Teksto anatomija pagal
VIKTORIJĄ BUTAUTIS
Pradžia
Gyvenu Melburne, Australijoje. Čia Covido laikotarpis buvo brutalus, dvejus metus Viktorijos valstijos valdžia taikė ypač griežtą karantiną.
Tuo metu pradėjau du kūrybinius projektus: belgiško šokolado padarėlių gamybą, kuri tęsiasi ir visuomet mane pozityviai nuteikia, ir galvosūkių istoriją, kuri išsirutuliojo į „Kanarų Paslaptį“. Per tuos dvejus izoliacijos metus visi šeimos nariai, kad išlaikytume sveiką protą, pasinėrėme į galvosūkių ir „pabėgimo kambarių“ stalo žaidimus. Dažnai tai buvo tiesiog galvosūkiai be konteksto ir aš pamaniau, kad būtų daug smagiau, jei tai būtų istorija su galvosūkiais. Taip ir gimė smalsi nuotykiautoja Ema, kuri su nenuoramomis tėvais ir prancūzų buldogu Marsu bastosi po pasaulį, kol vieniems metams apsistoja Tenerifėje. Rašiau po truputį, be jokio termino pabaigti. Istorija vyniojosi ir išsivyniojo.
Pasiruošimas
Rašydama daug laiko skiriu tyrimui, informacijos rinkimui ir tikrinimui, kitaip ir būti negali. Veiksmas vyksta Kanarų salose, kuriose dvejus metus gyvenau, taigi turiu autentišką kiekvienos salos jausmą.
„Kanarų Paslaptis“ – tai fantastinis nuotykių romanas, kuriame faktai susipina su stebuklingais dalykais, nes mano tikslas buvo per Emos ir Marso nuotykius ir jų sprendžiamus galvosūkius papasakoti skaitytojui apie salas ir suteikti įdomių žinių. Kai kurie galvosūkiai, kuriuos naudoju knygoje, yra mano sugalvoti, o kai kurie adaptuoti, pvz., realiai egzistuojantis Arnoldo kodas ar Morzės abėcėlė.
Aplinka
Pasirinkau Kanarus natūraliai, nes tai buvo paskutinė šviežiausia šalis, kurioje kelerius metus gyvenome. Šeimoje juokaujame, kad tų salų grožis sugadino mums Australijos grožį. Tame juokavime yra daug teisybės. Visas Kanarų salas išnaršėme, pasikrovėme kanarietiško gyvenimo būdo, pramokom ispaniškai, o mergaitės dar išmoko ir angliškai, nes lankė dvi britų mokyklas. Taigi vietos, kurias aprašau, yra pajaustos ir patirtos.
Tenerifėje naktį su lietuvių grupele kopiau į Teidės ugnikalnį, mačiau milžinišką ugnikalnio šešėlį, jaučiau kiaurai skrodžiantį vėją, o knygoje tą naktinį žygį patiria Ema.
Visa šeima stovyklavome tuščiame Pozo Negro paplūdimyje Fuertėje, ten sutikome Naujuosius metus, tik mes ir karavanas, kuriuo keliavome. Man labai patinka tokios neturistinės vietos – keli balti nameliukai, kuriuose nėra žmonių, restoranėlis, nepanašus į jokį restoranėlį, tiesiog namas, kur viename kambaryje galima atsisėsti ir pavalgyti iškeptos žuvies, ir lauko krosnis. Ji vieną rytą buvo užkurta ir iš niekur atsirado vyriškis, ištraukė iš tos krosnies pailgas bandeles su anyžiais ir padavė mums pasivaišinti. Ta krosnis atsirado ir „Kanarų paslaptyje“.
Tikros ir gigantiškos plastmasinės gulbės, kurios taip pat gyvena Pozo Negro paplūdimyje. Jos mano istorijoje lesa kukurūzinių spragėsių formos akmenukus, kuriais jas vaišina pagrindinė veikėja Ema. Štai tuos rodolitus – kukurūzinių spragėsių akmenukus – knygoje perkėliau iš vieno Fuertės paplūdimio į kitą, nes taip reikėjo kuriamai istorijai.
Taip pat lankėmės Sesaro Manrikės vulkaniniuose namuose Lansarotėje, kuriuose mano istorijoje galima keisti spalvas suplojus – tai Ema ir išbando. Tas namas vulkaniniuose urvuose yra nepakartojamas, tiek ten visko daug, kad tikrai nebežinai, kelintame kambaryje lankaisi, kur kas prasideda ir baigiasi. Be to, kad pati lankiausi tuose menininko namuose ir požeminėje koncertų salėje, jo kurtame kaktusų sode ir name-studijoje, kur jis kūrė, dar perskaičiau viską, ką radau internete apie Sesarą Manrikę, ir peržiūrėjau video ispanų ir anglų kalbomis. Man reikėjo pajusti tai, ką Sesaras labai norėjo pasauliui ištransliuoti: „Lansarotė, tai ne tik akmenys ir kupranugariai“. Tai pasakoju ir vaikams „Kanarų Paslaptyje“.
Didelę La Gomeros salos dalį kartu su vyru apėjome pėsčiomis. Tarpekliais ir zigzagais. Žinau, ką reškia kopti į byrantį šlaitą taip, kaip tai daro Ema norėdama pasiekti šventojo Chuano koplytėlę.
Domėjausi vietinių žmonių gyvenimu, išsinagrinėjau „Salto de pastor“ (toks „crazy“ piemenų būdas šokinėti tarpekliais), klausiausi švilpimo kalbos „Silbo Gomero“, mačiau kaip gyveno pirmieji gyventojai. O rašydama „Kanarų Paslaptį“ visa tai pasakoju per dvylikametės Emos ir jos draugužio Marso patirtį. Netgi „Ropa vieja“ (liet. Seni drabužiai) – tradicinį patiekalą su avinžirniais iš to, kas liko nuo vakar, valgiau ne kartą, o knygoje tuo maitinasi ir Ema. Ar jai patiko? Nelabai... o man tai visai skanu buvo.
Apie vietas, kurios yra knygoje ir ką mato, patiria, Ema su Marsu ieškodama paslėptų šuns figūrėlių, galėčiau pasakoti daug. Dažniausiai tokios „kelionių“ knygos skirtos suaugusiesiems, o man norėjosi papasakoti ir jaunesnei auditorijai, taigi pasirinkau nuotykius ir galvosūkius.
Veikėjai
Kiekvienam veikėjui gyvybę įpūtė vienas ar keli realūs žmonės, kuriuos aš sutikau savo kelyje. Pagrindinė veikėja Ema – tai mano dukrų ir net mano pačios (paauglystėje) miksas.
Vyresnioji dukra, būdama paaugliukė, buvo užsidegusi buriavimu (kaip ir Ema „Kanarų Paslapties“ istorijoje), jaunesnioji yra labai veržli ir smalsi, aš pati ilgai buvau vaikiška paauglė, ieškanti nuotykių, susikūrusi savo pasaulį su drauge. Manau, visa tai paklojo „Kanarų Paslapties“ emocinį pagrindą.
Baisioji mokykla Callao Salvaje miestelyje ir mokytojai taip pat yra realūs, ten net prikurti daug nereikėjo! Sodininkas Borja – ir tas egzistuoja, tik, žinoma, „Kanarų Paslaptyje“ jo misija neapsiriboja sodininkavimu ir vištų priežiūra. Bet ir realiame gyvenime Borja buvo ypatingas, galima sakyti, gyvas personažas. Kaip ir knygoje, jis kalbėjo tokia ispanų greitakalbe, kad aš negalėdavau suprasti, ką jis sako. Niekad nežiūrėdavo į akis, tarsi šnekėtų su oru, ir buvo visų galų meistras, toks ne visai iki galo... Jie su mano vyru Jonu vos susitikę rado kalbą apie „arklius“, t. y. automobilių pajėgumą, nesvarbu, kad vienas nesustodamas tauškia ispaniškai, kitas stengiasi atsakyti anglų lietuvių miksu, bet žodis „caballos“ (isp. arkliai) juos kaipmat suartino. Neįtikėtina!
Gyvendama Kanaruose rašiau tinklaraštį (bezdzionesnuotykiai.com), nes nuotykių nutikdavo kasdien, jais tiesiog lijo, kultūriškai su kanariečiais mes nepanašūs ir dažnai patekdavom į kurioziškas situacijas. Ten toks gajus „manãna “ jausmas, kad reikia su juo susigyventi ir jį pamėgti, kitaip ir metų ten neištrauksi.
Iš esmės visose savo knygose remiuosi savo patirtimis – ar tai būtų žmonės, palikę vienokį ar kitokį įspūdį, ar vietovės. Dažnai rašydama apie vieną ar kitą šalį, kurioje gyvenau, peržiūriu nuotraukas, tam kad atgaivinčiau pojūčius. Man tai labai padeda. Vaizdas atneša jausmą, skonį, kvapą, o tada galiu visa tai barškindama klavišais perteikti tekste. Ir viskas yra subjektyvu, juk vienaip aš pajaučiau atšiaurią El Hierro salą ir visai kitaip ją pamatė apsilankiusieji ten saulėtomis dienomis. Bet mano pojūčiai yra mano ir jais tvirtai remiuosi rašydama.
El Hierro saloje Pozo de las Calcosas, arba Juodajame kaime, kaip rašau „Kanarų Paslapties“ knygoje, aptikome didžiulę žalią Neptūno galvą. Ta skulptūra kaip ir visas juodų akmenų kaimas šėlstančio vandenyno fone paliko ypatingą įspūdį, todėl ir atsidūrė knygoje. Tiesa, istorijoje skulptūra atgyja, nors pamačiusi tą skulptūrą realybėje aš nė kiek neabejojau, kad ji ir yra gyva.
Arba MAGIC teleskopai La Palmos astrofizikos obseravatorijoje (Observatorio del Roque de los Muchachos) – tai visiškai kosminė patirtis, aš tooookių prietaisų niekur nebuvau mačiusi ir norėjau apie tai papasakoti skaitytojams, taigi nusiunčiu ten Emą ir nuotykiai tęsiasi braidant tarp teleskopų.
Siužetas
Rašau taip, kad būtų įdomu skaityti vaikams ir paaugliams, todėl istorijoje – nuotykiai, mistika ir galvosūkiai. Mano darbas įtraukti ir suteikti žinių jų nebrukant, kad būtų žiauriai smagu skaityti.
Norėjau, kad skaitytojas stabtelėtų prie galvosūkių ir „Kanarų Paslapties“ tęsinyje stengiuosi dar įdomiau pateikti tas mįsles, kad iš tiesų galima būtų prisijungti prie Emos ir Marso nuotykių. Mane pačią labai veža mistikos elementai, mėgstu magišką realizmą, mėgstu išsigalvojimus ar prikūrimus prie realybės, tokiam pasaulyje man smagiau.
Eidama pasivaikščioti mišku matau, kaip pati šokinėju nuo vienos medžių viršūnės ant kitos, į tą žaidimą dažnai įtraukdavau ir dukras, kai buvo jaunesnės. Liuoksėdavom nuo vieno medžio ant kito (nors aš labai bijau aukščio). Jei gali įsivaizduoti, kad tu esi medžio viršūnėj, tai ten ir esi, jauti kaip šaka linksta nuo tavo svorio ir reikia šokti, čia ir dabar, ant kitos šakos ir tikrai tikrai turi matyti, kur nusileisi, nes kitaip nukrisi, o esi aukštai...
Berašant daug nuotykių istorijoje nutiko savaime, nes švysteli koks netikėtas personažas ir, žiūrėk, jau kursas kiek pakito, galbūt Emai tenka keliauti į kitą salą, nei planuota, ir t. t. Istorijos stuburą turiu sugalvojusi nuo pradžių, bet visa kita užsipildo berašant, vis dėlto mistika ir nuotykiai yra spontaniški dalykai, jų negali suplanuoti.
Kūrybinis procesas
Neprisimenu, kiek laiko rašiau „Kanarų Paslaptis“, gal apie metus. Nėra taip, kad visus metus tik rašau, tuomet parašyčiau gerokai daugiau. Mano gyvenime daug laiko užima šeima, kelionės, sportas ir kitokie įsipareigojimai, taip pat susiję su rašymu. Kai rašau didesnės apimties kūrinį (knygą), stengiuosi prisėsti prie klavišų kasdien, bet tai, deja, ne visuomet įmanoma. Ir jei padarau ilgesnę pertrauką (pvz., trys savaitės nuostabaus laiko Lietuvoje šią vasarą), tenka iš naujo skaityti, kas parašyta, ir iš naujo įsijausti į istoriją, o tai užtrunka.
Kai pasineriu į rašymą, man būtinas žadintuvas. Esu palikusi dukrą mokykloje, esu ne kartą sudeginusi burokėlius (labai juos mėgstu) iki anglių. Todėl dabar vi-sa-da nusistatau žadintuvą ir nieko nebekaičiu virti, kai einu prie kompiuterio. Dažniausiai galvoju, „na, trumpam prisėsiu“, bet jei jau pagauna banga, tai nusineša ir burokėliams – šakės.
Kelias pradines „Kanarų Paslapties“ iliustracijas ir galvosūkius, kurių reikėjo tekstui paaiškinti, piešė dukra Luka, ji su mūsų šeimos keturkoju draugeliu Marsu (taip pat prancūzų buldogu) labai daug prisidėjo prie „Kanarų Paslapties“ pristatymų skaitytojams Lietuvoje ir pasaulyje. Be jų, kaip be įkvėpimo.
O iliustratorius Motiejus Vaura sukūrė iliustracijas, kurios yra jau spausdintoje „Kanarų Paslapties“ versijoje. Su Motiejumi visą kūrybinį laiką bendravome per atstumą, bet nė neįsivaizduoju kitaip atrodančių Emos ir Marso. Kartu planuojame dirbti ir prie kitos Emos ir Marso nuotykių dalies.
„Kanarų Paslapties“ istorija buvo ilgesnė, bet kai kurių skyrių teko atsisakyti, taip pat reikėjo nemažai ir perrašyti. Redagavimas yra sunkus procesas, bet neišvengiamas, ir jei sutampa rašytojo ir redaktoriaus biolaukai ir jie vienas kitu pasitiki, redagavimas padaro istoriją geresnę. Aš stengiuosi „girdėti“, ką man sako redaktoriaus žvilgsnis iš šalies.
Džiaugiuosi, jei galiu sau leisti rašyti po tris, keturias, penkias valandas per dieną, tai jau yra super. Manau, būtų labai smagu kokiems trims mėnesiams užsidaryti savo rašyme, eiti valgyti, kai šauna į galvą, miegoti, kai norisi, ir valandų valandas rašyti, kai rašosi, be žadintuvo. Štai šito neturiu galimybės daryti, bet nė už ką neatsisakyčiau viso to, kas man to daryti neleidžia. Kelionės ir šeima yra mano įkvėpimas.
Iliustracijų anatomija pagal
MOTIEJŲ VAURĄ
Stilius
Kasdien dirbu kaip užsienietiškų leidinių – laikraščių ir žurnalų – iliustratorius. Iliustruoju įvairiausius straipsnius – nuo politikos iki kasdienių ritualų. Todėl, kai Viktorija pasiūlė šį projektą, buvau suintriguotas, nes iki šiol neturėjau galimybės kurti iliustracijų vaikų knygoms. Išleista knyga su mano piešiniais – tai svajonė, kuri glosto kiekvieno iliustratoriaus širdį.
Iliustracijų stilius buvo nustatytas projekto pradžioje, atsižvelgiant į turimus išteklius. Išgryninant stilių aktyviai dalyvavo ir Viktorija pateikdama vertingų gairių. Galiausiai pasirinkome laisvą, šiek tiek abstraktesnį piešimo stilių, kuris buvo grafiškesnis ir simbolinis. Daug įkvėpimo sėmėmės iš Astridos Lindgren knygų iliustracijų, kurias kūrė Björnas Bergas ir Ilona Wikland, bei New Yorker karikatūristo Alo Rosso darbų.
Šis stilius puikiai tiko knygai ir atspindėjo „Kanarų paslapties“ lyrinį, jautrų ir nekaltą nuotykių ieškotojo toną.
Pasiruošimas
Prieš iliustruojant tekstą, jį reikia perskaityti kelis kartus. Iliustratorius turi ne tik suprasti teksto autoriaus mintį, bet ir pratęsti ją, atskleisti tai, kas lieka tarp eilučių. Kad tokie kūrybiniai mainai tarp bendraautorių būtų sėkmingi, tenka rinkti daug įvairios informacijos. Šiuo atveju teko gilintis į Kanarų folklorą, architektūrą, geografiją, geologiją, vietos gyventojų papročius ir tradicijas. Nors fiziškai Kanarų salose nesilankiau, tačiau baigęs iliustruoti šią knygą jaučiu, kad su šia vieta užmezgiau artimą ryšį.
Veikėjai, aplinka
Emos veikėjos vizualus archetipas gana tipiškas tokio žanro kūriniams, ypač paauglių nuotykiniuose romanuose. Piešiniuose ji vaizduojama gana abstrakčiai, siekiant sukurti universalų skaitytojo atitikmenį, pateikiant minimaliai detalių ar išskirtinių veido bei kūno bruožų.
Emą nusprendžiau piešti kaip nuotykių ieškotoją, siekiau pritaikyti aprangos stilių, kuris pabrėžtų jos atletiškumą, drąsą ir sumanumą.
Iliustrauojant specifinius Kanarų salų objektus, teko nemažai pastudijuoti, patyrinėti jų nuotraukas, paskaityti apie juos istorijų.
Siužetas
Dėl iliustracijų skaičiaus ir jų paskirstymo buvo nuspręsta dar prieš rengiant pirmuosius eskizus. Kartu su Viktorija išdėstėme iliustracijas taip, kad knygoje susidarytų harmoningas teksto ir vaizdinių ritmas. Knygą sudarė dviejų tipų iliustracijos: siužetinės iliustracijos ir galvosūkių schemos. Pastarosios buvo įterptos ten, kur to reikalavo knygos turinys, o siužetinės iliustracijos kruopščiai išdėstytos siekiant sukurti kuo platesnį ir išsamesnį „Kanarų paslapties“ pasaulį.
Kūrybinis procesas
Knygos iliustravimas truko keturis mėnesius, per kuriuos glaudžiai bendradarbiavome su Viktorija kiekviename knygos paruošimo spaudai etape. Nors keturi mėnesiai gali atrodyti kaip ilgas laikotarpis, buvo dienų, kai galėjau ramiai apgalvoti veiksmų planą, tačiau taip pat buvo ir tokių, kai teko dirbti iki vėlyvos nakties. Per šį procesą artimiau susipažinau su lietuviškų leidyklų darbo praktika ir knygų leidybos metodologija.
Kaip ir daugelis didesnių projektų, šis knygos ruošimas buvo varginantis. Be „Kanarų paslapties“ iliustravimo, dirbau savo tiesioginį darbą kaip straipsnių iliustratorius, todėl buvo savaičių, kai piešdavau visą dieną – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro.
Kuriant iliustracijas didelių ginčų nebuvo, tačiau pasitaikė keletas nesusikalbėjimo momentų. Komunikacija ir lūkesčių aptarimas buvo tiek pat svarbu, kaip ir piešti iliustracijas ar rašyti knygą.
Mano diena, kai dirbau prie „Kanarų paslapties“, atrodė maždaug taip: ryte, po mankštos ir kavos, sėsdavau prie darbo kompiuterio ir perskaitydavau gautus el. laiškus. Susirašinėdavau su Viktorija, aptardavome knygos darbų progresą. Tada keliaudavau į savo studiją Kauno senamiestyje dirbti dienos darbų. Dienos pabaigoje paruoštus eskizus ar galutines iliustracijas persiųsdavau užsakovams įvertinti. Likusią dienos dalį skirdavau buitiniams rūpesčiams, susitikimams su draugais ir poilsiui.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Viktorija Butautis
Gimiau pajūryje, Klaipėdoje 1976 m. lapkričio 17 dieną. Savo vaikystės ir paauglystės gimtadienius prisimenu patamsiais ūžaujant „smagiems“ vėjams ir pilant šlapdribai. Visi Lietuvoje ypač „mėgsta“ lapkričio mėnesį, kai lapai jau prieš gerą mėnesį nukritę ir niekas nesupranta, kodėl tas mėnuo taip vadinasi. Kaip bebūtų, aš visuomet mylėjau rudenį. Ir dabar juo džiaugiuosi kovo – gegužės mėnesiais! Argi ne žavus tas atvirkščias Australijos pasaulis?
Studijavau tarptautinį verslą ir rinkodarą Taline, Kaune ir Milane, turiu magistro laipsnį. O norėjau studijuoti žurnalistiką (po to, kai aktorės karjera šeimoje buvo uždrausta kaip pasirinkimas).
Vyresnėse klasėse labai aktyviai rašiau straipsnius „Vakarų ekspresui“ ir „Klaipėdos“ dienraščiams. Buvau labai laiminga ir drąsi paauglė. To naivumo ir tikėjimo, kad viskas yra įmanoma, labai pasiilgstu. Tai stengiuosi perduoti „Kanarų Paslapties“ istorijoje. Labai linkėčiau ir savo skaitytojams kuo ilgiau tuo tikėti ir plasnoti dideliais svajonių sparnais. Nes jei tiki, tai ir gali.
Po studijų dirbau verslo konsultavimo bendrovėje, vėliau reklamos agentūroje netradicinės reklamos skyriuje, ten radau vietos pasireikšti savo kūrybiškai pusei, nors man, toli gražu, to neužteko.
Keletą metų piešiau interjerinius paveikslus vaikų erdvėms, sukūriau monkeystales brandą (beždžionės pasakos), paveikslai gimdavo kartu su savo pasaka, kuri simbolizuodavo švelnumą, drąsą, išdykumą, meilę: „Kiškis Svajotojas“ „Saulės Angelai“ „Lapiukas Sniegas“ „Smalsios Žirafos“ ir t. t. Tai buvo labai spalvingas ir smagus etapas. Šiuo metu nebeturiu laiko piešti, bet gal prie šio užsiėmimo dar grįšiu.
Įdomesnis nukrypimas buvo darbas medicinos srityje! Tai buvo etapas, kai mes pirmą kartą (2002 m.) nusileidome Australijoje ir aš ieškojau darbo. Įsidarbinau odontologo-chirurgo kabinete sesele ir visus metus asistavau stebėdama baisingus dalykus, atliekamus pacientų burnose. Labai skatinama to gydytojo vos neįstojau mokytis odontologijos, dabar tikriausiai rašyčiau romanus apie mistiškai dingstančius pacientų dantis arba pačius pacientus.
Visą laiką, kad ir kur keliauju ar gyvenu, rašau, kartais tai tekstai interneto svetainėms, kartais žurnalams, o šalia – ilgesni kūriniai, virstantys knygomis.
Knygos vaikams
„Kanarų Paslaptis“ – pirmoji ir, labai tikiuosi, ne paskutinė mano knyga vaikams ir paaugliams, nes dabar esu pasinėrusi į Emos ir Marso nuotykių tęsinio rašymą. Po „Kanarų Paslapties“ sulaukiau nemažai atsiliepimų ir iš suaugusiųjų, kurie perskaitė knygą kartu su savo atžalom. Ir kaip aš tuo džiaugiuosi ir suprantu tą skaitymo kartu malonumą! Mes šeimoje turime tradiciją kartais sugriūti į lovą, kur aš skaitau po vieną kiekvieno šeimos nario išsirinktą istoriją iš „Ežiukas rūke“ knygos. Šitiek metų ir vis iš tos pačios Sergejaus Kozlovo knygos. O tos istorijos vis nesibaigia, nežinau kaip, bet vis atsiranda kokia dar neskaityta istorija. Kosmosas kažkoks.
Su „Kanarų Paslaptimi“ taip pat vyksta magiški reikalai. Skaitytojų šeimos, atostogavusios Tenerifėje, atsiunčia nuotraukų iš Emos ir Marso „finkos“ (sodyba, kur gyvena pagrindinės veikėjos šeima Tenerifėje) ir vietų, kur Ema su Marsu patyrė nuotykių. Tikras ir išgalvotas pasaulis susipynė, sukurta istorija susiliejo su realybe. Todėl manau, kad „Kanarų Paslaptis“ galėtų tapti velniškai geru filmu šeimai, kurių labai pasigesdavome, kai sėsdavome prie ekrano kartu su paaugusiomis dukromis.
Motiejus Vaura
Gimiau Kaune 1995 m.
Studijavau Vilniaus Dailės akademijoje, Kauno fakultete Taikomosios grafikos bakalaurą, baigiau 2018 m.
Tobulinau iliustravimo įgūdžius Italijoje – Accademia di belle arti di Frosinone. Taip pat 2021 m. tame pačiame Kauno fakultete baigiau skulptūros magistrą.
Dirbu laisvai samdomu iliustratoriumi nuo 2014 metų.
„Kanarų paslaptis“ – pirmoji mano iliustruota knyga vaikams.
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Elvyra Kutanovienė
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Opmerkingen