, nusisuko sprandą, katinukas, nuo kartelės šokdamas, kojeles išsilaužė, kiškelis, iš po šluotos lįsdamas, akeles išsibadė, vilkas, lįsdamas iš pakrosnio, šonkaulius susilaužė, meška, lįsdama iš krosnies, nugarkaulį persilaužė. O briedis išliko gyvas ir parėjo namo.“ Mano pasakoje „Kaip kiškutis dangų griovė“ žvėrių bėgimo maratonas atsikartoja – kaipgi be jo, bet žvėrių santykiai, dialogai, laikantis ragais dangų briedis, tarsi stebėtojas iš šalies ir penkios pasakos pabaigos – mano sumanymas. Buvau prirašiusi tų pabaigų ir daugiau, bet palikau pačias netikėčiausias. Labai tikiuosi, kad tėvai su vaikais aptarinės – kuri yra geresnė, teisingesnė ir kitaip …esnė.
Kūrybinis procesas
Mano visi rašymai tarpusavyje persipynę. Kai pradėjau rašyti pasakas, nebuvau dar baigusi pirmosios savo knygos „Dviese bijoti drąsiau“. Kai ją baigti susiradau pretekstą, Nacionalinį vaikų literatūros konkursą, dar kartą visą istoriją perkonstravau, perrašiau ir tik tuomet likau patenkinta. Rankraštį atidavusi, vėl grįžau prie pasakų. Kai knygelė „Dviese bijoti drąsiau“ nugalėjo konkurse ir atsirado galimybė ją išleisti, po ilgų dvejonių pasiryžau savo tekstą iliustruoti. Pasakas vėl atidėjau į šalį. Kai pasirodė knyga „Dviese bijoti drąsiau“, pradėjau rašyti trečią, dabar jau pabaigtą savo knygą, – stebuklinę pasaką „Plaukia Upė dangumi“, kurioje pasakojimą supyniau su užsilikusiais mano archyve ir niekur nepublikuotais Marcelijaus Martinaičio eilėraščiais. Tuomet nusprendžiau kuo greičiau sutvarkyti pasakas, atiduoti kuriai nors leidyklai ir toliau plaukti su Upe dangumi. Rankraščiams ir autoriams, manau, labai naudinga kurį laiką pailsėti vieniems nuo kitų. Vėl susitikus, geriau pasimato, ko trūksta, o ko – per daug. Taigi atrinkau, mano galva, geriausiais pasakas ir visas jas naujai perrašiau. Taip ir atsirado galutinis knygos variantas.
Knygą rašyti pradėjau, kai jau auginau vaikus. Rašydavau tik tada, kai likdavo jėgų ir laiko. Tad „Šiurpinį“ rašiau ir kai dar gyvenome miesto centre, ir kai užmiestyje statėmės namą, ir kai jame kūrėmės. Karantino metu rašydavau, galima sakyti, sėdėdama nuotolinėse vaikų pamokose. „Šiurpinio“ rašymas buvo ir neatsiejamas nuo buities ir drauge – smagus nuo jos pabėgimas.
Geriausias laikas rašymui man – vos pabudus, kai protas dar miega. Pasąmonė kartais išmeta nuostabių dalykėlių. Tik ne visuomet turiu tokią prabangą, kartais reikia užsiimti visai kitais reikalais. O šiaip, įprastai, rašau, kai tik randu laiko properšą tarp įvairiausių darbų.
Yra labai geras posakis –„Jei pradedi galvoti, kad tai, ką darai, yra labai svarbu – laikas išeiti atostogų“. Stengiuosi juo vadovautis. Dažnai, žinoma, po atostogų, ypač ilgesnių, užpuola kitos bėdos. Būna baisu vėl grįžti prie rašymų. O kas, jeigu nieko neišeis?! Juk gebėjimas rašyti – joks mano nuopelnas. Tai paveldėtas ar aukštesnių jėgų dovanotas dalykas. O kas, jeigu jį staiga iš manęs atims?! Žodžiu, aš linkusi pabijoti – jei tik galiu susigalvoti, ko bijoti, būtinai susigalvosiu. Kartą Dailės akademijoje mano mylimas piešimo mokytojas Viktoras Bakšys, pamatęs mane sustingusią priešais molbertą su pieštuku rankoje, mestelėjo – balto popieriaus baimė? Labai tiksliai įvardinta būsena. Nuo to laiko tokius periodus taip ir vadinu. O padeda man juos įveikti patys paprasčiausi, kasdieniai darbai.
Kai rankraštis su pasakomis buvo baigtas, norėjau kuo greičiau jį atiduoti leidyklai ir užsiimti kitais reikalais. Bet „Šiurpinys“ turėjo savų planų. Visų pirma, jis labai ilgai rinkosi sau dailininką. Galiausiai atsirado Laimutė. Be galo džiaugiuosi ir jos draugyste, ir jos iliustracijomis, kurios jau skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Ačiū Ingai Dagilei už profesionalų ir be galo patrauklų knygos maketą. Vainiui Bakui už kantrybę ir rūpestį. Kiekvienas iš prisidėjusių prie knygos gimimo, kiekvienas skaitytojas, kuris ką nors artimo joje atranda, turi visą teisę sakyti – tai mano knyga. Ir aš tuo džiaugiuosi, nes tai ir mano knyga…
Iliustracijų anatomija pagal
LAIMUTĘ VARKALAITĘ
Stilius
Knygos tematika – buvo svarbiausias dalykas, lėmęs iliustracinę atmosferą ir inspiravęs jos stilistiką. Man, kaip iliustruotojai, visada rūpi, jog tai, kas vaizduojama, taptų tvirta sąsaja tarp minties, grafinės technikos ir vizualios išraiškos. Vos tik įsigilinau į Rasos pasakas, iškėliau sau klausimą: kaip perteikti pasakų veikėjus, kokiu būdu jiems suteikti ekspresijos, kad jie ne tik atskleistų teksto vaizdingumą, bet ir ilgam liktų atminty. Taigi – leidausi į eksperimentinę grafinę kelionę, susikūriau plačią grafinių technikų paletę ir pasileidau į nuostabų, netikėtą, atradimų kupiną kūrybinį nuotykį. Sulig kiekviena iliustracija buvo smagu stebėti, kaip skaidri akvarelė suteikia personažams lengvumo, tamsios tušo dėmės – dramatiškumo, o spalvotų pieštukų štrichai – švelnumo.
Šis grafinis stilius, kurį galima pavadinti skaitmeniniu koliažu, leido sukurti iliustracijų daugiasluoksniškumą, atskleisti personažų charakterius sustiprinant jų impresiją ir pasinerti į žaismingą minties dėlionę – įtraukią, pagavią ir kaskart netikėtą.
Pasiruošimas
Beveik visa, kas vaizduojama knygos iliustracijose, yra Rasos teksto įkvėpti vaizdiniai, atkeliavę iš mano asmeninės patirties, gamtos ir žmonių stebėjimo, lietuvių liaudies ornamentikos. Tik kai kur, kaip antai pasakoje „Vilkas karvės kailyje“, atsiranda stilizuoti batsiuvio įrankiai, kuriais teko pasidomėti, pasižvalgyti internete ir juos prisijaukinti, kad natūraliai nugultų į 30-ąjį knygos puslapį.
Veikėjai, aplinka
Kai Rasa pakvietė iliustruoti knygą, supratau, kad tai nebus lengva užduotis. Juk tai – ne šiaip pasakos,
o pasakos siaubasakos! Tačiau sykiu aplankė geras jausmas – štai nepaprasta proga dar kitaip pažvelgti
į personažą – vieną įdomiausių man iliustracijos sričių. Tekstas, arba istorija, kurianti veikėjo charakteristiką, – svarbiausias momentas, į kurį įsigilinusi supratau, kad kiekvienas šios knygos personažas, apimantis visą puslapį ar kažkur slypintis tik jo kamputyje, yra unikalus ir kad jo nepaprastumui atskleisti nepakaks vien grafito pieštuko linijos ar akvarelės potėpio.
Grafinė technika tapo esminiu aspektu, atskleidusiu ir sustiprinusiu siaubasakų veikėjų bei juos supančios aplinkos detalių emociją. Vilko kailis, padengtas sauso tušo dėme, tapo dar „vilkiškesnis“, švelni akvarelė nugulė ant skaistaus gražuolės veido, o blyneliai ir riestainiai apibarstyti cukraus kruopelėmis tapo dar kvapnesni, kai juos užpildė popieriaus tekstūros. Rodos, paliesi, pajausi, užuosi. Taip iliustracijos įgavo taktilinio jausmo, gyvybingumo ir emocinės žaismės. O tai svarbu. Nes vaizdas, susitikdamas su jį matančiu, paliečia, jaukina, pasilieka.
Siužetai
Knygoje – 13 pasakų. Tiek pat – ir didžiųjų iliustracijų bei daugiau nei 200 mažyčių piešinių, pabirusių puslapiuose ir papildančių pagrindinių iliustracijų mintį. Kuriant kiekvienai siaubasakai iliustraciją, buvo siekiama ja atskleisti esminius pasakos vingius, tarsi papasakoti visą pasaką viena kompozicija. Taip, iššūkis buvo didelis, tačiau – vertas apmąstymo ir įgyvendinimo. Toks apsisprendimas leido sukurti konkrečios pasakos emocija persmelktą iliustraciją. O visos iliustracijos – dinamišką spalvinę kompozicinę įvairovę, į kurią žvelgiant, būtų nesunku atsekti, kuri tai pasaka. Ženkliškumas – dar vienas šių iliustracijų bruožas, kuris išlaikomas ir mažuose piešinėliuose, subtiliai Ingos Dagilės įkomponuotuose tekste ar šalia jo.
Tai, kas šioje knygoje paversta vaizdais, inspiravo tekstas ir pasakos vingiai, kuriuose išryškėjo tai viena, tai kita esminė detalė. Iš pradžių – tik mintyse, o paskui – ir prieš akis. Tekstas arba istorija, neturinti tekstinio pavidalo, – būtent tai ir yra manosios vizualios kalbos įkvėpimas.
Kūrybinis procesas
Tai buvo nuostabus vasaros laikas. Pamenu, pirmieji knygos iliustracijų apmąstymai gimė gulint hamake, po riešutmedžiu, kartkartėmis prasiskverbiant saulės spinduliui pro jo lapus, dažnai pakutenančius mano skruostą.
Kai eskizai jau buvo sukurti, prasidėjo grafinių tekstūrų kūrimas. Netikėta ir žaisminga šio baisiai smagaus kūrybinio nuotykio dalis. Tačiau pats smagumas dar tik laukė! Ir štai – liepos pirmoji. Pirmosios iliustracijos, pirmieji pastelės, tušo, anglies, pieštukų, akvarelės ir kitų technikų deriniai, skambėjimai. Nudžiungu. Apsidžiaugia ir Rasa. Ir ko daugiau reikia, rodos? Ogi – tik kurti toliau, pamaniau, su tuo džiugesiu, kurį, tikiu, pajaus ir kiekvienas šios knygos skaitytojas. Esu dėkinga Rasai už suteiktą kūrybinę laisvę, už pasitikėjimą. Kiekvienas kūrėjas man pritars, kad tai – labai svarbus dalykas, leidžiantis kūrybinei minčiai plaukti, augti ir žavėti. Visą šį kūrybinį procesą visada atminsiu kaip vieną šviesiausių, žaismingiausių ir šmaikščiausių. Jo patyrimas – buvo kaip oro gūsis, atgaiva ir tai, ko pasiilgstama. Ir nežinia, ar tai lemtis ar… turbūt lemtis. Tačiau tuo metu, kai iliustravau „ŠIURPINĮ“, laikas buvo palankus kaip niekad. Atostogų metas, skubių darbų nebuvo. Ramu – tik kurk!
Gal kiek stabtelėjau tik prie viršelio. Čia buvo ieškojimų ir apmąstymų. Tačiau, Rasos ir Ingos dėka, visos kartu atradome sprendimą, tiksliau – pasirinkimą iš pasiūlytų idėjų. Ir raidės, kurios turėjo būti tituliniame lape, nutūpė ant viršelio, o ragana, apsiglėbusi puodą šiu(r)pinio, apsigyveno knygos pradžioje.
Visos kūrybinės kelionės metu jaučiau Rasos ir Ingos supratingą palaikymą. Ir čia verta pasakyti jums abiem AČIŪ!
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Rasa Lazauskaitė
Gimiau 1972 m. Druskininkuose, naktį iš gruodžio 24-osios į 25-ąją.
Turiu du aukštosios mokyklos diplomus: 1994 m. baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir esu dramos aktorė. Po šešiolikos metų, 2010-siais, baigiau Vilniaus Dailės akademijoje grafinio dizaino specialybę.
Mokyklos laikais dirbau padavėja gimtųjų Druskininkų sanatorijoje, o bekraščiuose kolūkio laukuose, šalia Raigardo slėnio, plušau kaip daržovių rovėja. Miškuose rinkau vaistažoles, parkuose ir Nemuno krantinėje – butelius (po Druskininkų 150-mečio šventės su draugais susikrovėme rimtą kapitalą). Po pirmų aktorystės mokslo metų su vaikystės drauge ir kursioke Neringa Varnelyte dirbom Vežimo teatre – keliavom po Dzūkijos kaimus su arklių traukiamais vežimais ir vaidinome spektaklius. Bebaigdama mokslus buvau pakviesta vesti pirmąją grožio industrijos parodą „Pelenė“. Humoro nestokojantis renginio režisierius Vytenis Pauliukaitis paleido mane, pusantrometrinę, ant podiumo drauge su tikrais aukštakulniuotais modeliais. Paskui buvau kviečiama (drauge su kursioku Aleksu Kazanavičiumi) vesti LRT laidą „Pageidavimų koncertas“, bet greitai supratau, kad negalėsiu rimtai skaityti palinkėjimų, todėl teko atsisakyti.
Po mokslų aktoriavau: garsinau reklamas, filmavausi serialuose, filmų epizoduose, vaidinau teatre. Vienas įspūdingesnių spektaklių, kuriame teko dalyvauti (Bonos patikėtinės vaidmuo) – I. Bučienės režisuota „Barbora Radvilaitė“ (akt. Eglė Aukštakalnytė-Hansen), buvo rodomas atkastuose Valdovų rūmų rūsiuose. Vaidinau scenoje su pačiu Donatu Banioniu. Po to važiavome namo tuo pačiu troleibusu. Stengiausi labai rimtai palaikyti pokalbį, tik gaila, neatsimenu, apie ką jis buvo. Vedžiau įvairiausius viešus ir privačius renginius, karaokę Palangoje ir Vilniuje, bare „Raudona Juoda“. Nuo jo buvo vos keli žingsniai iki garsiosios Rašytojų sąjungos kavinės… Garsinau radijo pjeses. LRT mediatekoje galima rasti mano balsu kalbančią ir dainuojančią „Raudonkepuraitę“.
Ketinau padirbėti laisvu nuo aktoriavimo metu ir grimuotoja. Nugrimavau Juozą Erlicką – tuo mano grimuotojos karjera ir prasidėjo, ir baigėsi. Dar kirpau vaikams, moterims bei vyrams plaukus ir siuvau viską, ką galima susiūti – nuo baldų užvalkalų ir rankinių iki sceninių kostiumų, klasikinių suknelių paltų ir švarkų. Rašiau scenarijus ir vedžiau 1996–1997 m. TV3 kanalu rodytą laidą vaikams „Aiškutės rytas“.
Prieš tai rašiau tik privalomus rašinėlius mokykloje ir labai nustebau, kad sugebu kažką doro parašyti. Nuo to laiko ir pradėjau rašinėti. Padirbėjau radijo stotyje „Laisvoji banga“ – rašiau scenarijus ir vedžiau laidą vaikams „Seku seku pasaką“. Šiuo metu labai rimtai vadovauju leidyklai „Laimės gatvė“ ir čia taikau visus įgytus įgūdžius.
Knygos vaikams
„Dviese bijoti drąsiau“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2020 m.)
„Šiurpinys. Pasakos siaubasakos vaikams“ (iliustravo Laimutė Varkalaitė, išleido leidykla „Laimės gatvė“ 2024 m.)
Laimutė Varkalaitė
Gimiau 1984 sausio 1-ąją Rumšiškėse. Iki šiandien čia gyvenu ir kuriu.
Baigusi mokyklą, pradėjau grafinio dizaino studijas, kurios truko devynerius metus: 2002–2005 – Kauno kolegija, J. Vienožinskio menų fakultetas, 2006–2011 – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas.
Dar studijų metais, nuo 2006-ųjų, pradėjau dirbti grafikos dizainere KTU E. mokymosi technologijų centre. Ten dirbu iki šiol.
Baigusi studijas VDA, tapau lektore Kauno fakultete, Grafinio dizaino katedroje (2011–2018).
Tuo laikotarpiu dailės ir dizaino žiniomis dalinausi, dėsčiau Kolpingo kolegijoje (2015–2016) bei Kauno dailės gimnazijoje (2016–2018).
Šiuo metu, be darbo KTU, skiriu laiko individualiems užsakymams, bendradarbiauju tiek su individualiais asmenimis, tiek su įstaigomis. Ši patirtis leidžia plačiau pažvelgti į kūrybos kontekstą, pasitikrinti savo galimybes ir kartu auginti patirtį. Pasitaikius progai, vedu kūrybines dirbtuves, skaitau pranešimus apie savo kūrybą – kasdienos inspiruotas vaizdų istorijas.
Iliustruotos knygos vaikams
Rasa Lazauskaitė „ŠIURPINYS. Pasakos siaubasakos vaikams“ (Laimės gatvė, 2024)
„Apie Šiporių, katras ėjo į dangų“ (Finansuota Klaipėdos rajono etninės kultūros plėtros programos, 2024)
„Marių milžinai“ (Finansuota Klaipėdos rajono etninės kultūros plėtros programos, 2023)
Juhani Püttsepp „OHOO, LINNALOOM!“ (Tänapäev, 2022)
Juhani Püttsepp „Looking upon a pale blue planet“ projektas „Tiny Books from Baltic Authors“ (organizatorius ir kuratorius „Vaikų žemė“, 2022)
Violeta Katinienė. „Noriu kalbėti“ (Spaudos praktika, 2022)
Ieva Tijūnėlienė „Smuikelės giesmė“ (Aktin, 2020)
Violeta Katinienė „Mokau(si) kalbėti“ (Spaudos praktika, 2020)
Liuda Petkevičiūtė „Saulės spalvų pasakos. GELTONA“ (dviejų dalių knyga), (Lieparas, 2019)
Liuda Petkevičiūtė „Saulės spalvų pasakos. RAUDONA (Lieparas, 2013)
Dalia Dilytė „Gedimino paslaptis“ (Sofoklis, 2017)
AČIŪ
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
