Knygos anatomija: „Neatlikau namų darbų“

Teksto ir iliustracijų anatomija pagal
INDRĘ PLIUŠKYTĘ-ZALIECKIENĘ

Pradžia

Kai sūnus buvo antroje klasėje, supratau, kad pradinukams aktualių ir patinkančių eilėraščių pasirinkimas, švelniai tariant, mažokas. Skaičiau ne vieną humoristinių mokyklinių eilėraščių knygą anglų kalba, tačiau lietuvių kalba nebuvo nieko panašaus. 

Tad nutariau parašyti pati. Pradėjau žymėtis idėjas, o kai parašiau pirmuosius eilėraščius, knygos idėja patikėjo Lietuvos kultūros taryba. Skyrė stipendiją humoristinių mokyklinių eilėraščių rinkiniui rašyti, tad kelias buvo tik vienas – pirmyn. 

Stilius

Kiekvieną knygą piešiu šiek tiek kitaip, išskyrus serijas mažyliams. Knygą „Neatlikau namų darbų“ norėjosi piešti ranka ant popieriaus. 

Rinkdamasi piešimo priemones, išbandžiau tušą, guašą, o paskui internete pamačiau piešiančio Shel Silverstein archyvinę nuotrauką. Rankoje jis laikė kažką panašaus į rašalinį parkerį. Tad nusprendžiau įsigyti kokį nors „kietą“ parkerį.  Kol jį rasiu, nupūčiau dulkes nuo sūnaus nebenaudojamo rašalinio parkerio nulaužtu laikikliu. Taip juo didžiąją dalį iliustracijų ir nupiešiau, o to „kieto“ parkerio taip ir neįsigijau. 

Faktas, kad šis mano džiaugsmingas pasitaškymas rašalais pridarė daugiau darbo leidyklos „Alma littera“ meno redaktoriui Agniui Tarabildai, esu be galo be krašto dėkinga jam už ramybę, kantrybę ir nuolatinį palaikymą. 

Iliustracijas skenavau ir tvarkiau planšetėje. Labai mėgavausi! Jutau laisvę, iliustracijos gimė lengvai, be kančių, šįkart greičiau nei tekstas. Ankstesnes knygas piešiau vien kompiuteriu arba planšete, ranka ant popieriaus apmesdavau tik eskizus. Kitas skirtumas – spalvingumas. Ankstesnėse knygose daug spalvų, jos ryškios, o „Neatlikau namų darbų“ – knyga juoda balta su šiek tiek ryškiai raudonų akcentų.

Pasiruošimas

Idėjas rašydavausi Scrivener faile kaip eilėraščių pavadinimus. Nepanaudotų pavadinimų yra tiek, kad užtektų dar vienai knygai. Yra ir nepanaudotų eilėraščių, pavyzdžiui, vienas 85 posmų eilėraštis, turbūt jį jau galima ir poema pavadinti. Eilėraštį visaip bandžiau trumpinti ir redaguoti, bet galiausiai su komanda nusprendėme, kad jam dar ne laikas, lai panoksta.

Labiausiai mane pačią intriguoja pavadinimas „Višta zombis“, prie kurio nėra nė vienos pastabos, kodėl ta vargšė višta turėjo būti įtraukta į rinkinį pradinukams! Greičiausiai buvau kažką sugalvojusi po susitikimo su viena pradinukų klase, itin susidomėjusia zombiais, vilkolakiais ir drakonų kovomis su dinozaurais, bet ką sugalvojusi – visiškai išgaravo iš galvos. 

Veikėjai, aplinka

Visus siužetus mačiau pagrindinio veikėjo akimis, tad rašiau pirmu asmeniu. Tačiau manęs pačios tas pagrindinis veikėjas turi mažai. Vaikystėje nebuvau nei drąsi, nei pasitikinti, nei laikiau save lygia su suaugusiais, nei kėliau klausimus, kam reikalingi namų darbai. Žaviuosi dabartinių vaikų laisve, drąsa ir emociniu intelektu, labai sergu už šią kartą, iš vidaus žinau jos aktualijas. Na, turbūt kitaip nelabai išeina, nes pati auginu jos atstovą! Tiesa, kol knyga pasirodė, sūnus spėjo tapti penktoku. 

Beveik visuose siužetuose mačiau konkrečias klases, mokyklų koridorius, valgyklą. Didžiojoje dalyje eilėraščių tai buvo sūnaus mokyklos erdvės, tačiau kai kuriuose mačiau ir savo vaikystės klasę. Tačiau bendra tai, kad beveik visų eilėraščių pirminė kibirkštis – tikra gyvenimiška situacija.

Štai eilėraščio „Kaip mama vežė mane į mokyklą ir bandė aplenkti spūstį“ pagrindas – tikra mudviem su sūnumi nutikusi istorija. Tą rytą vežiau sūnų į mokyklą ir nutarusi apvažiuoti spūstį žvyrkeliu įklampinau automobilį į didelę purvo balą. Sūnus tą rytą pavėlavo į pamokas.

Titulinio eilėraščio „Neatlikau namų darbų“ pagrindinė veikėja – mūsų katė. Ji mėgsta atsigulti ant visko, kam tuo metu skiriu savo dėmesį – knygos, kompiuterio, planšetės. Sūnaus atveju – vadovėlių, pratybų, sąsiuvinių. Ne kartą yra atsigulusi ant atversto sūnaus sąsiuvinio ir užmetusi uodegą būtent ant vietos, kur jis rašo. Ir dar mėgsta glaustytis į rankoje laikomą rašymo priemonę. Tikrai gali pasirodyti, kad ji neleidžia atlikti namų darbų!

Tačiau iš tikro yra tiesiog labai meili, o čiupakabrišku monstru tampa tik vaiko, mokytojai besiteisinančio dėl neatliktų namų darbų, lūpose. Todėl ir eilėraščio tekste vyksta didelė drama, tačiau iliustracijose piešiau pabrėžtinai ramią ir taikią katę, kuri tokia nepiktybiška, kad snaudžia apsikabinusi pelę. Tik ant viršelio ji tapo siaubingu išsišiepusiu monstru. 

Kitas eilėraštis iš gyvenimo – „Geriau jau suvalgyčiau Mykolo batą“. Labai nemėgau žaisti kvadrato! Negebėjau nei pagauti, nei permesti kamuolio, mane pačią paskutinę išsirinkdavo į komandą, ne kartą esu skaudžiai gavusi su kamuoliu ir į akinius, ir į saulės rezginį – tada gi kvadratas dar nebuvo žaidžiamas su minkštais kamuoliais! Kadangi tarp dabartinių vaikų atradau savo likimo brolių ir sesių, leidau sau išsakyti jausmus apie kvadratą. 

„Dvi lietuvių iš eilės“ atsirado, kai po pamokų vežiau namo sūnų ir jo draugą, kuris vos įlipęs į automobilį atsiduso, kad yra baisiai pavargęs, nes buvo „dvi lietuvių iš eilės“. Ir tai nėra pavienis reiškinys, kaip pastebėjau kalbėdamasi su vaikais mokyklose. Lietuvių kalba yra viena nemėgstamiausių Lietuvos pradinukų pamokų. Tad norėjosi padėti vaikams pažiūrėti į lietuvių kalbą kitaip ir žaismingai parodyti, kas nutiktų, jei dingtų lietuviški simboliai. 

Siužetas

Knygoje yra ir dienos, ir mokslo metų ritmas. Visi eilėraščiai suskirstyti į tris skyrius – „Prieš pamokas“, „Per pamokas“, „Po pamokų“. Knyga prasideda rugsėjo pirmąja, o baigiasi atostogomis. 

Didžiąją dalį eilėraščių rašiau būtent šiai knygai. Tačiau buvo vienas, kurio užuomazga atsirado prieš trisdešimt metų.  Eilėraščio „Ko pridirbo rašiklis“ protėvis buvo dar aštuntoje ar devintoje klasėje parašytas „Nekrologas tušinukui“. Jį parašiau, kai chemijos kabinete įmečiau savo mėgstamiausią rašiklį į laboratorinio suolo ertmę, į kurią išpilamas mėgintuvėlių turinys. Daugiau jo niekada nemačiau, buvo labai liūdna! 

Pirmąjį knygos variantą tai prisėsdama, tai vėl padėdama į šalį parašiau per aštuonis mėnesius. Tam, kad ja patikėtų leidykla, prireikė dar keturių mėnesių ir dviejų perrašymų. Bet visą laiką jaučiau didelį „Alma littera“ leidyklos tuometinės leidinių vadovės Audronės Macijauskienės palaikymą neskubėti, pabrandinti. Kai galiausiai gavau žalią šviesą iš leidyklos, eilėraščius dar kelis mėnesius tobulinome drauge su literatūrologe Danguole Šakavičiūte. Žiauriai norėjau sukurti gerą eilėraščių knygą pradinukams! 

Kūrybinio proceso metu skaičiau daug eilėraščių knygų vaikams anglų kalba – nuo Dr. Seuss, Shel Silverstein, Bruce Lansky antologijų iki šiuolaikinių autorių Joshua Seigal, Kate Wakeling, A. F. Harrold. Nežinau, kiek kartų perskaičiau Michael Rosen „The Book Of Nonsense“! Mano elektroninė skaityklė mirgėjo vien ryškiais linksmais knygų viršeliais, kuriuos praskiesdavo ir viena kita knyga apie poezijos rašymą.

Kūrybinis procesas

Kūrybinis procesas užtruko ilgiau nei metus, iš esmės skyrėsi nuo kitų mano knygų, nes visos ankstesnės gimė kur kas greičiau, o pradiniai rankraščiai reikalavo tik minimalių korekcijų. Kita vertus, tai didžiausios apimties mano knyga, tad turbūt natūralu, kad viskas truko ilgiau. Tai šešta mano knyga, bet pirmoji, kuriai iliustracijas kūriau trumpiau, nei tekstą.

Buvo viena duobė, kai vienu momentu informacijos apie poeziją perteklius buvo toks, kad jau atrodė, jog gyvenime daugiau nebeišdrįsiu parašyti nė vieno eilėraščio. Bet parašiau!

Tiksliai nepamenu, kaip išlipau iš tos duobės, greičiausiai išjudino kasdienis vaikščiojimas po 3–5 km su kaimynėmis. Na, ir vis dėlto man per daug smagus eilėraščių rašymo procesas, kad jo taip lengvai atsisakyčiau dėl kažkokios ten duobelės. 

Nebesugaudysiu knygos rašymo rutinos niuansų, nes kūrybinis procesas gerokai išsitempė laike. Žongliruoju keliomis veiklomis – važinėju po mokyklas, rašau straipsnius, kūrybinius tekstus įvairiems projektams. Tad būta ir rašymo penktą ryto, ir rašymo visą dieną, ir visiško nerašymo periodų. Jau kurį laiką stengiuosi dirbti ilgiausiai iki 17.30 val. Kartais netgi visai pasiseka!

Autorės biografija

Gimiau 1978 m. lapkričio 14 d. Klaipėdoje.

Klaipėdos universitete baigiau jūrų ūkio ekonomikos bakalauro, verslo vadybos magistro studijas, vėliau tuometinėje Vilniaus statybų ir dizaino kolegijoje metus pasimokiau grafinio dizaino.

Penkiolikos metų pradėjau rašyti straipsnius dienraščiui „Vakarų ekspresas“, o dienraščiui „Klaipėda“ rašiau studijuodama ekonomiką. Vėliau keliolika metų dirbau rinkodaros srityse didelėse tarptautinėse korporacijose „MSD“, „Unilever“, „Nestlé“. Tapusi mama grįžau prie piešimo ir rašymo, piešiau plakatus vaikų kambariams, dirbau laisvai samdoma iliustruotoja, rinkodaros tekstų rašytoja, referente Lietuvos Respublikos Seime. Dabar dažniausiai rašau knygas vaikams, kitus kūrybinius tekstus ir vedu edukacijas bei kūrybines dirbtuves vaikams darželiuose, mokyklose, bibliotekose. 

Knygos vaikams

„Kapt kapt kapt“. Eiliuota paveikslėlių knyga 0–2 m. vaikams (Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, 2020, 2023);
„Kapt kapt kapt mieste“. Eiliuota paveikslėlių knyga 0–2 m. vaikams (Alma littera, 2020, 2024);
„Kaip sutramdyti žvėryną?“. Eilėraščių rinkinys 4–9 m. vaikams (Alma littera, 2021);
„Abėcėlė virtuvėje“. Eiliuota paveikslėlių knyga 3–7 m. vaikams (Alma littera, 2023);
„Bz bz bzt namuose“. Eiliuota paveikslėlių knyga 0–2 m. vaikams (Alma littera, 2024). 
„Neatlikau namų darbų. Baisiai smagūs ir juokingi eilėraščiai“. Eilėraščių rinkinys vaikams nuo 7 m. (Alma littera, 2024). 

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba