Teksto anatomija pagal
MILDĄ PLEITAITĘ
Pradžia
Sukurti knygą vaikams ir šeimai apie M. K. Čiurlionį norėjau jau seniai. Ilgus metus dirbdama M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje bendrauju su lankytojais, vedu edukacijas įvairaus amžiaus vaikams. Jau prieš dešimt metų atsirado pirmoji mūsų su Kazimieru pasakų knyga „Šiandien karaliai mums pasakas seka“. Parašėme ją tokią todėl, kad dar buvome nepriaugę iki mūsų naujojo darbo. „Kastukas sugrįžo“ – knyga, apie kurią ilgai galvojome, bet vis nedrįsdavome ir neleidome sau pradėti rašyti.
Pasiruošimas
Ruoštis, kaip ir minėjau, pradėjome tikrai seniai. Jau kurį laiką dirsčiojau į įvairaus turinio ir žanro knygas vaikams. Nutarę rašyti apie Čiurlionį ėmėme galvoti, koks gi žanras labiausiai įtrauktų jaunuosius skaitytojus. Neatsitiktinai rankose atsirado knyga „Grybo auksas“ (Rasa Grybaitė, Lina Itagaki, „Artseria“, 2021), kuri tarsi buvo dar vienas ženklas, kad mūsų knyga turi atsirasti.
Vesdama edukacijas vaikams jau puikiai žinojau visą biografiją, domėjausi tekstais tiek apie Čiurlionio muziką, tiek ir apie dailę. Žinojau ir ne vieną Konstantino vaikystės nuotykį.
Daugiausia informacijos buvau atradusi J. Čiurlionytės „Atsiminimuose apie Čiurlionį“. Tačiau to toli gražu nepakako, kad viską nuosekliai ir įdomiai pateikčiau savo knygoje. Teko ir toliau keletą vasarų studijuoti laiškus, prisiminimus ir viską, kas tik atrodė gali būti įdomu mums ir skaitytojui.
Veikėjai
Svarbiausias knygos veikėjas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, namiškių vadintas mažybiniu Kastuko vardu. Kiti veikėjai – šeimos nariai, Sofija, Eugenijus, ponia Volman ir t. t. – buvo Čiurlionio gyvenimo kelyje, turėjo vienokį ar kitokį santykį su menininku. Žinoma, laiškuose jis pasakoja ir apie savo mokytojus, kurso draugus, savo kompozicijas, dienotvarkę, maistą, koncertus ir dar daug daug dalykų! Net ir apie panelę Kroll, kuri jam nuomojo kambarį. O kur dar taip visos šeimos mylimas šunelis Liamoriukas… Bet turėjome turėti saiką ir pasakoti tik tas istorijas, kuriomis galėjome ryškiausiai perteikti Kastuko charakterį ir sudominti, kad knygos nesinorėtų užversti perskaičius pirmuosius puslapius. Taigi labai daug kas liko į knygą nesudėta.
Knygoje visi tekstai paremti tikrais faktais. Tad improvizacijoms vietos neliko… Istorijos tikros. Knygos puslapiais keliaujama per menininko gyvenimą atsiduriant ten, kur tuo metu buvo Kastukas.
Siužetas
„Kastukas sugrįžo“ – kūrėjo gyvenimo istorija. Istorija, kurią galima pildyti ir pildyti. Tai tarsi pirmoji pažintis, skatinanti toliau domėtis, ieškoti ir atrasti.
Stengėmės kuo nuosekliau papasakoti apie menininko gyvenimą. Tačiau, žinoma, visų išgyvenimų, kelionių, kūrybos chronologijos, nutikimų, įspūdžių užfiksuoti negalėjome, nes ir tikslas buvo aprėpti daug, bet pasakoti tai, kas, atrodė, bus įdomu jaunajam skaitytojui. Neapkrauti ir neperkrauti. Duoti pirmą impulsą pažinčiai. O toliau jau tikrai ras, kas ieškos, dar tiek visko įdomaus ir vertingo. Nuo prisiminimų, laiškų iki mokslinių tyrimų.
Kūrybinis procesas
Procesas buvo išties ilgas, net labai… bet įdomus. Pirmiausia teko apsispręsti, kokiu stiliumi rašysime. Pradžioje net bandėm daryti komiksą, bet greit supratom, kad tai ne šiai knygai. Tuomet amžiaus tarpsnis ir teksto „svoris“. Net baisu, kiek laiko praleidom diskutuodami, ginčydamiesi. Atrodo, jau jauti, kaip turi būti, bet po kiek laiko ir vėl abejoji, ieškai kito varianto ar grįžti prie senojo…
Galų gale sugalvojome, kad knyga bus šeimai. Tuomet atsirado galimybė pateikti ir informacinį bloką – debesėlius, kuriuose įrašyta enciklopedinė informacija. Ji reikalinga skaitant pagrindinį tekstą. Jei Kastukas eina susitikti su Geniuku, mes paaiškiname, kas tas personažas, ką jis reiškia Čiurlioniui.
Norėjome ir dar daugiau tokios informacijos pateikti. Pvz., paaiškinti, kas yra batuta, mazurka ar net papasakoti Druskininkų miesto legendą, bet, įsitraukus į darbą dailininkei, pasirodė, kad knyga neturės kuo kvėpuoti. Neliks vietos vizualiam pasakojimui, tad informacijos srautą smarkiai karpėme. Knygos pradžia buvo perrašoma ne vieną ir ne keturis kartus, kol po truputį atsirado „raktas“ tiek dailininkei, tiek ir mums.
Dirbdavome tikrai daug. Nuo lentelės su visais menininko gyvenimo įvykiais iki laiškų citatų atrinkimo ir kitos informacijos sisteminimo. O jos buvo labai daug. Tad vėl teko galvoti, diskutuoti, kodėl ši, o ne kita istorija turi atsidurti knygoje.
Keleri metai prabėgo prie stalo su gausybe knygų, o paskutinieji buvo tokie įtempti, kad susitikimai su dailininke tapdavo pramoga ir galimybe atsitraukti nuo rašymo. Nuvykus į Čiurlionio namus smagu būdavo leisti laiką kartu kalbant, ginčijantis, dėliojant piešinius ant grindų, žiūrinėjant Vaidos atrastą medžiagą ir svajojant, kokia bus nuostabi knyga – „Kastukas sugrįžo“…
Labai ačiū knygos dailininkei už kantrybę ir bendradarbiavimą.
Teksto anatomija pagal
KAZIMIERĄ MOMKŲ
Pradžia
Mintis parašyti knygą apie Čiurlionį vaikams kilo Mildai. Ji M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje dažnai veda edukacijas vaikų grupėms ir grįžusi namo guosdavosi, kad nėra literatūros apie menininko gyvenimą vaikams suprantama kalba. Yra tik storos sudėtingos knygos smulkiu šriftu ir, aišku, be paveiksliukų.
Konfucijus sakė: „Galima visą gyvenimą keikti tamsą, o galima uždegti mažą žvakutę.“ Ši knyga – tai mūsų maža žvakutė, kurios spindinti liepsnelė nušviečia Čiurlionio gyvenimą mažiems ir dideliems.
Pasiruošimas
Kiekvienas iš mūsų pradžioje turėjome savo sritį, tačiau įpusėjus darbus viskas persipynė ir mes ėmėm blaškytis po visas sritis. Milda labai daug laiko praleido skaitydama ir nagrinėdama šaltinius apie Čiurlionį, pasižymėdama vertus dėmesio įvykius bei citatas. Bandžiau ir aš prisidėti, tačiau sugebėjau nuosekliai išstudijuoti tik vieną knygą. Visa kita skaičiau tik ten, kur man pirštu parodydavo.
Medžiagos rinkimas ir klasifikavimas užtruko daugiau nei metus, gal net dvejus. Tai buvo „akademinis“ etapas, po kurio mus ištiko kitas galvos skausmas: o kas dabar? Kaip visa tai, ką sužinojom, pasakyti vaizdžiai ir suprantamai vaikams? Gal tai turi būti komiksas? O gal vadovėlis? Gal romanas, o gal tiesiog chronologiniai įvykiai? Ilgai blaškėmės, kūrėme „bandomąsias“ versijas. Skaitėme kaip vaikai ir kaip suaugusieji, davėme skaityti pažįstamų vaikams. Galiausiai atrinkome ne tik vaikams, bet ir mums patiems patrauklų žanrą ir formatą.
Veikėjai
Visi knygos veikėjai vienaip ar kitaip susiję su Čiurlioniu. Vieniems skirta daugiau dėmesio, kiti paminėti tik probėgšmais. Knygos turinys sukasi apie Kastuko gyvenimo įvykius. Kokie veikėjai pasirodo tam tikro įvykio aplinkoje, tokie ir paminėti. Turėjome didesnį rūpestį: kaip atrinkti svarbiausius įvykius, nes jų buvome parengę daug daugiau, nei tilpo knygelėje. Teko skirti net porą knygos puslapių vien Čiurlionio bičiuliams Vilniuje aprašyti.
Visi veikėjai bei įvykiai yra realūs, aprašyti remiantis istoriniais faktais ir šaltiniais. Labai pagelbėjo Mikalojaus Konstantino laiškai – jie perteikė to laikotarpio dvasią, veikėjams įpūtė gyvybės bei emocijų.
Siužetas
Atrinkome įvykius, kurie labiausiai atskleidžia Konstantiną kaip asmenį, stipriausiai išryškina jo emocijas, talentus, meilę šeimai, bičiuliams bei gimtiesiems namams. Įvykius, kuriais Čiurlionis gali prabilti vaikams suprantama kalba.
Visa istorija pateikta chronologiškai. Sunkiausia buvo atrinkti pačius įvykius, nes mus ribojo knygelės apimtis. Manau, pavyko pasiekti aukso vidurį, knygelė skaitytojus pasitiko nei per trumpa, nei per ilga.
Kūrybinis procesas
Rašėme tiek atskirai, tiek kartu. Ar buvo sunku? Buvo dienų, kai tiesiog ginčydavomės, buvo dienų, kai dirbome kiekvienas užsidaręs savo kambarėlyje. Ir buvo dienų, kai visi kartu darniai dėliojome Čiurlionio gyvenimo mozaiką.
Kaip jau minėjau, buvo sukurtos kelios bandomosios versijos įvairiais stiliais ir žanrais, tinkamiausią pasirinkome bendru sutarimu su dailininke Vaida.
Be abejo, buvome atsidūrę akligatviuose, bet mus išgelbėjo draugystė ir tai, kad palaikėme vienas kitą. Kuriam nors puolus į paniką, kad nieko neišeis, pasigirsdavo tvirtas „Viskas bus gerai!“ Labai daug pagelbėjo bendras darbas Druskininkuose ir Čiurlionio gimtųjų vietų, o ypač namelių aplankymas.
Iliustracijų anatomija pagal
VAIDĄ KUNIGĖLYTĘ
Stilius
Tai mano pirma tokios apimties ir gausiai iliustruota knyga. Iki jos kūriau tik knygų viršelius ir kelias iliustracijas kitokio žanro knygoms. Iliustracijų stilius keitėsi bedirbant, o artėjant prie pabaigos teko grįžti prie pradinių iliustracijų ir daugumą net perpiešti.
Tyrimas
Kurdama susidūriau su vaizdinės medžiagos stoka – nėra daug išlikę Čiurlionio nuotraukų, 20 a. pradžioje fotografijos buvo retenybė, prabanga. Truputį padėjo autoriai, bet didesnę dalį surinkau pati. Stengiausi labai nenutolti nuo vaizduojamojo laikotarpio. Tyrinėjau tuometinius Varšuvoje leistus žurnalus ir to laikmečio madas, peržiūrėjau didesnę dalį Sofijos, Konstantino ir jų aplinkos žmonių nuotraukų, skaičiau apie tuometinę inteligentiją, pažiūrėjau filmą „Laiškai Sofijai“.
Veikėjai
Rėmiausi nuotraukomis ypač ten, kur minimi žinomi tuometiniai Lietuvos politikai bei iškilūs žmonės. Keliose scenose galima atpažinti ir mano šeimos narius. Leidau sau ir improvizuoti, tiesiog diktavo kompozicija arba noras sukurti nuotaiką, bet istorinio laikotarpio autentiškumas buvo man labai svarbus.
Aplinka
Stengiausi nenutolti nuo istorinės aplinkos. Padėjo surinkta medžiaga. Pvz., pirmųjų dailės parodų nuotraukos. Rinkau 20 a. pradžios Europos miestų atvirlaiškius. Jeigu rasdavau nuotraukų, vaizduojančių to laikotarpio interjerą, madas, miesto vaizdus, stengiausi į tai atsižvelgti ir tai atliepti, bet tikrai ne visur. Ypač ten, kur tekstas buvo poetiškesnis, leidau sau improvizuoti.
Siužetas
Kelių atvartų teko atsisakyti. Tekstas kiek keitėsi. Knygos apimtis padidėjo, vietoj numatytų 64 psl. išaugo iki 80-ies. Tiesiog netilpo visi svarbesni gyvenimo įvykiai, o jų atsisakyti nesinorėjo. Atrodė reikšmingi. Tikrai dirbome kaip komanda ir prie teksto ir prie iliustracijų.
Kūrybinis procesas
Visas procesas užtruko apie pusantrų metų. Bet intensyviausias buvo paskutinis pusmetis. Pradinė stilistika buvo arčiau komikso. Tik ji nepasitvirtino. Ir man pasirodė neparanki, ir personažas turėjo keistis laike nuo kūdikio iki brandaus amžiaus. Aš pati nesu komiksų didelė gerbėja, tai stilius ir neprilipo, bet kelis dialogus panaudojau. Esu iliustravusi Dalios Urbonavičienės knygą apie sutartines ir Liberto Klimkos „Lietuvių kalendorių“. Iliustravimas nėra mano nuolatinis užsiėmimas. Dėstau, kuriu firminį stilių, etiketes.
Su knygos autoriais Milda ir Kazimieru Čiurlionio namuose supažindino Rokas Zubovas. Daug metų vedžiau kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiesiems jo organizuojamame muzikos ir ekologijos festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“ Kuršių Nerijoje. Kūriau ir paties festivalio vizualinį stilių.
Kai sutikau iliustruoti knygą, man atrodė, kad iššūkis įkandamas, bet pakeliui buvo nemažai krizių. Tiesiog atrodė, kad jos neįveiksiu. Per daug visko reikėjo aprėpti ir per didelė atsakomybė. Knyga apie vieną žymiausių Lietuvos menininkų, gal patį iškiliausią, o auditorija tokia neapibrėžta – ir tėvai, ir vaikai.
Kas tiktų vieniems, gal visai nepatiktų kitiems. Daug skirtingų vietovių, įžymių istorinių asmenybių ir dokumentika, ir romantika. Ir tie dialogų intarpai. Tokia eklektiška medžiaga. Ir knyga, mano manymu, išėjo kiek eklektiška – nepavyko visko suvesti. Tiesiog gale pradėjo trūkti ir laiko, ir jėgų.
Prie knygos plušėdavau savaitgaliais, kartais ir po darbo vakarais. Pasitelkdavau ir savo anūkus papozuoti (turiu jų šešis). Ir žentas kartais pagelbėdavo. Man lengviau sekėsi piešti gyvūnus, gamtą arba architektūrą. Tik dirbdama supratau, koks iššūkis piešti charakteringas žmogaus figūras ir dar įvairiais rakursai. Ne visos pavyko, kai kurios, mano galva, sustingusios.
Dar labai slidi vieta buvo su Čiurlionio darbais, kaip juos pateikti, kad neiškristų iš maketo, susikabintų su pieštomis detalėmis. Knyga nebuvo kuriama metodiškai. Turi tekstą – apsitari ir iliustruoji.
Pradžioje kūriau tuos atvartus, kurie man buvo aiškesni: keli iš pradžios, keli iš vidurio. Būdavo, kad pusę dienos kaupdavausi, vaikščiodavau ratais, jaučiausi labai pavargus, o tik į pavakarę pradėdavau piešti. Lūžis buvo, kai sukomponavau „Operos“ atvartą. Man prašviesėjo viduje, nors buvo duobių ir abejonių, kad ne pagal jėgas ridenu akmenį.
Smagiausia dalis – kai parinkinėjau knygos personažams drabužių medžiagas. Inkrustuodavau į kontūrinį piešinį tikrus audinius ir juos išmodeliuodavau. Nors tai užtrukdavo, bet procesas buvo smagus.
Daugumoje atvartų tekstas kuria labai skirtingą nuotaiką. Tai spalviniai atvartų sprendimai irgi labai keitėsi. Bandžiau juos suvienyti fonais: kai kur labiau pasisekė, kai kur ne visai. Viena sunkiausių buvo paskutinė scena. Daug diskutavome su Milda ir Kazimieru, kaip „šviesiai“ perteikti iš šio pasaulio išeinantį Kastuką. Eskizų buvo nemažai. Pradžioje skrido Konstantinas ant paukščio. Paukštis nuo gimimo tartum buvo jo palydovas ir jis atsiranda daugelyje piešinių, bet atrodė banaliai, tai atsisakiau.
Išties bendradarbiavimas vyko nuolat – ir dėl teksto stiliaus, ir dėl piešinių, ir dėl detalių. Kartu praleidome kelias dienas Druskininkuose bandydami labiau įsijausti į Čiurlionio aplinką. Daug diskutavome, stengėmės būti atviri.
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Milda Pleitaitė
Gimiau Vilniuje, baigiau M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir Lietuvos teatro ir muzikos akademiją. Smuiko solisto ir orkestro artisto magistro studijas.
Dirbau Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Vėliau – Vilniaus teatre „Lėlė“. Dirbau administratore.
Šiuo metu dirbu M. K. Čiurlionio namuose ir muzikos mokykloje. Mokau vaikus griežti smuiku.
Vaikystėje yra tekę dirbti paštininke. Šis darbas nebuvo labai prie širdies, nes ir keltis anksti ir laikraščiai labai sunkūs!
Knygos vaikams:
„Šiandien karaliai mums pasakas seka“ (Čiurlionio namai, 2017)
„Kastukas sugrįžo“ (Čiurlionio namai, 2025)
Kazimieras Momkus
Gimiau 1970 m. gruodžio 28 d. Vilniuje.
Studijavau Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje, Vilniaus kolegijoje.
Per mokinių atostogas esu gaminęs ledus tuometiniame Vilniaus ledų kombinate, spaustuvėje lanksčiau brošiūras. Šiuo metu dirbu Lietuvos pašte.
Knygos vaikams
Kartu su Milda esame parašę:
„Šiandien karaliai mums pasakas seka“ (Čiurlionio namai, 2017)
„Kastukas sugrįžo“ (Čiurlionio namai, 2025)
Vaida Kunigėlytė
Gimiau 1964 06 19 Vilniuje.
Iki 6 metų gyvenau Žvėryne Pušų gatvėje, kurios abu galai remiasi į Nerį.
Studijavau Vilniaus Dailės Institute dizainą. Mokydamasi vidurinėje lankiau muzikos mokyklą, grojau violončele. Baigiau Vienožinskio meno mokyklą.
Esu dirbus su 3–6 metų vaikais Muzikos švietimo centro mokyklos „Gama“ studijoje. 31 vidurinėje mokiau formos plastikos. Vėliau dirbau Architektūros ir dizaino firmoje ARCHARTELĖ ir Dizaino Namuose dizainere. Nuo 2006 m. dirbu Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, pernai ją prijungė prie Vilniaus kolegijos.
Šalia dėstymo visada turėjau papildomų darbų. Kūriau firmų stilių, afišas, pakuotes, etiketes. Daug metų bendradarbiauju su „Vilniaus alumi“, kuriu jiems etiketes. Dalyvaudavau „Paveldas+“ pleneruose Trakų Vokėje, vėliau tapau kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė klubo nare ir kūriau jo suprojektuotuose parkuose Užutrakyje, Lentvaryje, Palangoje. Dalyvaudavau klubo organizuojamose grupinėse parodose.
Nuo 2012 m. beveik kas vasarą važiuoju į plenerus Vengrijos pietuose Čiongrado menininkų kolonijoje. Dalyvavau keliolikoje grupinių parodų, parengiau keletą ir asmeninių. Ir tapau, ir lieju akvareles, kurpiu koliažus ir su forma kartais eksperimentuoju. Dalyvaudama plenere Argentinoje sukūriau kaukių seriją, vieną parsivežiau. Vis maga prie kaukių grįžti vėl.
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
