Teksto anatomija pagal
JURGĄ VILĘ
Pradžia
Povandeninis pasaulis viliojo mane nuo mažumės. Kurį laiką buvau pametusi galvą dėl delfinų, turėjau visą knygų kolekciją apie juos. Vėliau nusišypsojo laimė ir gyvai susipažinti, kartu paplaukioti.
Labai patiko filmai „Žmogus amfibija“, „Žydroji bedugnė“, serialas „Fliperis“, mokslinė dokumentika povandeninėmis temomis, Bitlų daina apie geltoną povandeninį laivą, kuriame visi gyvename…
Studijų metais Paryžiuje pirmą kartą perskaičiau Hermano Melvilio romaną „Mobis Dikas, arba Banginis“. Stora, klampi, sukrečianti knyga. Baltasis kašalotas liko atminty ne kaip pabaisa, o kaip nepagaunama svajonė, gaivališko grožio apraiška. Tuomet dirbau aukle ir su vaikais pastatėme spektaklį pagal Hemingvėjaus knygą „Senis ir jūra“. Knygoje Senis susiduria su milžiniška žuvimi, kuriai pajunta prieraišumą, bet galiausiai vis dėlto ją nudobia. Mūsų spektaklyje įveikusi visus iššūkius nugali draugystė.
2009 m. prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“ rodėme Philippe՚o Ramoso filmą su Denis Lavant՚u „Kapitonas Ahabas“. Tai itin savita „Mobio Diko“ ekranizacija, lyg sapnas, lyg vizija, ji mane užbūrė. Jaučiau, kad kaip tas Ahabas nenurimsiu, kol nepamatysiu kašalotų. Todėl įkalbėjau draugą keliauti jų ieškoti į Lofoteno salas Norvegijoje. Kelionėje vakarais abu skaitėme „Mobį Diką“, vienas kitam padovanojom skirtingus romano leidimus. Ten, salose, ir gimė „Kašalotų radijo“, o ir visos serijos „Lašas jūroje“ idėja. Tik kašalotai dienos šviesą išvydo ne pirmi. Juos aplenkė chameleonas ir aštuonkojis. Vėliau atplaukė jūrų arkliukas, vėžliai jau pakeliui. Taip, turiu visą sąrašą gyvių, apie kuriuos norėčiau papasakoti, jis sparčiai pilnėja apsilankius mokyklose, kur vaikai apipila prašymais: „Galite parašyti apie mano mylimą gyvūną?..“ Iš pradžių nemaniau kurti istorijų tik apie jūrų pasaulį, posakį „Lašas jūroje“ panaudojau klausdama savęs ir skaitytojų: lašas jūroje – tai daug ar mažai?
Pasiruošimas
Apie kašalotus nemažai sužinojau banginių stebėjimo centre, dalyvavau mokymuose, išklausiau ne vieną pranešimą, žiūrėjome vaizdo įrašus, mokėmės atpažinti septynis kašalotus, sugrįžtančius į tuos kraštus, pastebėti jų skiriamuosius bruožus, skirtingų formų pelekus ar randą ant šono… Man labai patiko klausytis povandeninio pasaulio garsų, galėjau visą valandą sėdėti užsimerkusi ir medituoti. Ten pirmą kartą ir išgirdau tą gergždimą, lyg varstytųsi senos spintos duris ar kas sukiotų seno radijo imtuvo rankenėles, vis užčiuopdamas kokią nors stotį ir tuoj pat pamesdamas ją trikdžiuose. Man patiko, kad kašalotai taip kalbasi, lyg perduodami informaciją vienas kitam garso ir vandens bangomis. Turėjau mintį kurti radijo laidą vaikams apie gamtą, ekologiją, apie knygas, parašytas tomis temomis. „Kašalotų radijas“ įsijungtų netikėtai, perjunginėjant stotis. Ir visada nustebintų savo neįtikėtinomis žiniomis.
Salose sugalvojau, kad serijoje „Lašas jūroje“ pasisakys mokslininkai, kurie suteiks tikslesnės informacijos apie pasakojimuose veikiančius gyvius. Iš mano teksto irgi galima nemažai sužinoti, bet čia, kaip visada, faktai įvilkti į fantazijos drabužį. Mano kašalotų laukė ilga kelionė. Jie spėjo perplaukti iš vienos leidyklos į kitą, išsinėrę iš odos, užsiaugino kitą. Laimei, galiausiai užtiko „700 eilučių“ uostą ir pakliuvo į Agnės Nananai rankas, kuri švelniais pieštukais prikėlė juos naujam gyvenimui. Agnės piešiniuose svarbus kiekvienas štrichas, lyg siūlas įaudžiamas į bendrą vaizdą. Pasirodė, abi namie turim žaislinius kašalotus, kurie, matyt, jau seniai laukė, kada apie juos papasakosim. Kai tarėmės dėl stiliaus, veikėjų ir atmosferos, supratom, kad mūsų vizijos labai panašios.
Aplinka
Hm, nežinau, ar galiu išduoti kaimelio A paslaptį… Kad kokie banginių medžiotojai nesuuostų. Bet gal jie knygų anatomijų neskaito? Yra toks kaimelis Andenesas pačioje Lofoteno salyno šiaurėje. Nepaprastai įkvepianti vieta, kur jautiesi lyg ant pasaulio krašto. Virš jo plevena pašvaisčių vėliavos, o jūroje kašalotai mojuoja uodegomis lyg vėduoklėmis… Nuo kranto nepamatysi, reikia keliauti į atvirus vandenis. Gali plaukti jų stebėti dideliu laivu, bet mums labiau patiko per bangas šokinėjanti guminė valtis. Joje šiek tiek baugu sustojus ir laukiant išnyrančių įkvėpti kašalotų. Kad tik jie nesugalvotų iškelti valties į orą… Laukti kartais reikia labai ilgai. Tada į galvą lenda visokios mintys.
Knygoje yra Domingos šeimos namai, nauji tėčio namai su dideliu sodu ir vasaros namai kažkur toli. Visose šiose vietose viešpatauja meilė ir harmonija. Čia labai svarbi gamta, o žmogus – neatsiejama jos dalis. Įdomu, kad Agnei pradėjus piešti iš pasąmonės lyg iš miglos išniro ir A. Žebriūno filmo „Paskutinė atostogų diena“ atmosfera. Vaikai, šokinėjantys ant uolų, raibuliuojantis vanduo, jame atsispindintis saulėlydis. Ar filme ant jūros kranto stovėjo telefono būdelė? Man patiko įsivaizduoti, kad iš jos galima paskambinti pačiai jūrai ar, tarkim, kokiai medūzai. Aišku, būdelė filme nespalvota, o pas mus jau raudona – kaip kokiam Londone. Įdomu, kad Dominga labai primena to filmo heroję Viką. Net ir suknelę apsivilko beveik tokią pat. Abi su Agne nesitarusios ją tokią įsivaizdavome.
Veikėjai
Viskas prasidėjo nuo Domingos. Jai septyneri, ji myli gamtą ir smalsiai tyrinėja pasaulį. Vaikų kambaryje ant sienos kabo nuotrauka, kur Dominga – ant kašaloto nugaros, vadinasi, ji – ypatinga mergaitė. Kokia jos istorija? Dominga jauniausia, be jos šeimoje auga dar šeši vaikai. Pametinukai, gimę skirtingomis savaitės dienomis…
Ši šeima, rodos, be krantų, tėtis jau gyvena kituose namuose, kur su Mila čiūčiuoja naujagimę Primą. Jo septyni vaikai iš pirmos santuokos sode karstosi ant virvių, jo naujoji gyvenimo draugė – akrobatė. Meilė apjungia abi šeimas, čia nėra sienų ar pykčių. Nesakykit, skamba idiliškai. Ar tikrai taip gali būti? O jei viskas arba beveik viskas – fantazijos vaisius?
Dominga, kaip ir aš, mėgsta kurti istorijas. Mane visada įkvepia gražiai išsiskyrę žmonės, manau, sugyvenimas, kad ir kokios susiklostytų aplinkybės, turėtų būti natūralus dalykas. Norėjosi jautriai prisiliesti prie šios temos. Dominga žino, kad ji turtinga, nes turi net tris šeimas, trečioji – kašalotė Sniegė, jos bičiulės kašalotės, kažin kur plaukiojantis vyras kašalotas ir tuoj gimsiantis mažylis. Šie personažai laukia Domingos Kašalotų įlankoje.
Kašalotė Sniegė nelabai daug ką nuveikia knygoje, bet ji tarsi visus sieja. Ji – mano praeities atspindys, mano skaitymai, mano patirtys ir išgyvenimai. Tikriausiai ji – Mobio Diko palikuonė. Ar Mobės Dikės? Man patiko galvoti, kad galbūt tai buvo į patiną ūgiu ir stotu panaši, stipri banginė.
Kitas svarbus knygos veikėjas – Kašalotų radijas. Taip, jo garsas sklinda iš kriauklės, bet kas iš tiesų kalba? Knygos autorė, pasakotoja, o gal girdime Domingos mintis? Kašalotų radijas nėra tik žinių transliuotojas, jis jautriai reaguoja į įvykius, sukuria pasakojimo ritmą, pranešdamas svarbiausius dalykus, sudėlioja akcentus.
Kitas sunkiai apibrėžiamas veikėjas – kruizinis laivas. Įsivaizdavau, kad jis veikia savarankiškai, žmogaus sukurta pabaisa sudrumsčia povandenio pasaulio ramybę. Šis milžinas reprezentuoja šiuolaikinę visuomenę, nenorinčią matyti, kaip mūsų pasaulis ritasi į prarają. Ir vis dėlto knyga baigiasi laimingai. Tekste gal ir lieka klaustukas ar daugtaškis, bet Agnė mirkteli skaitytojams nupaišydama Sniegę, išnyrančią iš už horizonto linijos su baltuoju naujagimiu. Planeta dar gyva, viltis taip pat.
Siužetas
Kartais apie mano knygas sako, kad jose nėra siužeto, kitais kartais sako, kad jose nėra nei nuotykių, nei dramaturgijos. Man patinka tie iš paprasto, bet kartu nepaprasto mūsų gyvenimo tarsi iškirpti epizodai. Ši knyga – ne išimtis. Skaitytojus kviečiu stebėti pasaulį. O taip pat nebijoti jo susikurti, koks tik mums patinka. Kviečiu juos į kelią, į kelionę, iš kurios jie tikrai grįš nors truputį pasikeitę. Man norisi parašyti taip, lyg girdėtume gyvūnus kalbant, kad skaitant mūsų venose tvinkčiotų šitie tiek daug pasakantys žodžiai: „Mudu esam vieno kraujo, tu ir aš“, kuriuos Mauglis kartojo savo bičiuliams laukinėje gamtoje. Mes galime vieni kitus suprasti. Neseniai susipažinau su mokslininku tyrėju Fabrice՚u Schnölleriu, Vilniuje pristačiusiu kartu su Jérôme՚u Delafosse՚u sukurtą dokumentinį filmą apie baltąjį delfiną „Hvaldimir“.
Fabrice՚as tyrinėja delfinų ir banginių kalbą, bet šioje istorijoje baltasis delfinas pats norėjo jam perteikti tas žinias, kaskart susiradęs Fabrice՚ą plačiuose vandenyse siūlydavo kartu padirbėti. Į tą kino seansą nusinešiau „Kašalotų radiją“. Fabrice՚as pervertęs knygą iš paveikslėlių iškart sudėliojo istoriją, atpažino kruizinio laivo sukurtą problemą. Šis susitikimas mane labai paveikė. Po jo rimtai pasiryžau nugalėti nardymo baimę ir plačiai atmerkti akis po vandeniu. A, apie siužetą? Sakyčiau, kad ši istorija – tai gabalėlis gyvenimo. Gražaus, stebuklingo, o kartais nenuspėjamo, gal net pavojingo.
Kūrybinis procesas
Gyvenome Andalūzijoje, o grįžę vasarą į Lietuvą keliems mėnesiams kur nors prisiglausdavome. Tąkart išsinuomojom butuką Paupyje, kur dar alsavo sena dvasia. Apsuptas tuščios plynės stovėjo toks keistas biurų pastatas, kuriame keli žmonės turėjo įsirengę butus ant stogo. Taip, tą vasarą mes nutūpėme ant stogo. Lyg kokie karlsonai. Vaikai prisigalvodavo įvairiausių žaidimų, o po stiprių liūčių maudydavosi didžiulių balų baseinuose.
Pas kaimynus pūpsojo dūzgiantys aviliai, kartą ant mūsų virtuvės stalo atsirado korys, kitą kartą grįžę namo vėlai vakare radome butą aplipusį bitėmis. Jos sutiko gražiuoju išsikraustyti.
Čia dar gyveno vienaakis buldogas ir jo šeimininkė nuostabi keramikė, su kuria mėgdavom paplepėti, veikė kirpykla ir pogrindinis teatras. Į tokius namus parkeliavau iš salų. Ir atsisėdusi priešais medumi varvantį korį parašiau „Kašalotų radiją“. Jis gimė iš meilės ir ilgesio, kuris niekada neapleidžia prisilietus prie Gamtos šerdies. Tiesa, mano kelionė į salas baigėsi išsiskyrimu su mylimu žmogumi, kurį tuomet tik nujaučiau, ir ta nuojauta tekste suskamba užslėpto liūdesio gaidelėmis.
Istoriją parašiau greitai, ir ji beveik nesikeitė. Išskyrus pabaigą. Už dabartinę turiu būti dėkinga savo dukrai Alisai. Alisa, tiesa, tuomet buvo kaip du vandens lašai panaši į Domingą. O gal Dominga į Alisą? Atidžiai išklausiusi mano kašalotų istorijos, Alisa griežtai nesutiko, kad kruizinio laivo sutrikdyta kašalotė Sniegė užplauktų ant kranto. Todėl išliko paslaptinga pabaiga, kai Dominga skaičiuoja dienas, laukdama pradingusių kašalotų. Nes mama pažadėjo, kad jie tikrai sugrįš. Tik nežinia kada. Gal kitos dienos rytą, gal per pietus, o gal jau sutemus… Alisa kašalotų kantriai laukė kelerius metus. Ir vieną dieną jie atplaukė.
Iliustracija anatomija pagal
AGNĘ NANANAI
Stilius
Knygą pasirinkau iliustruoti vien spalvotais pieštukais, bet tai nutiko ne iškart. Aš mėgstu dirbti įvairiom priemonėm ir tekstas diktuoja, ką pasirenku kiekvienai knygai. Žinoma, pieštukas – spalvotas ar grafitinis, mano knygose visada atsiranda. Tad kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad be jo jau nebegaliu, o ir nenoriu piešti.
Kita vertus, tiek metų dirbdama jaučiu, kad ir vien su pieštuku galiu pasakyti, ką noriu. Bet jungti skirtingas priemones, bandyti naujus derinius – man labai įdomu ir prieš kiekvieną naują knygą užsiimu tokiais ieškojimais. Nes tik išsibandžius skirtingus piešimo būdus galiu nuspręsti, kaip noriu dirbti. Svarbiausias kriterijus – kad man būtų gera, nenuobodu ir pavyktų pavaizduoti popieriuje viską taip, kaip mano sugalvota.
Su Kašalotais gan ilgai blaškiausi ir pati nežinojau, kaip noriu, kad knyga atrodytų, kaip noriu dirbti. Gal dėl to, kad labiausiai norėjau perteikti tą atmosferą – svajingą, sapnišką ir žemišką tuo pačiu metu. Bandžiau akvarelę, guašą, visokius marmalus, bet jie buvo per sunkūs. Nešiau ir Jurgai rodyti ir galiausiai supratau, kad turiu dirbti taip, kad perteikčiau visą jautrumą, pridėti papildomų sluoksnių, kurie skaitytojui leistų pajausti situaciją tarsi iš jo paties asmeninės patirties.
Man viena tokių iliustracijų – kai šeima pakuojasi daiktus: visi esam buvę šitam chaose, o šeimose su daugiau vaikų ar daiktų tai yra tiesiog užburtas ratas, nes kažkas krauna daiktus, o kažkas bekraudamas pradeda žaisti. Taigi visa tai pavaizdavau pilka spalva aplink visą knygos atvartą, padariau tarsi rėmelį pagrindinei iliustracijai. Tarsi tai nėra labai svarbu, nenorėdama nukonkuruoti kito vaizdo – spalvotų lagaminų su jau sukrautais daiktais, bet ta pilkoji priešistorė, kuri tekste neaprašyta, tas veiksmas, visgi nutiko ir leidžia asmeniškai įsitraukti į istoriją.
Tokį pat vaizdavimo būdą pritaikiau ir kitame atvarte – parodyti ilgą kelionę iki slaptosios atostogų vietos.
Pasiruošimas
Tikrai teko rinkti medžiagą – skaičiau apie kašalotus: kur jie plaukioja, kokio jie dydžio, prisižiūrėjau daugybę filmukų. Man buvo labai įdomu, nežinojau daugybės dalykų apie juos. Kad patelės plaukioja bandomis su jaunikliais, vienos kitoms padeda gimdymo metu. Tai labai jautru ir gražu. Visas povandeninis pasaulis man buvo didžiulis įkvėpimas – tiek augalijos ir visokių kriauklelių vaizdų prisižiūrėjau, kad galėčiau dar keletą knygų nupiešti.
Visą medžiagą rinkau internete, papildomai klausdavau Jurgos. Ypač apie lopšinę: „Jurga, kas yra tie droidai?“ O ji man atsako: „Ai, žinok, aš ten pati išgalvojau…“ Prieš eskizuodama kompozicijas visada atkreipiu dėmesį į kiekvieną žodį, taip sau išskiriu kokią nors raktinę detalę, aplink kurią paskui aplipdau visą iliustraciją, todėl jei nesuprantu ar ne visai gerai žinau, ką koks žodis reiškia, tai aiškinuosi. Galiausiai nenupiešiau droidų, nes iliustracija kitaip išsisprendė, bet dar kabo jie man galvoje – kur nors sugalvosiu, kaip nupiešti, ir nupiešiu.
Domėjausi ne tik kašalotų plaukiojimo maršrutais ir kitomis povandeninio pasaulio įdomybėmis, bet ir kitomis detalėmis kaip, tarkim, telefono būdelė. Kadangi visa aplinka pulsuoja šiaurietiškais kraštovaizdžiais, nusprendžiau paieškoti ir kokios buvo tų šalių telefono būdelės. Man labiausiai norėjosi raudonos, bet negalėjau naudoti angliškosios, nes tai per daug atpažįstama ir nesusiję su mūsų istorija. Ir atradau, kad Norvegijoje buvo irgi raudonos, jų labai vertinamos, išskirtinio dizaino būdelės, kurias netgi buvo nuspręsta palikti kaip paveldo objektus (100 būdelių per visą šalį). Dabar kai kuriose iš jų (o gal ir visose, tiksliai nebepamenu) įrenginėjamos bibliotekėlės, kuriose gali pasiklausyti tos vietovės rašytojų sukurtų kūrinių ištraukų ar eilėraščių. Atrodo, tik ieškojau kaip jos atrodė, o dar ir sužinojau įdomių dalykų.
Veikėjai
Oi, tie veikėjai… Skaičiau ir negalėjau patikėti – septyni vaikai! Kaip aš tiek jų nupiešiu! Čia tokia nelabai romantiška kūrybos dalis – vis atkartoti veikėjus, ypač kai jų daug. Juokiausi, kad kitus rankraščius skaitydama dar pagalvosiu, jei bus tiek šeimoje vaikų.
Taigi pirmiausia pradėjau eskizuoti Domingą – pasakotoją ir jauniausią šeimos narę. Man labai patinka piešti žmones, vaizduoti jų emocijas. Nesistengiu būti anatomiškai tiksli, darau tai pagal nuotaiką. Domingą buvo lengva kurti, kažkaip jutau su ja panašumų pati ir dar labiau ją atradau pažiūrėjusi A. Žebriūno filmą „Paskutinė atostogų diena“. Iš šio filmo atsirado Domingos suknelė, plaukai ir kriauklė – simbolis radijo, per kurį susijungi su kašalotais. Vaikystėje ir aš pas močiutę turėjau tokį radiją – nepraleisdavau progos paklausyti bangų. Man tai prilygo stebuklui!
O kiti veikėjai – stengiausi atitaikyti juos pagal amžių ir nesupainioti plaukų ilgio, marškinėlių spalvų ir kitų aprangos detalių, kai piešdavau kituose puslapiuose. Tekste buvo išvardintos kiekvieno vaiko lagamino spalvos – tad pagal jas ir drabužius jiems parinkau. Turėjau tokį juodraštį, kur susirašiau, kuriam kokia spalva. Svarbiausia buvo, kad jie būtų skirtingi, nesuvienodėtų nei ūgiu, nei veidais.
Aplinka
Prieš kurdama aplinką skaičiau, kur kašalotų dažniausiai aptinkama. Kadangi jie įveikia didžiulius atstumus, jų galima pastebėti įvairiose pasaulio vietose. Tad buvo svarbu išgirsti būtent Jurgos patirtį ir kaip gimė ši istorija jai. Visa tai išsiaiškinusi judėjau toliau.
Dar buvo toks sutapimas, kad ne taip seniai, kai gavau šį rankraštį, buvau perskaičiusi H. Wassmo knygas apie Diną. Tos knygos man paliko didelį įspūdį, jas skaitydama gūgle susirasdavau ten minimus augalus, vietoves. Tad, galima sakyti, mano vaizduotė jau kurį laiką buvo šiaurietiškame kraštovaizdyje. Pati nesu buvusi tuose kraštuose, bet žaviuosi jų gamta, o uolos ir jūra man yra daug įdomiau nei smėlis.
Mėgstu rankioti pajūryje akmenukus, nugludintus stikliukus, todėl daug kur iliustracijose yra smulkių detalių, kurias išplauna bangos ir mūsų Baltijos paplūdimiuose.
Taip pat įdėjau ir lengvai vaikams atpažįstamų lego kaladėlių – kaip taršos detalę. Esu kažkur girdėjusi, kad kadaise seniai nuskendo laivas, gabenęs lego konstruktorius, ir paskui žmonės kolekcionavo jame buvusių žmogiukų figūrėles, kurias jūra išmesdavo skirtingose vietose. Nežinau, ar tai tiesa, bet pagalvojus, kokia žala padaryta vandenų gyventojams, apima liūdesys. Tad man svarbu buvo užkabinti ir šį momentą, tai padariau labai subtiliai, gal ne visi net pastebės, bet tikiu, kad tie, kurie pamatys, pagalvos apie tai, kad gamta ir plastikas – nesuderinami dalykai.
Siužetas
Su visom knygom man nutinka taip, kad skaitydama rankraštį iškart pamatau, kokias 3–5 kompozicijas, o paskui jas aplipdau jau labiau įsigilinusi į tekstą kitomis. Matyt, tai yra kažkokia pirminė vaizduotės reakcija, dažniausiai tie vaizdai nė kiek nepasikeičia toliau dirbant. Tokios vietos šioje knygoje buvo atvartas su pavaizduotu Domingos kambariu, rūku ir nameliais, kašalotų „mandala“ ir miegančiais kašalotais.
Tada nusipaišau visus knygos atvartus ir pasiskirstau tekstus pagal jau turimus vaizdus. Taigi išeina tokia mozaika – vienur jau užpildyta, kitur dar trūksta. Kai matau visus atvartus vienoje erdvėje, lengviau apsispręsti ir su puslapių užpildymu, matau, kur galiu panaudoti stambius planus, kur reikia detaliau. Aišku, tai diktuoja ir tekstas. Kad jis sutilptų, kartais ne visi pirminiai sumanymai lieka. Bet šiuo atveju visas knygos planas susidėjo gan lengvai.
Paskutinius visada pasilieku atvartus, kurių nesugalvoju. Nes ne visada susipildau visus eskizinius kvadratukus, ir šį kartą buvo tų baltų vietų net ir įpusėjus iliustravimą. Tai buvo atvartai su atvirukais – buvau numačiusi, kad jiems paskirsiu visą atvartą, bet kaip juos vaizduosiu – nežinojau. Nupiešiau juos paskutinius, jau buvau pavargusi ir norėjau greičiau baigti. Ir tingėjau juos visus piešti (juokiuos, bet man tikrai taip būna), bet kai pradėjau – negalėjau sustoti. Man taip patiko, spalvinau greitai, nes pačiai smalsu buvo, kaip atrodys visuma. Ir šitas atvartas dabar mano vienas mylimiausių.
Kitas, kur ilgai nežinojau, ką daryti, atvartas, kai Dominga skambina tėčiui… Labai man jis nesiklijavo, neturėjau vizijos, ką ten parodyti. Bet žinojau, kas bus po jo – laimingas dūkimas paplūdimyje – viena kompozicija per visą atvartą, todėl sugalvojau, kad prieš ją galiu ir pakadruoti vaizdus, nedaryti vientisos kompozicijos. Tokiu principu ir dėlioju visą knygą. Neturiu jokių taisyklių, bet siekiu, kad verčiant puslapius nebūtų nuobodu. Kartais pavyksta, kartais ne. Tiesiog leidžiuosi paskui tekstą.
Kūrybinis procesas
Kašalotų tekstą perskaičiau per 2023 m. knygų mugę. Nors Jurgą žinojau kaip rašytoją, pažįstamos nebuvome, taigi toje mugėje su ja gėrėm kavą sėdėdamos ant grindų ir pažindinomės. Ji pasakojo, kaip keliavo stebėti kašalotų, apie knygas, istorijas, iliustracijas. Iš tikrųjų gana daug visko aptarėme tame didžiuliame triukšme. Šis pokalbis buvo tarsi pirmas įkvėpimo šaltinis.
Savo iliustruotojos praktikoje dažniausiai knygą pradedu nuo eskizų, bet ne nuo pokalbių su rašytoju. Taip yra nutikę gal tik su trimis mano knygomis. Taigi „Kašalotų radijo“ tekstas man paliko lengvumo, svajingumo jausmą. Ir tokį pat jausmą išsinešiau po pokalbio su Jurga. Bet tuo viskas ir baigėsi – nesėdau iškart dirbti, nes tuo metu piešiau kitą knygą ir eilėje laukė dar viena knyga. Kašalotams teko toliau plaukioti giliuose vandenyse ir laukti savo eilės, kada galės išnirti į paviršių.
Tai užtruko gal pusę metų – vis apie juos pagalvodavau, bet pati save stabdžiau, nes jutau, kad tai blaško ir pavagia dėmesį nuo kitų knygų. Negaliu dirbti su keliomis knygomis vienu metu – tą jau seniau supratau, bet būtent tuo metu teko truputį dubliuoti. Net eskizuoti kašalotų sau neleidau, nes atrodė, kad tada pabirs visa kita ir prarasiu kitų knygų nuotaiką. Kai dirbu su kūriniu, nešiojuosi su savimi visur, kartais ne tik galvoj, pasiimu ir atspausdintą tekstą, kad jei ką, galėčiau pasiskaityti. Tad jei yra du tekstai, tai jau sudėtinga, o jei trys… dėl to ir nemėgstu dubliuoti.
Kaip minėjau, ieškodama, kaip piešiu kašalotus, išbandžiau ne vieną priemonę. Tuos bandymus rodžiau Jurgai ir mačiau, kad jos tai neįtikina. Taip ir turėjo būti, nes ir pati jais netikėjau. Ir kažkaip po vieno susitikimo, kai ji dar kartą papasakojo apie savo tekstą, apie tai, kas jai patinka, pamačiau, kokias detales ji pastebi, grįžusi sėdau eskizuoti. Tada ir pajudėjo daug dalykų.
Kitus projektus jau buvau baigusi, tad galėjau atsidėti kašalotams. Pirmieji piešiniai, kuriais pati patikėjau, gimė Bernardinų sode belaukiant sūnaus iš būrelio. Tai buvo tiesiog kašalotų uodegos paprastu pieštuku. Paskui piešiau kasdien, nes laikas spaudė – knyga buvo gavusi LKT paramą, tad reikėjo pabaigti laiku.
Dabar man atrodo neįtikėtina, bet nupiešiau šią knygą per nepilnus 3 mėnesius. Dirbau taip, kad nieko nereikėtų redaguoti kompiuteryje, tik paruošti spalvas pagal reikiamus spaudos profilius. Bet kai jau jauti, kad pieši ir pavyksta taip, kaip nori – tas laikas ištirpsta, tiesiog negalvoji ir darai. Man tai ir vienas gražiausių kūrybos etapų. Piešiau ir dieną, ir naktį, jei reikėdavo.
Labai mėgstu dirbti naktį, kai viskas nutyla, yra kažkoks magiškas laikas nuo vidurnakčio iki 2 valandos, bet rytais turiu ką žadinti, tad stengiuosi dažnai nenaktinėti. Kartais gera dirbti popietę.
Mano dienos tokios: prasideda nuo kavos ir pusryčių, suruošiu vaikus į mokyklą ir jei neįtraukia buitis – sėdu dirbti, kartais dar pasivaikštau. Neturiu jokios rutinos, bet labai norėčiau ją turėti.
Ginčų dėl iliustracijų nebuvo jokių, gal keletas pastabų, bet tai normalu. Iš leidyklos ir Jurgos turėjau visišką pasitikėjimą ir palaikymą – manau, tai yra tobulos sąlygos iliustruotojai.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Jurga Vilė
Gimiau 1977 m. kovo 22 d. Vilniuje.
1995 m. baigiau Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą.
1999 m. paraleliai baigiau prancūzų filologijos studijas Vilniaus universitete ir audiovizualinių menų studijas Paryžiaus Naujosios Sorbonos universitete.
Pagrindinė veikla nuo 2000 m. iki dabar: laisvai samdoma vertėja. Taip pat esu rašytoja.
Anksčiau teko dirbti režisieriaus asistente filmavimo aikštelėse, koordinatore kino festivaliuose („Kino pavasaris“, „Žiemos ekranai“), kultūrinių leidinių korespondente („7 meno dienos“, „Literatūra ir menas“, „Kinas“), padavėja, senukų prižiūrėtoja, vaikų aukle, prabangių vilų valytoja, bilietėlių plėšytoja kino teatre, gvazdikų augintoja Vilniaus šiltnamiuose, MMO muziejaus kasininke…
Iš devynių mano parašytų knygų vaikams ir jaunimui, paminėsiu vieną žymiausią ir keturias naujausias, nes negalėčiau išskirti pačių brangiausių: visos savaip brangios:
„Sibiro haiku“, iliustravo Lina Itagaki (Aukso žuvys, 2017)
„Šuo, kuris išeina naktį“, iliustravo Valentina Černiauskaitė (700 eilučių, 2023)
„Kašalotų radijas“, iliustravo Agnė Nananai (700 eilučių, 2024)
„Mano draugas Hipokampas Unikornas“, iliustravo Kornelija Žalpytė (700 eilučių, 2024)
„Džuljeta ir kino kaukai“ iliustravo Kornelija Žalpytė (Kino centras „Skalvija“, 2025)
Agnė Nananai
Gimiau 1984 m. Raseiniuose.
2006 m. studijavau VDA Kauno dailės fakultete Taikomosios grafikos bakalaurą. 2025 m. VDA Kauno dailės fakultete baigiau iliustracijos ir konteksto magistro studijas.
Esu ganiusi karves, būdama paauglė skyniau ramunėles, juoduosius serbentus vasaros atostogų metu. Tai truko po vieną dieną – ne dėl to, kad nusibodo, tiesiog tik tiek pagalbos tereikėjo. Studijų metais dirbau padavėja, skyniau braškes Anglijos laukuose (tai buvo linksmiausia vasara), o po šitokios patirties prasidėjo grafinio dizaino darbų era, kuri tebesitęsia iki šiol ir vis grąžina mane ant žemės iš iliustracijų pasaulio. Tai amžina konkurencija, kuri kartu ir suteikia poilsio nuo kūrybinio darbo.
Iliustruotos knygos vaikams
Iliustravau gal 25 knygas vaikams. Negaliu sakyti, kad turiu mylimiausias, bet gal tokios, kurioms turiu mažiausiai priekaištų yra:
M. Marcinkevičiaus „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“ (Alma littera, 2020),
E. Daciūtės „Paslapčiausia paslaptis“ (Alma littera, 2020) ir „Ševeliūra“ (Alma littera, 2022),
S. Paltanavičiaus „Tadukas, Tadas ir svajonių paukštė“ (Alma littera, 2023),
J. Vilės „Kašalotų radijas“ (700 eilučių, 2024).
Norėčiau, kad šis sąrašas ilgėtų!
AČIŪ
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
