Teksto anatomija pagal
ŠARŪNĘ BALTRUŠAITIENĘ
Pradžia
Spirgutės istorija gimė labai netipiškai. Prieš keletą metų, keliaudama į darbą, pamačiau tėtį su sūneliu, važiuojančius dviračiais, – abu su šalmais, abu ranka rodo posūkį į dešinę – tokia tobula, vieninga ir laiminga komanda. Bežiūrint širdis šypsojosi. Vos po poros minučių matau kitą vaizdą – eina vyriškis, pavargęs, gal ir naktį praleidęs ne namie. Po pažastimi nešasi didžiulį meškiną, panašu, kad ne ką tik iš parduotuvės. Ir tas žaislo dydis… lyg vidinės kaltės ir noro ją atpirkti. Šio tėčio portretas man irgi pasirodė šiltas – nepaisant visko, ir jis turi vaiką, ir jis myli, ir jis stengiasi. Tad įsidėjau tuos du tėčių paveikslus sau į širdies kertelę ir prisižadėjau kur nors ateityje panaudoti.
O tada, gal po kokių metų, viename iš Kauno parkų stebėjau tokį vaizdą: iš už nedidelio kalnelio išdygsta puošniai apsirengęs vyras – pilka eilutė, rausvi marškiniai. Vedasi rausva suknyte vilkinčią gal pusantrų metų dukrytę. O kitoje rankoje nešasi… rožinį naktipuodį! Auginusieji vaikus žinome, kaip svarbu atsisveikinimo su sauskelnėmis laikotarpiu būti pasiruošus. Bet neštis naktipuodį?! Vaikštant po parką puošniai apsirengus? Ir dar vyrui? Šitas vaizdelis visiškai mane ištirpdė. Ir šio tėčio paveikslą įsidėjau prie anų dviejų. Taip ir tupėjo jie mano galvoje laukdami savojo laiko išlįsti į dienos šviesą.
O ta dienos šviesa nutiko niūroką lapkričio mėnesio vakarą. Dalyvavau nuostabiausiame renginyje vaikų knygų kūrėjams, „Kūrėjų saloje“, ir man į galvą nei iš šio, nei iš to stryktelėjo išdykusi mergaitė. Labai tikėtina, kad ta jos energija ir gyvybingumas yra atėję iš mano sūnaus, kuris taip pat buvo (ir vis dar yra) tos spirgutiškos prigimties. Bet dabar jis jau paauglys ir gyvenu kitais rūpesčiais. Tas jaukaus ir išdykėliško vaikiškumo ilgesys tikriausiai glūdėjo manyje ir išsiveržė per Spirgutės personažą. Šiaip ar taip, iškart žinojau, kad tai bus mergaitė. Gal tai ta dukrytė, apie kurią ilgai svajojau, bet tikrame gyvenime taip ir nesulaukiau…
Pasiruošimas
Kadangi ir pagrindinė veikėja, ir jos ieškomi tėčiai į istoriją atkeliavo patys, medžiagos ilgai rinkti nereikėjo. Tik ilgokai užtrukau ieškodama savo smarkuolei vardo. Norėjau, kad jis atspindėtų jos charakterį, bet nei Ugnė, nei Vėjūnė, Vėtra ar Audra man netiko. Galiausiai atėjo į galvą Spirgutė (kuri iš tikrųjų yra vietoje nenustygstanti Sigutė) ir nebenorėjau šios idėjos paleisti. Tiesa, leidyklai buvo kilę šiokių tokių dvejonių ir jau beveik pati buvau pradėjusi dvejoti. Bet turiu padėkoti mielai Ingai Mitunevičiūtei, kuri tvirtai apgynė Spirgutės vardą, – juk tai tokia transformacija lietuvių vaikų literatūroje – nuo vargšės raganos pamotės skriaudžiamos našlaitėlės Sigutės iki drąsios bei savimi pasitikinčios ir į pasaulį šviesiai žiūrinčios Sigutės Spirgutės.
Beje, tekste buvau parašiusi, kad nekantraujančios iš darželio namo grįžti Spirgutės kelias buvo ilgas lyg naujos, dar niekada nenešiotos pėdkelnės. Man visada atrodydavo, kad sunkiausia ir daugiausia laiko užtrunka įkišti koją į siauras ir dar nepranešiotas pėdkelnes – kiši kiši koją, o tas nukaręs galas kaip kabo, taip kabo – regis, jam niekada neateis pabaiga. Ingai – priešingai – atrodė, kad kur kas ilgesnės yra gerokai pratampytos ir apsmukusios nuo nešiojimo pėdkelnės. Tad ėmiausi eksperimento klausinėti tėvelių su tokio amžiaus vaikais – kurias pėdkelnes užsimauti užtrunka ilgiau. Apklausa daugiausia vyko tame pačiame parke, kur sutikau tėtį su rožiniu naktipuodžiu. Nors rezultatai pasiskirstė panašiai, visgi nusprendžiau palikti pratampytų pėdkelnių metaforą.
Veikėjai
Apie veikėjus beveik viską ir papasakojau. Galiu pridurti tik tiek, kad vienintelis sukurtas tėtis buvo dešrainių pardavėjas, labai mėgstantis visur krauti svogūnus. Esu didžiulė svogūnų nekentėja ir nuolat vargstu su jų pertekliumi lietuviškoje virtuvėje. Esu tikra, kad rasčiau nemažai vaikų, kurie, kaip ir mes su Spirgute, nemėgsta svogūnų-baisūnų.
Aš pati turėjau nuostabų tėtį, kuris dabar jau Aukštybėse. Tokį, kuris visada viskuo pasirūpina, visada pasiruošęs pagelbėti, pagaminti mėgstamiausią patiekalą (aišku, be svogūnų). Jis vesdavosi mane su sese į parką, tampė rogutėmis ir mokė čiuožti slidėmis bei važinėti dviračiu. Netgi išmokė mane, miesto vaiką, pažinti medžius ir kitus augalus. Kartą, kai dar buvau Spirgutės amžiaus, Ąžuolyno dauboje esančioje šlapioje vietoje pamačiau labai mielus pūkuotus augalus, kurių man, žinoma, būtinai prisireikė. Tėtis nieko nelaukdamas nusimovė batus bei kojines, įsibrido iki pusės blauzdų ir man jų priskynė. Tad štai tokio tėčio knygelės istorijoje ieškojo ir Spirgutė.
Gimstant knygelės siužetui, daug laiko praleisdavau savo darbo vietoje – Dainavos parko skaitykloje-bibliotekėlėje. Nors ten teksto ir nerašiau, tačiau būnant toje aplinkoje dėliojosi siužeto linijos. Kartais vieną kitą susiformavusią mintį brūkšteldavau ant lapelio ir visus juos kaupiau, kad radusi laiko sudėstyčiau į vientisą istoriją. Beje, ten nuolat užsukdavo pažaisti viena mergaitė – tikra Spirgutė. Tad iš jos smagaus ir nenuoramiško siautėjimo parke bei mano sūnaus charakterio susidėliojo bendras pagrindinės veikėjos vaizdas.
Siužetas
Rašydama šią istoriją turėjau tris žinutes.
Pirmoji – kalbėti apie nepilnoje šeimoje augantį vaiką ir jo iššūkius. Manau, jog ši tema jau ilgokai glūdėjo manyje, kažkur pasąmonės kamputyje. Gal todėl ir išsisaugojau savo atmintyje visų tų skirtingų tėčių įvaizdžius.
Mūsų visuomenėje daugybė vaikų gyvena su vienu iš tėvų, bet vaikas juk to nepasirinko. Vaikų knygose dažniausiai matome įprastą modelį – tėtis, mama, vaikas. Nesakau, kad kitokių knygų išvis nėra, bet vis dėlto nedaug. Todėl vaikui, kuris vieno iš tėvų neturi arba su juo bendrauja ne kasdien, skaityti ar klausyti apie pilną (nors galbūt ir ne visada darnią) šeimą gali būti skaudu. O šioje knygoje kiekvienas toks vaikas gali atrasti save ir nejučiomis gydyti savo žaizdas. Lygiai taip pat jas gali gydyti ir suaugęs žmogus, juk mama (ar tėtis) dažnai nešiojasi kaltę, kad dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali suteikti pilnos šeimos savo vaikui.
Spirgutės mama duoda savo meilės dukrai tiek, kiek tik pajėgia. Ir iš tos besąlyginės meilės ir jų tarpusavio ryšio gimsta mergaitės drąsa ir pasitikėjimas savimi. Manau, kad ši knyga leidžia suprasti, jog net ir nepilnoje šeimoje augantis vaikas gali jaustis pakankamas ir pilnas ir tokia situacija neapsprendžia ir nenulemia viso tolesnio jo gyvenimo, jis nėra „brokuotas“ dėl savo vaikystės gyvenimo aplinkybių.
Kita vertus, man buvo labai svarbu šią temą paliesti taip, kad nekristų liūdesio šešėlis ir neslėgtų slogutis. Istorija smagi ir traukianti į nuotykius, o netikėta pabaiga, tikiuosi, pralinksmins ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius.
Antroji šios knygos žinutė – apie lūkesčius, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Kartais mes turim labai konkrečią svajonę. Vis dėlto ne visada gyvenime viskas įvyksta taip, kaip suplanuojame. Nutinka, kad mūsų neišsipildę lūkesčiai atneša kitokį, toli gražu ne prastesnį rezultatą. Iškart žinojau, kad Spirgutė tėčio parke neras. Juk pagaliau ne vaikų darbas mamoms tėčius parūpinti! Bet labai norėjau užauginti istorijos kulminaciją, kai pasiimti mergaitės ateina seneliai, nes mama ateiti negali, mat pas juos namuose kažkas apsigyveno! Siekiau, kad skaitytojai kartu su Spirgute užsidegtų tuo nekantrumu ir noru sužinoti, kas gi ten jos laukia. Na, žinoma, greičiausiai tėtis, kurio ji taip ieškojo!
O dabar metas išduoti paslaptį. Trečioji, bet itin svarbi mano žinutė turėjo būti apie įvaikinimą. Pirminė šios istorijos pabaiga turėjo būti tokia: mergaitė grįžta namo, o ten jos laukia ne tėtis, o jos amžiaus berniukas, turintis visus tų matytų tėčių minusus – jo plaukai kaip ano tėčio ežio barzda, jis valgo traškučius su svogūnais-baisūnais, o jo marškinėliai – taip nekenčiamos ryškiai rožinės spalvos. Šis nepažįstamas berniukas ne tik nėra jos naujas tėtis, bet dar ir turi daug „trūkumų“. Visgi netrukus jiedu randa bendrą kalbą, susidraugauja, o namuose smagus chaosėlis mamos neapsunkina – ji priima abu vaikus tokius, kokie jie yra, ir juos besąlygiškai myli.
Ir vis dėlto pabaiga ne tokia. Leidykla, vertindama istoriją, atkreipė dėmesį, kad tikrame gyvenime nebūtų teisinga Spirgutei pristatyti naują šeimos narį, būsimą jos brolį, kaip staigmeną, iš anksto su ja apie tai nepasikalbėjus. Ir aš absoliučiai su tuo sutikau! Taip norėjau progos pakalbėti apie įvaikinimą, kad man net į galvą neatėjo, jog tai būtų labai neetiška. Taigi reikėjo kitokios pabaigos. Tik kokios?
Žinoma, vienas iš variantų – įtraukti mamos ir Spirgutės pokalbį apie tai, kad jų namuose galėtų apsigyventi dar vienas vaikas. Ką ji apie tai mananti? Viskas būtų teisinga. Tačiau pradingsta netikėtumo faktorius.
Beje, knygoje Spirgutė turi savo tėtį, tik jis miręs, apie jį daug pasakoja mama ir tėčio brolis dvynys, yra nuotraukų.
Taigi Spirgutei tiesiog kartais reikia natūralios tėtiškos pagalbos, pavyzdžiui, pakelti ją aukštai. Gal tai galėtų padaryti ir draugiškai nusiteikęs kaimynas? O brolį Vėją su visais taip lūkesčių neatitinkančiais trūkumais atstotų to kaimyno sūnus, vėliau tapsiantis geriausiu Spirgutės draugu? Ši pabaiga atrodė jau visai neblogai.
Tačiau man vis tiek laaaabai norėjosi to efekto, kad Spirgutė nekantraudama bėga namo, o kelias toks ilgas – lyg ištąsytos pėdkelnės (kam gi aš tiek vargo įdėjau darydama visą mokslinį tyrimą parke apie pėdkelnių pratampymo lygį?). Namie kažkas laukia, kažkas ten apsigyveno – tikisi Spirgutė. Kas gi tokio galėtų nutikti, kad mama neateitų pasiimti jos iš darželio, nes namuose kažkas apsigyveno? Ir štai, visiškai netikėtai, knygoje atsiranda žiurkėnai, kurių ten nė kvapo nebuvo! Septyni! Mama pro rakto skylutę pamatė atsikraustančius naujuosius gyventojus, pravėrė duris siūlydama pagalbą, tuo metu prasidarė žiurkėnų narvelis ir visi žiurkėnai nukurnėjo ne į savo naujuosius namus, o pas kaimynus! Tai štai kas netikėtai „apsigyveno“ Spirgutės namuose! Kaaaip man patiko šis posūkis!
Žiurkėnai padėjo atsisveikinti su įvaikinimo idėja. Na, tikiuosi, kokioje nors kitoje knygoje įvaikinimo temą dar paliesiu, nes labai noriu apie tai kalbėti! O tuos žiurkėnus įsimylėjau iš karto! Buvau prigalvojus krūvą smagių vardų, bet teko atsirinkti tik pačius smagiausius, kurie neša užkoduotas žinutes. Labai laukiau, kol juos Viktorija nupieš. Beje, ji irgi užsiminė, kaip nekantrauja kuo greičiau nupiešti tą knygelės atvartą.
Kūrybinis procesas
Man ir Spirgutei labai pasisekė, kad mes „susitikome“ būtent Kūrėjų saloje. Vos po kelių valandų vyko Kūrėjų vakaras – puikiausia proga susipažinti ir aptarti kūrybines idėjas su kitais rašytojais ar iliustruotojais. Nežinia kodėl buvau tikra, kad mano naująją veikėją puikiai įkūnytų Viktorija Ežiukas. Tiesa, jos stilistiką pažinojau geriau nei ją pačią, tačiau mergaitė taip spirgėjo mano galvoje, kad nieko nelaukdama priėjau prie Viktorijos ir paklausiau, ar ji nenorėtų iliustruoti istorijos, kurią dabar pat galėčiau papasakoti. Mano laimei, Viktorija mielai sutiko nerti į šią avantiūrą. Sutarėm, kad aš atsiųsiu tekstą, o ji nupieš tris knygelės atvartus.
Žinodama, kaip svarbu paveikslėlių knygelėje išskirstyti tekstą, aš pati visą istoriją išdėliojau pagal atvartus, parašydama tekstus, o skliausteliuose – kas juose turėtų būti pavaizduota. Kai kurių atvartų pieštines detales aprašiau gana smulkmeniškai, kai kur parašiau tik tai, kokia emocija ten turėtų būti, o kai kur palikau visišką laisvę pačiai Viktorijai. Labai džiaugiuosi, kad mes abi panašiai jautėme šią istoriją. Viktorija labai tiksliai pagavo mano mintis ir puikiai įgyvendino visus siužeto vingius, dar pridėdama savo nepakartojamo subtilaus humoro, o ten, kur buvau palikusi laisvę – viršijo mano lūkesčius. Kai pamačiau iliustraciją, kurioje visi sugaudyti žiurkėnai miega savo narvelyje, o šalia įėjimo jų batukai surikiuoti poromis, juokiausi balsu gal kelias minutes!
Iliustracijų anatomija pagal
VIKTORIJĄ EŽIUKĄ
Stilius
Mano pastarosios knygos, iliustruotos per paskutinius penkerius metus, buvo nespalvotos, kartais su viena papildančia spalva. Buvau be galo pasiilgusi gausiai iliustruotų, spalvotų knygų vaikams ir po pirmo pokalbio su Šarūne iškart pamačiau, kad tai bus TA knyga: pilna spalvų, juokingų personažų bei įdomesnių kompozicijų. Labai norėjau knygą iliustruoti flomasteriais, tačiau tuometinės sąlygos lėmė kitaip – teko daug keliauti, retai būdavau namie, tad planšetė buvo vienintelė opcija, teko su tuo susitaikyti, ir bandžiau pasidaryti sau kuo didesnį malonumą skaitmeniniu formatu.
Veikėjai
Pagrindinis personažas – Spirgutė man yra visiškai savas: tokia aš buvau vaikystėje, tokių turėjau auklėtinių dirbdama darželyje, na o pati Spirgutė yra įkvėpta mano labai geros mažosios draugės Austėjos, kurios auklė buvau kurį laiką Islandijoje. Piešiant kiekvieną veikėjos išraišką įsivaizduodavau, o kaip atrodytų/darytų/elgtųsi Austėja? Žinau, kad Šarūnė rašė turėdama savo prototipą, tad man labai smagu, kad pasaulyje yra tiek Spirgučių ir Spirgiukų!
Aplinka
Knygą piešiau su dideliu malonumu ir užsidegimu, nes pati buvau Spirgutė, gal dar labiau ar net žiauriau pasiutusi. Būdama ketverių pabėgau iš darželio, keliavau pas mamą į ligoninę, nes ten turėjo atkeliauti mano broliukas; dar turėjau nuotykį, kai sumaniau neperspėjusi tėvų išeiti iš parduotuvės ir viena pareiti namo.
Pamenu, kaip iškelta galva per perėjas kirtau visas gatves, vedančias link namų, o žmonės į mane žiūrėjo ir klausė, kur mano tėvai. Jaučiausi tokia savarankiška ir stipri! Istorijos pabaiga nebuvo tokia graži. Kai neleido namie laikyti gyvūnų, buvau slapta užveisusi boružėlių fermą, o joms neišgyvenus, pievoje prisigaudžiau žiogų. Šie pabėgo pirmąją naktį, o mama nustebusi dar visą mėnesį rasdavo negyvų žiogų visur: patalynėje, prie maisto produktų, vonioje. Aš gūžčiojau pečiais ir kažką pasakojau apie žiogų apokalipsę. Paskui dar buvo sraigės, bet tai irgi liūdna istorija. Atsiradus šuniukui visi fermų eksperimentai baigėsi, na o šuo „nuėmė“ prakeiksmą ir išgyveno net 18 metų. Buvo dar ir žiauriau pasibaigusių nuotykių, kurių randus ar pasekmes jaučiu iki šiol. Kai dabar pagalvoju – man labai gaila mano tėvų. Bet manau, savo karmą atidirbau per dešimt metų darželyje, bendraudama su tokiais pat kaip aš. Tad kaip ir aišku – įkvėpimo toli ieškoti neteko, visas tekstas man labai stipriai rezonavo ir aš labai labai gerai nutuokiau, kaip jaučiasi Spirgutė, kai mažam žmoguj verda tiek daug pasakiškų idėjų!
Siužetas
Kažkaip viskas dėliojosi natūraliai. Buvo vietų, kurias labai nekantravau iliustruoti, ir jos atsirado pačios pirmos. Tai Spirgutės plaukų mankšta bei plaukiojimas smėlio dėžėje. Pastarąjį tikrai ne kartą teko patirti, nes augant prie jūros dažnai nutikdavo taip, kad vanduo būdavo per šaltas maudytis, tad tekdavo „maudytis“ smėlyje. Taip pat iliustracijos su pabėgusiais žiurkėnais – aš turėjau mažąjį Kriugerį (vardą davė tėtis), storuliuką Sirijos žiurkėną, ir jis sugebėdavo kartkartėmis pabėgti iš narvelio. Rasdavome jį keisčiausiose vietose! Visuomet galvoje dėliojau istorijas, kaip jis sugalvodavo tokias trajektorijas po namus, kaip užsiropšdavo vienur ar kitur? Laikiau jį savu, maniau, kad jis kaip ir aš – mažas padarėlis, ištroškęs nuotykių. Šios knygos storyboardas buvo mano galvoje nuo pat pradžių, vos perskaičius tekstą. Tad beliko tiesiog atsisėsti ir piešti.
Kūrybinis procesas
Knygą piešiau visą vasarą: pirmą mėnesį galvoje, o kitus du – planšetėje. Labai nekantravau spalvinti, kadangi tiek spalvų naudojau labai seniai, tad truputį užsižaidžiau. Neapsisprendžiau, ar piešiniai bus su outlines’ais, ar tiesiog švelnios iliustracijos be jokių kontrastų. Visgi norėjosi ko nors pasiutėliško, tad pasirinkau kontrastus. Pirminiai eskizai ir eksperimentai buvo su flomasteriais, tačiau suvokusi, kad visų priemonių ir skenerio visur su savimi nepasitampysiu, eksperimentai persikėlė į planšetę. Didelį malonumą jaučiau spalvindama fonus. Ten prikroviau tiek faktūrų, kad kas kartą prisėdusi vis ką nors pašalindavau, valiau, švarinau foną.
Labai norėjau tekstui skirti daugiau iliustracijų, daugiau atvartų, nes pirminė idėja buvo mažai teksto ir daug iliustracijų. Šarūnės tekstas vis tobulėjo ir pildėsi, o lapų knygoje liko tiek pat. Vienu metu net truputį tyliai pykau! Tad galvoje visą storyboard’ą perdėliojau, paaukojau kelis puikius atvartus, kuriuos įsivaizdavau ir labai norėjau nupiešti, bet galiniu rezultatu vis tiek esu labai patenkinta!
Kaip minėjau, teko daug keliauti, namie mažai buvau, tad knyga, kaip ir dauguma kitų, pamatė gabalėlį pasaulio. Ji ne kartą buvo paplūdimy, hamake miške, traukiniuose ir autobusuose.
Vieną atvartą nupiešiau mašinoje netoli Kauno pilies. Tuo metu teko padėti draugui, kuris ten piešė didelę sieną, tad pertaukėlių metu sėdėdavau mašinoje, pavėsyje, ir nupiešiau visą atvartą apie svajonių traukinį. Paskutiniai atvartai ir viršelis atsirado Islandijoje, su nerealiais vaizdais pro langą bei žaidžiant su tikrąja mano Spirgute Austėja.
Ten aplinkybės buvo kiek sudėtingesnės, nes buvau menininkų rezidencijoje, o būnant Islandijoje man visuomet atsiveria vaizduotė ir gimsta įvairiausių idėjų ir projektų. Žinoma, viskas turi įvykti vienu metu, čia ir dabar. Tai tarp ilgų pasivaikščiojimų po kalnus, mėlyniavimų, elfų paieškų, asmeninių projektų ir bendravimų su kitais menininkais piešiau Spirgutę.
O kad nebūtų maža, nes na labai spirgėjau aprėpti VISKĄ, pradėjau dar ir naują knygą piešti – Marcinkevičiaus „Superbobutės 4“.
Įdomiausia, kad šiai knygai eskizų beveik nedariau. Kaip minėjau, viskas buvo galvoje, tai tiesiog atsisėsdavau ir piešdavau. Kūrybinių strigimų taip pat kaip ir nebuvo, jie labiau susiję su kelionėmis ir nuovargiu, o ne su kūrybiniu procesu. Dirbti su Šarūne buvo nerealu – aš jai nusiųsdavau eskizus, ir viskas tikdavo, o pataisymų, jei buvo, tai vos keli, labai maži. Pamenu, nupaišiau paskutiniame atvarte miegančius žiurkėnus namuke ir prieš siųsdama Šarūnei sugalvojau jų batukus gražiai išrikiuotus nupiešt. Maniau, jai tikrai patiks. Ir iškart gavau atsakymą: batukai tokie puikūs, kad net kvatojosi!
Pasiginčyti teko tik dėl viršelio. Aš įsivaizdavau jo foną tamsų, kad išryškėtų namukas ir visas tas jaukumas jame. Leidykla nesutiko, o Šarūnė mane labai gražiai paguodė. Ir dabar visai džiaugiuosi, kad nepatvirtino tamsaus varianto!
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Šarūnė Baltrušaitienė
Gimiau Kaune 1981 metų sausio šeštą. Esu tikrų tikriausia kaunietė. Mano mama gimė ir augo pačioje Kauno širdyje – Laisvės alėjoje, o aš ne ką blogiau – Žaliakalnyje, tad Kaunas yra mano savastis.
Nuo pirmos iki paskutinės klasės mokiausi „Saulėje“. „Saulės“ gimnazija turi stiprią tiksliųjų mokslų pakraipą, o aš juk iš prigimties humanitarė. Nebuvo lengva, užtat kaip džiuginau lietuvių kalbos mokytojas! Gal ne visoje mokykloje, bet bent iš savo kartos, buvau vienintelė humanitarė! Būdama penkiolikos padedama mokytojos išleidau pirmą savo knygą. Gal kokių 20 egzempliorių tiražu, bet šiandien išlikęs tik vienas. Plonytė ir baisiai rimta. Tokios rimtos daugiau nesu parašiusi, ko gero, ir nebeparašysiu.
Studijavau Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Baigiau lietuvių filologijos bakalaurą, o magistrantūroj studijavau kai ką daug keisčiau – kompiuterinę lingvistiką. Buvo tikimasi išmokyti humanitarus susišnekėti su kompiuteriais, vis dėlto tokią specialybę baigė vienintelis mūsų kursas, tad turiu baisiai retą specializaciją.
Studijuodama du kartus su studentų mainų programa vykau mokytis į Rygos universitetą. Nors ir netoli, bet gyvenimas ir bendravimas su studentais iš įvairiausių šalių gerokai praplėtė mano pasaulio ribas.
Studijų metais išklausiau rimtus mokymus ir kelerius metus savanoriavau „Vaikų linijoje“.
Pradėjusi dirbti kūriau elektroninius žodynus, lygiagretinau tekstynus ir dariau kitus įdomius kompiuterinės lingvistikos specialistei pritinkančius dalykus. Vėliau ilgokai dirbau vertimų biure, o galiausiai atradau tikrąjį savo pašaukimą – tapau bibliotekininke. Vasaromis dirbu bibliotekos parko skaitykloje, kur sklando įdomiausios knygų idėjos ir vaikšto nuostabūs tėčiai su rožiniais naktipuodžiais!
Knygos vaikams:
„Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ (Nieko rimto, 2017)
„Kaip zuikis jausmus pažino“ (Nieko rimto, 2017)
„Domas ir herojų pusryčiai“ (Nieko rimto, 2020)
„Margarita (ne)tobulų piešinių šalyje“ (Alma littera, 2021)
„Slaptas Spirgutės noras“ (Alma littera, 2025)
Viktorija Ežiukas
Gimiau 1985 m. rugpjūčio 24 d. Klaipėdoje.
Studijavau VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. 2007 m. baigiau bakalauro, 2009 m. magistro studijas.
Kai buvau maža, perskaičiau Janoscho knygą „Panama labai graži“, knygos anotacijoje buvo autoriaus citata, pamenu ne pažodžiui: „Dirbau ten ir ten, bet kai mečiau darbą, nuo to laiko gyvenu labai gerai“. Pamaniau, kad noriu ko nors panašaus – nedirbti ir gyventi labai gerai. Vėliau tiesiog nedirbti peraugo į nedirbti neįdomių darbų, ką greičiausiai autorius ir turėjo galvoje.
Tad stengiuosi daryti daugiausia tai, kas man pačiai yra įdomu ir suteikia galimybę augti. Esu dirbusi vaizdo kasečių nuomos punkte, nes girdėjau, kad Tarantinas nuo to pradėjo savo karjerą. Vėliau visai netyčia įsidarbinau bare „Balta varna“ Klaipėdoje, nemokėdama nei pilstyti gėrimų, nei atidaryti vyno butelio. Tai truko gal pusę metų, įgijau ten daug patirties, pažinčių, patyriau nuotykių.
Vėliau, lygiai taip pat netyčia, įsidarbinau auklėtoja Miško darželyje Smiltynėje, sakydama, kad tik dviem savaitėms, kol susirasite naują darbuotoją. Dvi savaitės išsitęsė beveik į dešimt metų, kur pabuvau ir auklėtoja, ir dizainere, ir dailės mokytoja. Įgavau daug neįkainojamos patirties, kantrybės, ir, manau, supergalią dirbti su vaikais.
Labai norėjau būti traukinio mašiniste, tada galvojau įsigyti vairuotojo pažymėjimą, bet kažkaip vėl netyčia išsilaikiau buriavimo teises, nes tuo metu labai bijojau vandens. Vandens taip smarkiai nebebijau, o pamačius laivus man dreba širdelė ir norisi tiesiog šokti į juos ir išplaukti toli toli. Tada užsikabinau už to „toli toli“ ir pradėjau daugiau keliauti, bandydama ten patekti. Supratau, jog neįmanoma. O vairuotojo teisių vis dar neturiu.
Man darbai yra persipynę su gyvenimu. Ir atvirkščiai, gal kiek sunku atskirti, ką iš tiesų reikia įsirašyti į CV.
Tad turiu savo tokį slaptą asmeninį gyvenimo aprašymą su pagrindiniais pasiekimais, supergaliomis ar darbais:
- laikiau rankose tikrą pingviną;
- truputį buriuoju;
- turiu Klaipėdos gido pažymėjimą;
- moku netyčia užlipti į aukštus kalnus ar iš Nidos pėsčiomis pareiti namo, į Klaipėdą;
- moku netyčia įsidarbinti į keistus darbus ir ten kurį laiką padirbti;
- labai mėgstu keliauti ir nuotykiauti;
- piešiu knygas ir komiksus, o tai skamba gan rimtai ir atsakingai. Rengiu kūrybines dirbtuves vaikams. Tai įrašyta į normalų CV, kurio nebijau rodyti žmonėms.
Mano svajonių darbas būtų sujungti visus šiuos punktus ir iš to uždirbti daug pinigų!
Knygos vaikams
Esu iliustravusi 20 knygų vaikams. Mieliausios jų:
Šarūnė Baltrušaitienė „Slaptas Spirgutės noras“ (Alma littera, 2025)
Pavel Kulikov „Pingvinas Lituanicus“ (Lietuvos jūrų muziejus, 2023)
Marius Marcinkevičius „Superbobutės“ (Misteris Pinkmanas, 2022)
Evelina Daciūtė „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ (Alma littera, 2021)
Vaiva Eringytė „Atvirai apie tai“ (Alma littera, 2016)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
