Teksto anatomija pagal
EGLĘ JASĘ
Pradžia
Viskas prasidėjo nuo mano tuo metu devynmečio sūnaus. Buvo nykūs Kovido laikai. Gyvenome Madride, Ispanijoje, ten ir dirbau. Tupėjome namuose, mokykla veikė nuotoliu. Gal iš nuobodulio sūnus Matas vis klausinėdavo „Ką man duosi?“ „Ką man duosi?“ O aš jį pravardžiavau „Kamandose“. Tuo metu ieškojau temos knygai. Kilo mintis parašyti istoriją apie padarą, vardu Kamandosė, kuriam niekada nieko negana.
Veikėjai
Pirminę istorijos, kurią ketinu kurti, idėją paprastai galiu sutalpinti į kelis sakinius. Matau tik blyksnį, įsivaizduoju fragmentą. Tuo metu dar nežinau, kaip veiksmas rutuliosis.
Man patinka savo rašymo stilių lyginti su archeologiniais kasinėjimais: randu šukę (tą pirmąją kibirkštį) ir tada rausiu žemę, kol iškrapštau likusias. Iš iškapstytų šukių klijuoju puodą – lipdau istoriją. Kartais šukes suklijuoju netinkamai, jos viena prie kitos nedera – tenka perdaryti. Kartais pasitaiko šukių iš kitų puodų – jas atidedu į šoną. Ypač džiaugiuosi, jei atrandu itin vertingą skeveldrą, su istorijos kertinėmis detalėmis ar svarbiu posūkiu. Tada ir laimės šokį galiu sušokti. Ir esu šokusi iš džiaugsmo, kad pavyko gerai sugalvoti.
Kai kilo mintis parašyti istoriją apie daiktus kaupiantį padarą Kamandosę, mąsčiau, kaip ji galėtų atrodyti. Iškart supratau, kad su mano vaiku nieko bendro neturės. Kažkaip intuityviai atradau pagrindinius bruožus: mažą ūgį, raukšles, žalsvą odos spalvą, driežo uodegą, ilgus pirštus, skirtingų spalvų akis (šitas pasiskolinau iš sesės šuns). Tačiau, nors įsivaizdavau daug smulkmenų, net pabaigusi knygą prieš akis neturėjau itin ryškaus Kamandosės paveikslo – ji taip ir liko lyg pridengta miglele. Kai dailininkė Julija Račiūnaitė atsiuntė pirmąją „Kamandosės“ iliustraciją, vis žiūrėjau ir žiūrėjau, ir, atsimenu, rašiau Julijai, kad jaučiuosi, lyg būčiau sutikusi ilgametį susirašinėjimo draugą, su kuriuo iki tol buvo bendrauta tik laiškais. Kai kurie dalykai Julijos liustracijose man buvo netikėti ir nustebino (pavyzdžiui, vešlūs Kamandosės plaukai, lygi oda, ir tai, kad ji tokia gana vaikiška).
Kamandosės fizinės savybės ir manija kaupti „brangšmutkes“ padiktavo ir kitus būdo bruožus: atsiskyrėlišką gyvenimo būdą, iš to kylantį siaurakaktiškumą, pokyčių baimę, vienpusiškumą. Per visą istoriją Kamandosė kito, bet keitėsi dėl išgyventų dalykų, patirtų nutikimų – palaipsniui, žingsnis po žingsnio, klausydamasi krūtinėje burbuliuojančio virduliuko, kuris yra ir Kamandosės širdies, ir vidinio balso metafora. Norėjau parodyti, kad kiekvienas viduje turime tokį (ar kitokį) ir, jei įsiklausome, ką jis verda, suprantame, kuriuo keliu eiti. Dar norėjau skaitytojus apgauti – siekiau, kad atomazga (tai, kad Kamandosė grąžina Pipiną Linai) būtų jiems netikėta, bet logiškai išplaukianti iš anksčiau nutikusių įvykių.
Knygos veikėja Lina labai aiškaus prototipo neturi. Galima būtų pasakyti, kad ji – visų mano vaikystės draugių samplaika. O Pipinas – visų gyvenime mylėtų žaislų. Turėjau tokius kelis – šunį Pifą, padovanotą, nes tokį pat per gimtadienį gavo mano pusbrolis, o aš jį visą vakarą nešiojausi ir nenorėjau atiduoti. Dar turėjau beždžionėlę Makaką Karamelę, geru penkmečiu už mane vyresnę, kuri prieš tai buvo brolio žaislas. Ji su manimi keliaudavo ten, kur Pifas buvo per didelis vežtis (net maudėsi Juodojoje jūroje, nors buvo pliušinė ir mama tikino, kad tai prasta mintis).
Knygoje bandžiau tvirtai nepasakyti, kas vis dėlto yra Pipinas: gyvas veikėjas ar tiesiog žaislas – gyvas tiek, kiek Kamandosė ar Lina pačios įpūtė jam gyvybės. Bandžiau laviruoti ties aiškumo riba. Kad ir kaip ten būtų, manau, Pipinas – labai teigiamas personažas. Jis kaip raktas, kursis kažką atrakina ir išlaisvina kituose: kamandosėse, linose, liūtuose…
Beje, Pipinas – beveik mano amžiną atilsį katino vardas. Tik tas buvo Pepinas. Kai paėmėm iš prieglaudos, buvo vardu Verdis. Kažkaip atrodė, kad Verdis – pernelyg rimtas vardas katinui. Toliau vardo istorija vystėsi taip: Verdis buvo Džiuzepė, o Džiuzepės trumpinys yra Pepė. Taigi katinas tapo Pepe, o dar vėliau gavo pravardę Pepinas (ispaniškai „pepino“ – agurkas).
Pasiruošimas
Esu ieškojusi internete informacijos apie žmones, turinčius kaupimo maniją. Iš ten susižvejojau keletą detalių, pvz., perskaičiau, kad vienas žmogus buvo prikaupęs gausybę dantų šepetėlių. Vis dėlto daugiausiai smulkmenų radau atmintyje, prikėlusi kitados matytas apleistas, seniai viso pasaulio užmirštas vietas.
Viena tokia buvo mano senelio vienkiemyje, troboje ant aukšto. Ten niekas niekada neidavo, tiksliau, nelipdavo. O man, kai vaikystėje viešėdavau, ten buvo lobynas ir aukso kasyklos. Ko tik nesu radusi. Pavyzdžiui, tarpukario žurnalų moterims, knygų, savo tėčio pažymių knygelę su įrašytomis pastabomis ir labai vidutiniškais pažymiais (iki tol įsivaizdavau, kad tėtis mokėsi labai gerai). Visa tai – tarp vištų plunksnų ir kiaušinių lukštų. Skolinausi tą atmosferą Kamandosės aplinkai.
O su sagutėmis pati labai mėgdavau žaisti vaikystėje. Svečiuodamasi pas močiutę Žvėryne kas kartą iškraustydavau jos sagų dėžutę.
Aplinka
Gimiau ir augau Vilniuje, todėl būtent šį miestą įsivaizdavau rašydama. Tokių sandėliukų, į kokį iš miško atsikraustė Kamandosės šeima, dar ir dabar yra Užupyje. Linos kiemas – panašiausias į mano vaikystės kiemą Antakalnyje, o jos namai gal kiek primena tetos butą Vilniaus centre, kuriame buvo kitoniškų baldų ir daiktų (pavyzdžiui, valandas mušantis laikrodis – vaikystėje jis man darydavo įspūdį).
Rašydama apie muziejų prieš akis mačiau Lietuvos nacionalinio muziejaus Naująjį arsenalą. Dėl interjerų ir ieškodama įkvėpimo aplankiau porą Madride esančių muziejų.
„Kamandosėje“ neaprašiau realiai egzistuojančių vietų, sukonstravau jas iš atskirų gabalėlių.
Kūrybinis procesas
Rašymo procesas užtruko ilgai. Iš dalies dėl to, kad apskritai viską darau lėtai, iš dalies dėl to, kad visu krūviu dirbu kitą darbą. Dar esu mama, žmona, duktė, draugė, kaimynė ir t. t. Krapščiausi gerus pusantrų metų, o gal ir ilgiau. Rašiau per Kovido epidemiją, tai gal kiek lengviau buvo to laiko rasti, nes nemažai dienų praleidome uždaryti namie (o Madride itin griežtų taisyklių tuo metu laikėmės). Pradėjau Madride, pabaigiau Vilniuje. Taigi užtrukau ilgai, užtat turėjau laiko subrandinti. Nesuvokiu, kaip žmonės sugeba parašyti knygą per porą savaičių ar mėnesį. Bet žaviuosi.
Rašymui man reikia kokybiško laiko. Negaliu dirbti nei ankstų rytą (būnu apsimiegojusi), nei vėlų vakarą (būnu pavargusi). Galva turi būti šviežia, nes kitaip, kaip mėgstu juokauti, „neišeina susijungti su kosmosu“. Toks jautrumas laiko kokybei, žinoma, labai viską apsunkina. Tačiau kai rašau, stengiuosi rašyti kasdien. Įkvėpimo nelaukiu. Kai pradedu dirbti, mintys pačios ateina. Neleidžiu sau simuliuoti. Yra buvę, kad geriausius epizodus parašiau būtent tada, kai labiausiai tingėjau.
Trumpai tariant, tikiu disciplina ir jos laikausi. Užimtą dieną dirbu nors valandą, laisvesnę – dvi. Laiką planuoju, jei reikia, vagiu. Daugiau kaip dvi valandas negaliu rašyti, nes visiškai išsisemiu. Jei per kartą parašau pusę puslapio, būnu patenkinta.
Tekstą rašau kompiuteryje. Ranka rašyti tikriausiai negalėčiau, nes labai daug taisau. Ištrinu, perrašinėju, perkeliu. Tačiau redaguoju tik spausdintą tekstą. Popieriuje iškart matau, kas ne taip, kas nesiskaito. Tuos atspausdintus lapus redagavimui „Kamandosės“ rašymo laikotarpiu visur su savimi nešiojausi. Skaitydavau ant suoliuko Lukiškių aikštėje per pietų pertrauką, troleibuse ir pan.
Vienos mylimiausios vietos rašymui neturiu. Gyvename klajokliškai, tenka prisitaikyti. Esu mintyse susikūrusi svajonių darbo vietą. Ji galėtų būti kaime, pavyzdžiui, medinio namo antrame aukšte, priešais didžiulį langą su vaizdu į upę ir medžius. Prieš langą pasistatyčiau sofą arba fotelį, susisukčiau gūžtą iš pledų, turkiškai sukryžiuočiau kojas, laikyčiau kompiuterį sterblėje. Gal kada nors turėsiu tokią vietą.
Nemėgstu rašyti prie darbo stalo ir apskritai prie bet kokio stalo. Nors darbui esu nusipirkusi net kelis rašomuosius stalus, galiausiai nė prie vieno nesėdėjau. Dabar galvoju, kad tikriausiai jie man asocijuojasi su mokykla ir pamokų ruošimu.
Nežinau, ar čia dera sakyti, bet man visai patinka dirbti lovoje. Va ir dabar šį tekstą lovoje rašau… (Dar lovoje mėgstu skaityti, valgyti, gerti kavą, žiūrėti serialus…) Reabilituodamasi pasakysiu, kad mėgstu dirbti ir gamtoje – jei yra galimybė, išsinešu kėdutę ir kompiuterį į kiemą.
Ypatingų duobių ar strigimų rašydama „Kamandosę“ nepatyriau. Jei nepatikdavo, ką tą dieną parašydavau, ištrindavau ir kitą dieną tęsdavau. Jei dvi valandas rašiusi suprasdavau, kad išėjo blogai ir reikėjo kitaip parašyti, sakydavau sau, kad rašymo „seansas“ pavyko, nes kitą kartą jau žinosiu reikiamą kryptį. Viso proceso metu pasiklioviau nuojauta.
Iliustracijų anatomija pagal
JULIJĄ RAČIŪNAITĘ
Stilius
Knygelės tekstas persunktas tam tikros melancholijos, kurią stengiausi perteikti pasirinkdama itin ribotą, vos kelių švelnių melsvų ir gelsvų tonų paletę. Grafinė raiška gan eklektiška, mat šiame projekte leidau sau nemažai eksperimentuoti, siekdama aplinką vaizduoti kaip Kamandosės pasaulėjautos atspindį.
Pasiruošimas
Šiam projektui ruošdamasi surinkau šimtus asociatyvinių vaizdų, tuomet pasirengiau tam tikrą storyboard’ą, kad būtų aiškūs esminiai kompozicijų dėmenys, ir vadinamąją knygelės lėlę, kurią vartant ir vertinant visas kompozicijas vienu metu, galima pasitikrinti, ar vaizdinis pasakojimas yra deramai dinamiškas, nemonotoniškas.
Veikėjai
Daug ieškojimų nebuvo, personažus mačiau gana aiškiai vos perskaičiusi knygelę, o tai rodo, jog tekstas parašytas puikiai ir tinkamai užkuria vaizduotės variklį. Tiesa, Kamandosės personažui, kaip mieste gyvenančiam kosmopolitiškam padarui, nutariau sukurti gana tvarkingą ir modernų dviejų dalių kostiumą.
Aplinka
Aplinką kūriau pasitelkdama tiek tekste išskaitytas ir iš vaizduotės peštas charakteristikas, tiek naudodamasi asociatyviniais vaizdais. Pastarieji buvo imami iš asmeninių archyvų, iš google street view platformos ar kitų interneto užkaborių. Kelis kartus iliustracijoms pozavo šeimos nariai.
Siužetas
Eglė šiuo atveju man davė bemaž visišką kūrybos laisvę. Galbūt būtų galima strategiškiau žiūrėti į iliustruotinų istorijos vietų pasirinkimą, tačiau šioje knygelėje vadovavausi tuo, kokia istorijos scena ryškiausiai ir pirmiausiai šauna į galvą perskaičius skyrių. Ką tiksliausiai įsivaizduodavau, tą ir rinkdavausi piešti.
Kūrybinis procesas
Knygelės iliustravimas ir maketavimas užtruko porą metų, buvo lėtaeigis procesas su daug gludinimo ir tobulinimo. Tai vienas ilgiausiai užtrukusių mano darbų.
Iliustruodama knygelę pakeičiau keturias gyvenamąsias vietas, porą darboviečių ir t. t. Deja, beveik visada tenka dirbti prie kelių projektų vienu metu, nors tokiai mielai knygai norėtųsi atsidėti visu pajėgumu, izoliuojantis nuo kitų darbų.
Dirbu ne vien iliustruotoja, tad dažniausiai šiam darbui skiriamas mėgstamiausias dienos penktadalis.
Sakyčiau, kad procesas buvo lėtas, bet sklandus, be didesnių krizių.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Eglė Jasė
Gimiau 1972 m. Vilniuje, čia ir augau. 1996 m. baigiau anglų kalbos ir literatūros studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, 2001 m. – žurnalistikos magistro studijas Vilniaus universitete.
Šiuo metu esu valstybės tarnautoja Užsienio reikalų ministerijoje. 2016–2020 m. dirbau administracinį darbą Lietuvos atstovybėje Madride, 2021–2024 m. su kolegomis įkūrėme Lietuvos atstovybę Seule, Pietų Korėjoje. Po studijų esu dirbusi AIDS centre, rašiusi moterų žurnalams.
Mokykloje net minties neturėjau, kad kada nors rašysiu knygas. Nors daug skaitydavau, nemokėjau rašyti rašinių ir nemėgau. Nagrinėti literatūros kūrinius pasidarė įdomu studijuojant anglų literatūrą. Ėmė sektis ir atradau skonį. Vėliau, studijuodama žurnalistiką, pramokau ir rašyti. Prisimenu puikų a. a. Aurelijaus Katkevičiaus, tuometinio žurnalo „Veidas“ redaktoriaus, tiriamosios žurnalistikos kursą. Be kitų dalykų ten išmokau: jei istorijoje atsiranda šautuvas, jis turi ir iššauti.
Esu parašiusi knygelę „Marcipanas. Pliušinio šuns istorija“. (Deja, leidykla padalino rankraštį į tris dalis ir išleido tik trečdalį.)
Rašau vaikams, nes… iki šiol mėgstu žaisti. Žaidžiu, kai tenka dirbti nuobodžius darbus, pavyzdžiui, tvarkyti namus. Niekada neužmiegu savo lovoje – kartais oloje, kartais rūmuose, kartais negyvenamoje saloje.
Julija Račiūnaitė
Gimiau 1989 m. Vilniuje.
Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete baigiau taikomosios grafikos bakalauro ir magistro studijas.
Yra tekę dirbti muziejininke (kaip ir Kamandosei) Nacionaliniame Čiurlionio dailės
muziejuje; dirbti kultūros žurnalistikos srityje; dėstyti Dailės akademijoje; dalyvauti
įvairiuose menininkų kolektyvuose; užsiimti parodų rengimu; dirbti iliustracijos, dailės,
fotografijos, grafinio dizaino srityse.
Iliustruotos knygos vaikams:
„Žąsino Gagio kelionės“ (Aidas Jurašius, Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2021)
„Kamandosė“ (Eglė Jasė, Labdaros ir paramos fondas Švieskime vaikus, 2024).
AČIŪ
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
