Teksto anatomija pagal
AUŠRINĘ TILINDĘ
Pradžia
Kelis kartus sudėtingais savo gyvenimo etapais esu sapnavusi keistus sapnus. Aplink mane – vien tamsa. Lyg ir suprantu, kad sapnuoju, bet nepabundu. O su manimi kažkas kalbasi. Taip buvo ir šį kartą. Knygą… susapnavau. Vos po kelių dienų, kai teko atsisveikinti su savo tėčiu. Todėl ši knyga – mano širdies kūrinys. Mano atsisveikinimas, kelionė atgal, o kartu sugrįžimas – į save, į prisiminimus, kol vėl pajutau tėtį šalia.
Tėčio batus, kuriais apsiavęs jis vis bandydavo išsmukti iš ligoninės ir vesdavo iš proto seseles, mano vyras praminė „batais Greituoliais“. Tad būtent ši idėja – parašyti knygą apie senelį, turintį stebuklingus batus Greituolius, gimė sapne. Batai Greituoliai nukeliavo ilgą kelią ir vienoje sankryžoje tapo… kojinėmis Greituolėmis. Bet apie tai – šiek tiek vėliau.
Vos atsibudusi ryte ėmiausi dėlioti pirminį siužetą. Kai mane užvaldo kokia idėja, nebegaliu atsitraukti. Taip nesustodama rašiau visą savaitę. Kažkur šalia mirguliavo vasara, dukra žaidė su drauge, vyras plikė kavą, o aš… rašiau ir rašiau. Tai buvo tarytum terapija sau pačiai, šviesos ir ramybės paieškos.
Vėliau, turėdama galbūt trečdalį knygos, atidėjau rankraštį į šalį. Buvo sunku prie jo sugrįžti. Bet likimas turėjo savo planų – gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, ir tai buvo tarsi ženklas: metas sugrįžti. Sugrįžau – ir nebeatsitraukiau, kol padėjau paskutinį tašką.
Pasiruošimas
Daugiausia laiko praleidau skaitydama partizanų atsiminimus. Norėjosi pajusti tą laiką ne tik protu, kaip istorinius faktus, bet ir oda – kaip jie gyveno, ką valgė, kaip tylėjo, ką bijojo prasitarti net sau.
Labiausiai įsiminė Adolfo Ramanausko-Vanago užrašai – tikra ištvermės ir žmogiškumo enciklopedija. Iš ten atkeliavo ir viena smulki detalė, kurią panaudojau knygoje, – zuikio pėdsakų antbačiai!
Labiausiai nustebino, kokia sudėtinga buvo partizanų kasdienybė – ne tik mūšiai, apie kuriuos, regis, nemažai žinome iš istorijos vadovėlių, bet ir tai, kas vykdavo tarp jų. Kaip partizanai keisdavosi žiniomis, planuodavo bendras taktikas, derindavo veiksmus tarp būrių, kuopų, o kartais – tiesiog tarp kelių žmonių, pasislėpusių skirtinguose miškuose.
Iki kiekvieno suplanuoto susidūrimo būdavo begalė nematomų žingsnių – žinučių, nešamų šaltomis naktimis, tyliai beldžiamų kodinių ženklų, pavojingų prasilenkimų su kareiviais ar stribais. O juk neretai pasitaikydavo, kad tie, kurie išeidavo perduoti žinios, nebegrįždavo…
Veikėjai
Knygoje rašau apie vaikystę, kokios linkėčiau kiekvienam pasaulio vaikui! Tokios, kurioje telpa saulė, palėpės dulkių kvapas, šiek tiek išdaigų ir labai daug meilės. Istorijoje – LABAI daug manęs ir mano vaikystės.
Bulvių mėtymas pro balkoną? Aš.
Akmenų karas? Aš.
Žvejyba, nuodėmių sąrašas punktukais, strigimas lifte, nuotykiai su draugais Andriais (taip, jų tikrai buvo keturi!), net ir kaimynai, prekiaujantys saldumynais, – viskas tikra. Ir, žinoma, ta viską matanti kaimynė, kuri apie mano nuotykius stropiai raportuodavo tėvams. Manau, mes visi savo daugiabučiuose turėjome po asmeninę Vandą!
Mano vaikystėje trūko tik senelio Bernardo. Teko jį išgalvoti. Bet ir čia nuo realybės toli nepabėgau – senelis Bernardas yra mano tėčio kopija.
Jis buvo puikiausias senelis trims savo anūkams: niekada negailėjo ledų, kišenėje nuolat turėjo kokią mažą staigmeną, palaikydavo visus beprotiškiausius sumanymus, lydėdavo maudytis ar žvejoti. Kaip ir senelis Bernardas, mano tėtis turėjo šviesias, geras akis – tokias, kurias pamatęs „nebegalėjai atmatyt“. Jis viską stengdavosi pasidaryti pats, gailėjo išsikerojusių obelų, mėgo tylą prie ežero.
Neketino niekada turėti reikalų su ginklais – man net žaisti su jais neleido. Bet kartu negalėjo pakęsti okupacijos ir bet kokių laisvės suvaržymų. Tad taip, kaip sako mano sesė, „Po šimts pypkių, seneli!“ – tai odė mūsų tėčiui. Bet ne tik jam – visiems mūsų seneliams. Tiems, kurių gal kartais nebemokame klausyti. Kuriuos bandome „prižiūrėti“, bet ne visada suprasti. Kurių istorijas trumpiname, nors jose – mūsų pačių šaknys.
Tėvystei tampant vis vėlyvesnei, kartų ryšys tampa trapesnis, bet kartu – dar svarbesnis. Senelių istorijos – tai mūsų kolektyvinės atminties dalis. Kai jų netenkame, prarandame ne tik savo mylimą žmogų, bet ir dalelę kultūros, šeimos, savęs.
Būna, senatvinės ligos tarsi migla užkloja atmintį. Aš norėjau tą šviesą susigrąžinti. Ir supratau – vaiko akimis ją pamatyti lengviausia. Vaikai dažnai supranta daugiau, nei mes manome. O humoras kartais tampa raktu net į pačias sudėtingiausias temas. Ir tinka net suaugusiesiems!
Aplinka
Aš visuomet labai tiksliai matau savo istorijų aplinką – taip, lyg kažkam spragtelėjus pirštais vaizdas tiesiog iškiltų prieš akis. Kartais jis būna matytas, o kartais – iš niekur, bet toks aiškus, kad galėčiau jame pasivaikščioti!
Šįkart rašydama dažnai grįždavau į savo vaikystės daugiabutį – ko gero, tokį pat, kokiuose tuomet gyvenome visi. Į parką prie namų, į tėvų sodą, į tą pavasarinį ritualą, kai reikėdavo važiuoti „apsėti“ ir paskui ravėti lysves, kurių galai, atrodė, niekada nepriartėja. Ir, žinoma, rinkti tonų tonas supuvusių obuolių!
Sunkiau buvo sukurti bunkerių pasaulį – tą tamsesnę, labiau istorinę kelionės laiku dalį. Tam su šeima aplankėme kelis atkurtus bunkerius. Stebino tai, kad ten beveik nesutikome žmonių – tylu, tuščia, nors vietos sutvarkytos, atkurtos, pritaikytos lankyti. Atrodė, lyg pati istorija lauktų, kol kas nors vėl ateis – ne iš vadovėlių, o tiesiog iš smalsumo ir noro sužinoti, pamatyti, paliesti, įkvėpti.
Siužetas
Nuo pat pradžių žinojau, kad pagrindinis veikėjas – senelis Bernardas – turės tik vieną stebuklingą batą (vėliau – kojinę), debesėlį, kartais šiek tiek sumaišantį reikalus visiems aplinkui (tik ne jam pačiam!), ne vieną pypkutę ir savo istorijos dalį, apie kurią dar nepasakojo anūkui. Kodėl nepasakojo? Nes nesijautė didvyriu. Jis nemėgo ginklų, bet labiausiai brangino laisvę. Ir jai atidavė save – taip, kaip mokėjo, tyliai, be didelių žodžių.
Norėjau vaikams parodyti, kad didvyriškumas nebūtinai atrodo kaip filme. Labai dažnai tai yra tiesiog paprastumas ir drąsa būti… geram. Kiekvienoje šeimoje turime tokių tyliųjų didvyrių. Kaip būtų nuostabu, jei juos dažniau išgirstume – paklaustume jų, apie ką jie saugiai tylėjo visą gyvenimą.
Aš pati esu toks viduriukas– tarp planuotojos ir improvizuotojos. Man patinka žinoti, kur vedu istoriją – dažniausiai pirma sugalvoju pabaigą, o tik tada atsuku siužetą atgal. Taip buvo ir su „Po šimts pypkių, seneli!“. Vis dėlto, kai kurioms linijoms leidau rutuliotis savaime – ir tai buvo tikra kūrybos laimė.
Rašydama atradau slaptą Vandos misiją, oPatricijos vaidmuo iš pradžių buvo visai menkas – kol supratau, kiek daug ji iš tiesų reikš istorijai. Andriaus likimas buvo aiškus nuo pirmųjų puslapių, bet jo ir Benio nuotykiai atėjo vėliau – net pati nesitikėjau, kad Andrius tiek visko slepia savo kišenėse!
Negalėčiau išskirti vienos svarbiausios vietos. Net jautriausios scenos turi savo kelią – mažus žingsnius, kurie iki jų atveda. Pavyzdžiui, scena, kur Benis ir Andrius kyla ligoninės liftu pas senelį. Atrodo, kas čia tokio – kelios pastraipos, daug tylos. Bet prieš tai jie išgyveno viską – nuotykius, pyktį, pavojus, draugystės pradžią. Ir štai jie stovi greta, tyli, nežino, ką pasakyti, nes slegia liūdnos aplinkybės. Toks paprastas momentas, bet man jis labai brangus. Nes tame lifte Benis pagaliau rado draugą.
Kūrybinis procesas
Dabar turbūt pats metas atskleisti paslaptį, kodėl senelio batai Greituoliai virto kojinėmis Greituolėmis…
Buvo taip: parašiusi maždaug trečdalį atidėjau knygą į šalį. Gyvenau kažkur šalia – kaupiausi, galvojau, bet vis negalėjau prie jos sugrįžti. Kol vieną dieną sulaukiau žinios, kad gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją šiai knygai. Tai buvo lyg ženklas: „Na, dabar tai jau rašyk.“
Tuomet pradinį rankraštį nusiunčiau geriausią humoro jausmą ir auksinius pirštus turinčiai iliustruotojai Gretai Alice. Ji perskaitė jį turbūt greičiau, nei aš spėjau išgerti savo rytinę kavą, ir sako: „O ar žinai, kad Ignė Zarambaitė taip pat parašė knygą „Stebuklingi senelio batai“?“
Tą pačią dieną mano dukra iš bibliotekos parnešė Ignės knygelę. Perskaičiau ją akimirksniu. Ir pamaniau – kaip įdomu, kad mes, rašytojai, tarsi iš tos pačios kūrybinės visatos nusiraškome panašias idėjas! Mūsų knygos labai skirtingos – tiek stiliumi, tiek siužetu, – bet jas abi sieja ta pati meilės seneliui dvasia. Kaip visgi mes visi esame panašūs… savo širdimi.
Parašiau Ignei. Pasidalinau, kad mano knygoje irgi yra „batų Greituolių“ istorija. Ir čia laukė dar vienas netikėtumas – pasirodo, mes abi rašėme apie tėtį. Ir dar daugiau – mūsų tėčiai buvo bendravardžiai! Iki šiol prisiminus per nugarą nubėga šiurpuliukai…
Tada ilgai svarsčiau – ką daryti su senelio batais? Buvau prie jų prisirišusi kaip prie labai asmeniško simbolio, bet nenorėjau kartotis. Ignė mane labai šiltai palaikė, o aš vis vaikščiojau mišku ankstyvą pavasarį su permirkusiomis kojinėmis ir… sugalvojau!
Jei batai – Ignės, tebūnie mano – kojinės! Pačios gražiausios, ryškiausios, visų vaivorykštės spalvų. Ir visai niekas istorijoje nepasikeitė – išskyrus tai, kad atsirado ypatinga batų Greituolių virtimo į kojines Greituoles istorija.
Iliustracijų anatomija pagal
GRETĄ ALICE
Stilius
Man nėra nieko sunkiau, nei pradėti naują knygą, regis, eini ratais kvadratais spausdamas save, kad šį kartą padarysi kitaip, būsi kitoks, atrasi tą unikalų stilių, kuris ims ir nušvis naujai, kol galiausiai, apėjęs ar greičiau nušliaužęs visą tą kančios ratą, nupieši kažką per milimetrą nutolusį nuo tavo atpažįstamo ir patogaus stiliaus. Stilius gimė nelengvai, naudojau tušą, pieštukus, naudojau skaitmenines priemones, ištampytus nervus ir viską, ką radau namie, tada padariau poros savaičių pertrauką, ir pirma linija nuvedė prie senelio, tokio, koks jis mojuoja knygoje dabar. Tiesa, tas senelis atrodo turbūt kaip pirmasis „užmetimas“, bet kad juo džiaugčiausi, prireikė daug daug žygių aplink.
Veikėjai
Nesu tikra, ar į veikėjus sudėjau daug savęs, ar manęs ten visai nėra. Regis, kai kuriu, gyvenu toje istorijoje, stebiu, kad galėčiau papasakoti vizualiai. Būdama pradinukė buvau kukli ir rami pirmūnė, eibių nekrėčiau, tualeto durų nelaužiau, taigi Benis už mane daug kietesnis. O knygos senelis man atrodo toks plataus glėbio, apkabinantis visą vaikystę, šiltas, su minkštu pilvuku, jaukiu ir šildančiu. Abu veikėjai man artimi, bet savo savybių nė vienam slapčia ar priverstinai neprikabinau, kitu atveju ir Benis, ir Bernardas kasdien būtų krimtę sūrį.
Keletą mėnesių iliustravus Aušrinės istorijos vingius, ieškojus tobulo „visų-mūsų-senelio“ prototipo, kai kurie vadino jį panašiu į Heisenberg’ą, Walter’į White’ą, iš „Breaking bad“ ir net į Landsbergį, ir ką tik nori.
Bet tik atsivertusi popierinę knygą pamačiau, ką gi aš nupiešiau iš tiesų… Turbūt tai buvo vienas jautriausių momentų – net akys sudrėko… Sausio 29 d. netikėtai pradžiugino Aušrinė klausdama, gal man būtų smalsu prisidėti vaizdais prie jos jautraus rankraščio apie tėtį ir atsisveikinimo su juo. O kovo pirmosiomis dienomis aš jau pati sėdėjau ligoninėje lankydama savo tėtį („galvojau-ar-spėsi-atvykt“).
Spėjau, sveiko, sveiksta. Bet, matyt, mano galvoje taip ir liko, kad ligoninė, šokoladiniai saldainiai, rombelių raštais marginti ligoninės marškiniai su raišteliais ir akinukai – tai mano tėtis, kuris pateko į knygą visai neplanuotai, iš vidinio jausmo ir išgyvenimų, ir tai supratus baugiai jautru paliko, kaip stipriai tos mano rankos kuria ne naujus vaizdus, o atkartoja gabalėlius, surinktus iš visko, ką jaučiu ir patiriu.
Kai kurie veikėjai man kėlė šypseną, mėginau juos kurti apibendrintus, kad juose tilptų visų mūsų bičiuliai. Pavyzdžiui, mano mylima Vanda – visų mūsų žinoma kaimynė landūnė. Piešdama net ir jos plaukų kuodą sutempiau į viršų taip stipriai, kad antakiai pakiltų. Ji erzina, visada išlenda ne vietoj ir ne laiku, stebi kiekvieną judesiuką, vykstantį laiptinėje. Man galvoje iškilo visos mano nuomotų butų ir studijų kaimynės vandos, kurios, regis, turėjo šimtą akių ir dar daugiau slapukiškų minčių, regis, tik ir laukdamos, kol per vėlai įjungsi skalbimo mašiną ar garsiau nusijuoksi, ir jau bus paleistos triūbos. Beje, kai tik be jokio konteksto parodžiau bičiulei Vandos iliustraciją ir paklausiau, ką jai primena, ji sukando dantis ir pareiškė: „Aš jau jos nekenčiu, čia kaip mano ta kaimynė“, tai priėmiau kaip didžiulį komplimentą, kad vizualiai pavyko pavaizduoti!
Paprastai piešiu labai intuityviai, retai kada sėdžiu ir krapštau pakaušį medituodama prie popieriaus lapo, dažniausiai piešiu, piešiu, kol išpiešiu tai, ko ieškojau, kartais iš pirmos linijos, kartais iš šimtosios, bet be linijos, tik mintyse, kurti negaliu. Kai manęs kas paprašo idėjinių ar kompozicinių eskizų – pradeda drebėti rankos ir trūkčioti akis. Eskizų? Ar tikrai TO norite? Kartais „užsimetu“ labai grubią idėją popieriuje, tai dažniausiai būna panašiau į insulto ištikto žmogaus paskutinį raštelį, kurio pati nesugebu atpažinti po dienos, taigi juos rodyti kitiems rizikinga. Tačiau sunku įtikinti kitus, kad eskizas nėra „gražus sumažintas piešinėlis“, kaskart norisi sušukti: „Ne ne, galutinis variantas TAIP neatrodys, atmatykite, pamirškite.“
Visas Bernardo ir Benio pasaulis nupieštas intuityviai, dryžuoti drabužiai, gėlėti arbatos puodeliai, languota kepurėlė, „Gaidelio“ sausainiai – norėjosi sukurti visiems bendrą jausmą – vaikystės namų, visų senelių ir visų anūkų idilę. Vieniems ją pasisekė patirti, kitiems, deja, ne, bet tikiu, kad net ir tie, kurie nepačiupinėjo savo rankomis, puikiai matė margarinų ar prieškalėdinių prekybcentrių reklamas su tuo jausmu, tuo idilišku vaizdu atviruke, kurį išimi iš rėmelio ir įsidedi savo. Aš pati savo seneliškai močiutiškai anūkiškus jaukius jausmus pradėjau išgyventi ne vaikystėje, daug vėliau, kai jau jaučiausi suaugęs vaikas.
Aplinka
Kurdama aplinką jaučiau, kad vis grįždavau pas savo seneliukus į Švėkšną, namą, kuriame pilna mano senelio sumeistrautų rakandų – savadarbė žoliapjovė, įspūdingo dydžio bulvių tarkavimo mašina, keisti elektriniai agregatai, kurie veikia archajišku bet užtikrintu principu. Mano senelis viską turi… išardyti, išnagrinėti, kaip kas veikia, pagerinti ir vėl surinkti. Kurdama galvojau apie savo senelio liemenę ir kepuriuką, kurį dėvi žiemą vasarą. O kur dar mano močiutės apnerti staltiesių krašteliai, uogienės su datomis ant dangtelių, margos megztos kojinės su tvirtu kulnu, sekcija su nuotraukomis, visa tai sugulė knygos iliustracijose, tas senelių namų jausmas, kur laikas sustoja, ir visada rasi saldainukų, kurių jau dešimtmečius niekas nebegamina, bet vis tiek valgai.
Pagrindinis veikėjas, senelis, yra neapsakomas smaližius, tad nieko keisto, jog su Aušrine nusprendėme, kad knygoje turėtų būti prislapstyta gausybė saldainių ir kitų saldėsių. Įkvėpimui įsigijau jų ir aš – aguonėlių, kregždučių, mildų ir kitų cukraus gabalėlių folijos popierėliuose, bet visi, kurie mane pažįsta, nujaučia, kad tie saldainiai nepaliesti guli mano stalčiuje. Bandau juos iškišti kaskart kam nors užėjus į svečius.
Siužetas
Tai pirma mano knyga, kuri gimė itin intensyviai bendradarbiaujant su rašytoja. Įprastai man tai nėra priimtina ir, prisipažinsiu, labai to vengiu. Manau, kad visuomet slidu ir klampu, kai rašytojas ima dalintis savo įsivaizdavimu, kaip TURĖTŲ atrodyti iliustracijos, o iliustruotojas bando įtikti arba ima ginčytis. Manau, kad pasitikėjimas vienas kitu yra raktas į kietą knygą. Na, bet Aušrinės atsidavimas istorijai, jos pasidalinimai, kiek realių detalių slypi istorijos siužete, kaip jautriai ji kūrė šią knygą ir kiek joje meilės, mane pačią įtraukė taip, kad norom nenorom drauge su Aušrine įkritom į seneliškai oranžinio pasaulio kūrybinius procesus.
Kūrybinis procesas
Šią knygą kūriau du mėnesius, diena iš dienos, naktis iš nakties, sukūriau gal dešimt kartų daugiau iliustracijų, nei buvo numatyta, nes… negalėjau sustoti. Atrodė, kad tiek daug noriu pasakyti, o Aušrinės žodžiai mane taip užkutena, kad rankos pačios ima ir pripiešia. Siųsdama meniniam redaktoriui turėdavau atsiprašyti, kad „vėl pripiešiau… per daug, ar tilps?“ Esu linkusi kurti tirštai, daug, intensyviai, tai ir ši knyga – ne išimtis, joje gausu detalių, minimalizmu manęs tikrai neapkaltinsi.
Kaip visuomet, kurdama šią knygą dirbau su visu pluoštu kitų projektų. Iliustravau keturias kitas knygas, savaitę dalyvavau stovykloje Šiauliuose, LRT laidai vaikams „pagaVAU!“ iliustravau Laumiuko dainas, tad nuobodu nebuvo. Knygą piešiau kaip įprasta, visais įmanomais būdais, ant visų įmanomų paviršių – daugelyje Lietuvos miestų, taip pat Italijoje, Latvijoje, Estijoje, Albanijoje, Suomijoje – ant kelių, ant lagamino, kuprinės, traukiniuose, autobusiukuose, namie, svečiuose ir visur, kur rasdavau maždaug plokščią paviršių.
Pirmasis leidyklos sumanymas buvo nespalvota knyga su dešimtimi ar šiek tiek daugiau iliustracijų. Užprotestavau, mojavau rankom ir visaip įtikinėjau įtraukti bent vieną papildomą spalvą, istorija per ryški, per tiršta likti pilkšva. Sutarėm, spalva bus, bet kokia? Ieškodama būdų atskirti solidaus amžiaus senelio ir pradinuko Benio linijas, sugalvojau pasitelkti vaikišką dailyraštį, o su juo atkeliavo ir linijinis bei languotas mokyklinio sąsiuvinio popierius. Vartydama, lankstydama, plėšydama sąsiuvinio lapus pamilau tą rausvai oranžinę liniją, kuri atskiria paraštes, nuo jos juk prasideda visi rašiniai. Būtent ta spalva buvo pasirinkta ir surišo visus knygos pilkšvus ir pačius ryškiausius istorijos vingius.
Ši knyga ėjosi kaip per tirpstantį sviestą, nerimą kėlė ir trukdė tik terminas, regis, reikėjo verstis kūliais norint įgyvendinti visus sumanymus, išpiešti visas detales ir išplėšyti sąsiuvinio lapus būtent taip, o ne kitaip. Jaučiau, kad Aušrinė manimi pasitiki, kad mūsų knygos vizija tikrai artima ir knygos gimimas daugiau kelia džiaugsmą ir azartą, o ne nerimą ir nesibaigiančius taisymus bei derinimus. O juk taip irgi nutinka! Šioje knygoje atlikau gal… du taisymus? ir abu jie buvo dėl skubos – negebėjimo detaliai įsiskaityti į teksto faktus. Tai – reta ir labai malonu!
Įprastai, kai knyga gimsta, paglostai viršelį, nusišypsai, padedi lentynon ir keliauji prie kitų darbų, bet šį kartą jausmas kitoks. Regis, gimus knygai viskas tik įsibėgėjo. Kartais su Aušrine susirašome, kad gal jau vertėtų vienai kitą stabdyti ir apraminti? Bet abi pasijuokiam ir toliau važiuojam per sendaikčių parduotuves, kuriam naujus tekstus, klijuojame senovinius albumus su senelio iškarpom, ieškom senovinių paltų ir iš Šiaurės per draugus vežame sendaikčių parduotuvėje rastą, vos į bagažinę telpančią senovinę skrynią, nes… kodėl gi ne? Ei, ir, žinoma, mano močiutė Švėkšnoje jau mezga stebuklingą margą kojinę. Tad pripažinsiu, baisu net pagalvoti, kas dėsis, kai tą kojinę su Aušrine apsiausime…
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Aušrinė Tilindė
Gimiau 1987 08 03 Kaune, lygiai taip pat kaip senelis Bernardas ir Benis.
Kad man patinka rašyti, supratau… kai pradėjau skaityti! Kaip ir senelis Bernardas su Beniu, buvau tikra „Tomo Sojerio“, Astridos Lindgren, „Bembis. Bembio vaikai“ fanė. Vėliau šias knygas pakeitė nuotykinė ir istorinė literatūra. Dar ir dabar atsimenu mane, dar vaiką, apimantį jausmą, kai atsiverčiu seną iš bibliotekos pasiimtą knygelę, užuodžiu trupančių nugeltusių lapų kvapą, ir suvokimą… kad manęs laukia naujas nuotykis!
Buvau pasiutusi mergaitė, kuri visiškai nemėgo suknelių (nes su jomis negalima karstytis medžiais!) ar lėlių. Didžiausias malonumas man buvo nuo ryto iki vakaro dūkti kieme, žvejoti, žaisti su kamuoliu ir prigalvoti vis kitokių pasiutusių žaidimų, kurie ne visuomet patikdavo mano tėvams ar kaimynams. Tokiems užsiėmimams turėjau netgi atsarginius drabužius, slepiamus giliai spintoje, kuriuos buvo galima drąsiai sutepti ar suplėšyti. Vaikystėje netgi buvo atvejis, kai vienam kaimynui uždraudė su manim draugauti! Šis įvykis taip pat atsirado knygelėje.
Galiausiai nuotykiai ėmė suktis ir mano pačios galvoje, todėl ėmiau kurti: knygeles didžiosiomis raidėmis, rašinėlius, leisti vaikiškus laikraštukus. Tačiau niekada neturėjau vilčių išleisti knygą. Tuo metu tiesiog norėjau rašyti, nes nebežinojau, kur dėtis su visa savo vaizduote!
Tiesą sakant, ketinau studijuoti žurnalistiką, bet… paskutinę minutę persigalvojau! Baigiau teisės magistrą Vilniaus universitete.
Pirmasis rimtas darbas buvo… padavėja JAV kurortiniame miestelyje po antrųjų studijų metų. Nors dirbau visą savaitę nuo 7 iki 22 val., kaip man patiko bendrauti su žmonėmis! Tai tikrai vienas įsimintiniausių gyvenimo patyrimų! Darbdavio šeima man tapo antrąja šeima – su jais bendrauju iki šiol. Vėliau darbavausi advokatų kontoroje, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kol galiausiai ėmiau dirbti sau – bendrovėje „Stiprus žmogus“, teikiančioje fizinių asmenų bankroto paslaugas.
Knygos vaikams ir paaugliams
„Anita ir kiti pasauliai. Stebuklingas miškas“ (Lucilijus, 2022)
„Šiurpnakčio istorijos“ (Alma littera, 2024)
„Dvylika kruvinų plunksnų“ (Alma littera, 2024)
„Po šimts pypkių, seneli!“ (Alma littera, 2025)
„Paslaptis senelio Barsuko sandėliuke!“ (Alma littera 2025)
Greta Alice
Gimiau 1992 m. rugpjūčio 25 d. Klaipėdoje.
2011–2018 metais Vilniaus dailės akademijoje studijavau grafikos bakalaurą ir magistrantūrą.
Pirmasis darbas, kuris padėjo finansiškai nepriklausomai išgyventi visus bakalauro studijų metus – ketverius metus piešiau karikatūras amerikiečių užsakovams! Vėliau greta knygų iliustravimo dirbau Vilniaus atviro jaunimo centro „Mes“ padalinyje, kur įkūriau Komiksų laboratoriją, su ja keliavau per įvairias įstaigas, jaunimo centrus, mokyklas, bibliotekas.
Knygos:
Esu iliustravusi daugiau nei 55 knygas vaikams ir paaugliams. Pačios mieliausios šios:
„Emilio laiškas“, Ignė Zarambaitė (Nieko rimto, 2020)
„Užkeiktoji pono Kuko knyga“, Tomas Dirgėla (Tyto Alba, 2020)
„Diena, kai nieko nenutiko“, Evelina Daciūtė (Alma littera, 2021)
„Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“, Ignė Zarambaitė (Nieko rimto, 2021)
„Akmenėlis. Miesto žvėrinčiaus paslaptys“, Greta Alice (Šiaulių dailės galerija, 2025)
„Po šimts pypkių, seneli!“, Aušrinė Tilindė, Greta Alice (Alma littera, 2025)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
