Knygų serijos anatomija: „Kakė Makė“

Teksto ir iliustracijų anatomija pagal
LINĄ ŽUTAUTĘ

Pradžia

Viskas prasidėjo nuo to, kad ėmiau pasakoti Kakės Makės istorijas sūnui, bet tada dar neturėjau minties jų paversti knyga. Kartu vartydavome angliškas paveikslėlių knygas, versdavau jam tekstą ir galvodavau: kodėl turiu būti vertėja? Kodėl nėra lietuviškų paveikslėlių knygų? Eidavau per knygynus ir nerasdavau nieko, kas mums tiktų. Taip supratau, kad norėčiau iliustruoti paveikslėlių knygą.

Tuo metu dar buvo gyvas Gendrutis Morkūnas. Jo knyga „Grįžimo istorija“ buvo mano pirmoji iliustruota knyga vaikams, mus siejo labai artimas ryšys. Dažnai pasikalbėdavom apie paveikslėlių knygą, bet tekstas jai niekaip negimė. Vėliau Gendrutis susirgo ir sumanymas liko neįgyvendintas.

Paskui atėjo didžioji ekonominė krizė – 2008-ieji. Turėjau keletą užsakymų iliustruoti knygas, bet visi jie buvo atšaukti. O mūsų namuose – kaip kasdienis ritualas – jau buvo nuolat pasakojama apie Kakę Makę. Tada neplanavau kurti knygų seriją ar visiems žinomą personažą. Vaikščiojau be darbo iš kampo į kampą ir galvojau – kodėl nepabandžius pačiai visko užrašyti? Tiesiog iš neturėjimo ką veikti ėmiau ir surašiau istoriją apie Kakę Makę ir netvarkos nykštuką. Kodėl pasirinkau būtent šitą –  nežinau, istorijų buvo daug. Tiesiog pajutau, kad reikia būtent jos. Gal norėjosi stebuklingo veikėjo, man fantastiniai personažai vaikų knygose visada atrodė labai smagūs.

Dabar labai gailiuosi, kad neužrašiau visų istorijų, daug jų jau esu pamiršus.

Kai pirmosios knygos tekstas buvo parašytas, nusiunčiau leidyklai tik vieną nuspalvintą iliustraciją – pusę atvarto – ir vieną nespalvotą linijinį piešinį. Atsimenu, kad išsiunčiau antradienį apie antrą valandą, o po dviejų valandų jau turėjau atsakymą, kad tinka. Penktadienį pasirašėme sutartį.

Tikras kosmosas – viskas atsirado laiku ir vietoje. Atsimenu, išėjau pasivaikščioti su šunimi ir pajutau labai stiprų vidinį impulsą: grįžk namo ir rašyk laišką. Net sunku tai apibūdinti – lyg vidinis stumtelėjimas. Grįžau ir parašiau.

Augimas

Kai pirmoji Kakės Makės knyga buvo atspausdinta, išvažiavau į Pietų Korėją – ten vyko literatūros festivalis. Knyga buvo išversta, vyko dirbtuvės. Grįžusi sužinojau, kad visas tiražas – apie 2000 ar 3000 egzempliorių – išparduotas per kelis mėnesius.

Paskui atsirado antra knyga. Neatsimenu, ar pasiūliau aš, ar leidykla. Bet jau buvau pajutusi, ką reiškia pačiai iliustruoti savo tekstą, ir nebenorėjau piešti kitiems.

Pasirodžius antrai knygai, pasiūliau pagaminti ir papildomų dalykų – pavyzdžiui, kelnes ir lėlę. Tuo metu jau buvau mačiusi, kaip atrodo tokie knygas lydintys suvenyrai, ir man atrodė visai logiška – jei knyga populiari, tai turėtų būti ir kitų prekių. Tačiau leidykla į tai žiūrėjo skeptiškai. Gal jiems buvo per anksti, dar neturėjo tokios patirties ir bijojo, o gal dar negalėjo imtis tokių dalykų – tam reikia lėšų ir atsakomybė didelė. Žodžiu, jie į tai žiūrėjo atsargiai. Tačiau aš jau tada supratau, kad papildomi gaminiai prie knygos yra būtini. Vėliau atsirado ir lėlė, ir kelnės, ir dar daug produktų, nes į leidyklą ėmė kreiptis patys gamintojai, norėdami „pasiskolinti“ Kakės Makės vardą savo gaminiams.

Paskui pradėjo rastis papildomi leidiniai, lavinamosios knygelės. Fiziškai visko nebespėjau. Buvo sunku rasti kitą iliustruotoją, galintį atkartoti stilių. Labiausiai esu patenkinta iliustruotoja Laima Zulone, ji tiksliai perėmė mano braižą. Jos iliustracijas galima pamatyti vėlesnėse enciklopedijose.

Kai istorijas pradėjo kurti kiti autoriai, aš tai priėmiau kaip neišvengiamą augimą. Ne visada buvau patenkinta rezultatais, bet supratau, kad visko kontroliuoti neįmanoma.

Būna atvejų, kai pasakau „ne, taip negalima“. Pavyzdžiui, kai personažui priskiriami dalykai, kurių mano sukurtame pasaulyje niekada nebuvo – tarkim, akvariumas ar žiurkėnas. Aš sąmoningai vengiau tokių gyvūnų, man norėjosi, kad personažas turėtų tokį augintinį, kokio labiausiai nori vaikai. Juk dažnai taip būna, kad prašo šuns ar katino, o gauna žuvytę – tokį savotišką „bulvinį prizą“. Mano knygose to nėra!

Pasiruošimas

Ruošdamasi knygoms dažnai atlieku „namų darbus“ – domiuosi, kaip kažkas veikia. Man svarbu, kad viskas būtų logiška.

Pavyzdžiui, knygai „Kakė Makė ir didelė tamsa“ ilgai ieškojau, kaip sukurti įdomius šešėlius, kokias figūras galima padaryti rankomis. Instrukcijos buvo priešlapiuose, ilgai ieškojau ko nors įdomesnio.

Apskritai daug ieškau – pavyzdžiui, knygos „Kakė Makė ir dovanų dėžutė“ priešpaskutiniam puslapiui reikėjo pritaikyti visokių smulkių daiktų, „šiukšlyčių“. Žiūrėjau, kokius darbelius iš jų galima padaryti. Turi viską tikrintis, kad knygoje „nenusišnekėtum“. Man labai svarbu, kad istorijose veiktų tikri, ne iš piršto laužti dalykai.

Knygai „Kakė Makė ir baisi neteisybė“ reikėjo pasigaminti siūlų žmogeliuką, irgi ieškojau informacijos, kaip jis daromas.

Stilius

Eskizų niekada nemėgau ir jų beveik nedarydavau. Net studijų metais – jei peržiūrose jų būdavo prašoma, pirmiausia padarydavau galutinį darbą, o tik tada, žinodama, kad reikės parodyti „procesą“, prisipiešdavau eskizų.

Viską sukuriu galvoje, o paskui tai, ką jau mačiau, sukeliu ant popieriaus. 

Iš pradžių iliustruojant „Kakės Makės“ knygas viskas būdavo paprasta – piešdavau pieštuku, vėliau piešinius skenuodavau, turėdavau linijinį vaizdą ir spalvindavau kompiuteriu, „Photoshop“ programoje. Pirmas knygas spalvinau kompiuterine pele! Kai atsirado grafinė planšetė, procesas persikėlė į ekraną. 

Pradžioje mano iliustracijose buvo daugiau faktūrų ir tekstūrų, bet vėliau panorau viską supaprastinti. Gal pats stilius labai ir nepasikeitė – man atrodo, kad jis daugmaž išliko toks pat. Galbūt sumažėjo faktūrų, „meniškų“ detalių, atsirado daugiau žaismingumo. Vaikams tos subtilios faktūros dažnai nėra tokios svarbios – jie jų neanalizuoja, neieško, kaip kas techniškai padaryta. Žinoma, visiškai be jų knyga prarastų dalį žavesio, bet, mano manymu, svarbiausia vaikų paveikslėlių knygose yra maži, slapti dalykėliai: kažkas lentynoje, kažkur paslėpta smulkmena, kurią pamatai tik trečią ar ketvirtą kartą vartydamas knygą.

Kakės Makės rakursų, kuriuos jau galiu naudoti nebepiešdama, turiu begalę. Gal trisdešimt skirtingų galvų variantų, kuriuos nuolat kaitalioju, o kūnus dažniausiai pritaikau arba perpiešiu pagal poreikį. Lygiai taip pat ir su kitais personažais – mama, tėtis, senelė turi po kelias versijas. Yra ir tokių veikėjų, kurių variantų mažiau, bet pagrindiniai, ypač daug naudoti knygose, jau turi visus reikalingus rakursus.

Todėl dirbdama su naujomis istorijomis galiu naudoti tai, kas jau yra sukurta. Ir man pačiai labai smagu matyti, kiek daug medžiagos per tą laiką susikaupė.

Aplinka, personažai

Kai kurios detalės knygose atėjo iš realybės – lentynos, spintelės, tam tikri rakursai. Tačiau daugiausiai perkelta realių sūnaus Karolio žaislų.

Pačioje pradžioje baigtą knygą atiduodavau peržiūrėti savo vaikui – „kūrybos vadovui“. Jis atidžiai patikrindavo detales. Pamenu vieną atvejį – nupiešiau kareivėlį su kardu vienoje rankoje, o jis pastebėjo, kad tikrasis žaislas kardą laiko kitoje. Pataisiau.

Dažniausiai rėmiausi tuo, ką vaikas iš tikrųjų turėjo, nes man patiko stebėti, domėtis, ieškoti. Žaislai tapo pagrindu. Atsirado ir detalių iš mūsų pačių namų – paveikslai, sienų detalės, aplinka. Ne viskas perkelta tiksliai, bet daug kas panašu, atpažįstama.

Personažų išvaizdos nekūriau pagal realius žmones – tiesiog piešiau, ir taip susidėliojo. Tačiau šeimos sudėtis buvo sąmoningas sprendimas. Mano pačios močiutė man buvo labai svarbi, todėl norėjau, kad senelė knygoje būtų tarsi antra mama. Senelio nėra – ne todėl, kad jis nesvarbus, tik nenorėjau perkrauti istorijos per dideliu veikėjų kiekiu.

Čiūčios istorija – ypatinga. Nupiešiau tokį šunį, kokio labiausiai norėjau vaikystėje. Ir tik po septynerių ar aštuonerių metų internete pamačiau, kad tokia šunų veislė iš tikrųjų egzistuoja. Atrodė neįtikėtina, bet dabar aš jį turiu namuose. Visiškas kosmosas, svajonės materializacija.

Katino istorija taip pat atkeliavo iš realybės. Mes jį priglaudėme tiesiai iš gatvės –labai ligotą. Jis pas mus gyveno tik metus, bet per tą laiką atsigavo, tarsi pailsėjo nuo gyvenimo. Taip jis ir persikėlė į knygą.

Tėčio ir mamos personažai labiau sugalvoti, jų charakteriai gimė intuityviai. Senelę norėjau pavaizduoti tokią, kokios dažnai būna senelės – viską leidžiančią, šiek tiek pašėlusią, „su džinsais ir tekiną“. Tėtį kiek pašaržavau – sukūriau išsiblaškiusį, kartais vengiantį atsakomybės, bet galiausiai ją prisiimantį. Man nesinorėjo idealių, „teigiamų“ herojų – norėjosi personažų su silpnybėmis, atpažįstamų ir vaikams, ir tėvams.

Rašau ir piešiu taip, kad man pačiai būtų įdomu. Manau, būtent dėl to knygos tapo tokios populiarios – jose žmonės rado save. Niekada nenorėjau kurti idealaus pasaulio. Norėjosi parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra: su klaidomis, tinginyste, neištesėtais pažadais. Man atrodo, toks pasaulis daug įdomesnis ir tikresnis.

Kūrybinis procesas

Pirmąją knygą kurdama užtrukau apie pusę metų. Nebuvo jokio termino. Dabar vieną knygą galiu padaryti per keturis mėnesius, neskubėdama.

Dar prieš pradėdama rašyti knygas dirbau iš namų, buvau susikūrusi aiškią rutiną. Atsikeliu ryte, atlieku smulkius reikalus ir einu į darbo kambarį. Jei jau atsisėdu prie kompiuterio, vadinasi, „atėjau į darbą“. Paprastai baigiu apie penktą ar šeštą valandą. Jei spaudžia terminai, dirbu ilgiau, bet stengiuosi nepersidirbti, nes esu patyrusi – persidirbi, nebesinori nieko, įstringi blogoje nuotaikoje, o paskui dar mėnesio reikia, kad atsigautum.

Kai iliustruoju, viskas labai paprasta – atsikeliu ir einu piešti. Tai tarsi darbas biure, tik mano biuras yra už kelių žingsnių nuo lovos. Tačiau istorijų niekada nesukuriu sėdėdama prie kompiuterio. Man taip neveikia. Geriausios istorijos gimsta tada, kai apie jas tiesiogiai negalvoji – važiuojant dviračiu, vaikštant, būnant kažkur tarp kitų dalykų.

Man tai panašu į sodininkystę: pasodini mintį galvoje ir leidi jai augti. Kartais reikia „palieti“, kartais „išravėti“, bet galiausiai ji užauga pati.

Buvo laikotarpių, kai reikėdavo „persijungti“ tarp skirtingų knygų ir skirtingų skaitytojų – pavyzdžiui, kai rašiau „Devynis apgamėlius“ ir tuo pat metu dirbau su „Kake Make“. Tada jau daugiau pastangų prireikė persiorientuoti. Bet per tiek metų tas procesas tapo gana natūralus.

Esu mąsčiusi, kad gal jau pavargau, gal noriu piešti kitaip, keisti stilių, daryti kažką naujo. Bet esu sėkmingame kelyje – ir vis tiek važiuoju toliau, džiaugiuosi rezultatais.

Negaliu pasakyti, kuri iš visos serijos knygų buvo sunkiausia ar lengviausia. Visose būna momentų, kai kažkas nesiseka, kai pieši ilgai ir vaizdas nesusideda taip, kaip įsivaizdavai. Dažniausiai viską perdarau ir paskui tiesiog pamirštu, kad buvo sunku.

Kalbant apie smagiausią patirtį – smagiausia piešti monstrus. Tada galiu duoti visišką laisvę fantazijai, niekas nevaržo, nereikia laikytis realybės rėmų, tarsi išlipi iš įprasto pasaulio.

Pastebiu, kad vaikai per 15 metų labai pasikeitė. Jie tapo racionalesni, sunkiau pasiduoda fantazijai. Kartais prašo įrodyti, kad stebuklai egzistuoja. Technologijos labai paveikė vaizduotę. Bet vis dar yra smalsių vaikų – ir susitikimai su jais mane labai įkvepia!

Linos Žutautės biografija

Gimiau 1973 spalio 3 d. Šiauliuose, Pietinia rajone.

Baigiau Šiaulių vaikų dailės mokyklą ir Šiaulių universiteto Dailės fakultetą.

Teko dirbti dažytoja, aukle, reklamos dizainere. Kartais parduodavau smulkius savo pačios dailės kūrinius, tai nežinau, kaip tai pavadinti, gal buvau meno verslininkė?

Knygos vaikams: 

Kakės Makės serija (Alma littera, 2010-2015)
„Ferdinandas ir Pū“ (Alma littera, 2012)
„Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją“ (Alma littera, 2014)

Jauniesiems paaugliams:
„Kniūkiai, arba Dingusių kojinių paslaptis“ (Alma littera, 2018)

Man mieliausios ir svarbiausios abi Ferdinando dalys, Kniūkiai, „Monstropedija su Kake Make“ ir, turbūt, „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“, nes pati pirmoji mano rašyta ir piešta.

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba