Teksto anatomija pagal
KRISTINĄ GUDONYTĘ
IDĖJA
Idėja knygai „Blogos mergaitės dienoraštis“ gimė vartant savo pačios labai senus, dar penkiolikmetės dienoraščius ir suvokus, kad juos skaitau ne kaip savo, bet kaip man kažkuo labai artimos ir labai nelaimingos jaunos mergaitės išpažintį. Man pasidarė be galo gaila tos paauglės, besikankinančios dėl savo „tituluotos“ nevykėlės kompleksų, dėl meilės be atsako, dėl patyčių, kurių ji patiria, vienišos, vienintelę paguodą ir supratimą radusios tik pokalbiuose su savimi – tai yra, su savo dienoraščiu.
Tuose senuose dienoraščiuose, kuriuos ketinau išmesti, buvo nemenka krūvelė mano eilių apie gyvenimo beprasmybę, apie kasdienį nuovargį gyventi, apie mėgstamų knygų veikėjus, patikusią muziką, tėvus, jų santykius, apie draugus ir nedraugus. Vėliau kai kurios eilės iš tų sąsiuvinių beveik nepakeistos, su visa dar paaugliška patirtimi, atsirado ir knygoje. Iš pokalbių su savo jaunaisiais skaitytojais supratau, kad daug kas iš mano veikėjos gyvenimo jiems būtų labai artima, suprantama ir reikalinga, nes gal padėtų apsispręsti atėjus lemtingiems momentams. Tada galvoje ir pradėjo formuotis šios knygos idėja. Nors gerą pusmetį nieko nerašiau, bet mintys nuolat sukosi, klijavosi į siužetinę liniją, situacijas, atgijo ir prisiminimai, pratęsdami dienoraščių temas. Tada apsisprendžiau ir dėl kūrinio formos – tai turi būti dienoraštis, toks draugas, kuris niekad neišduos, kuriam galima patikėti viską, net pačias slapčiausias mintis.
VEIKĖJAI
Pagrindinė dienoraštį rašanti knygos veikėja yra penkiolikmetė Kotryna. Ji yra išsiskyrusių tėvų vaikas, pagal jų susitarimą vis keičianti gyvenamąją vietą ir priversta nuolatos laviruoti ir taikytis prie naujų aplinkybių. Kotryna mėgsta vienatvę, knygas, mėgsta karstytis po medžius ir ant namų stogų. Ji daug fantazuoja, labai įsijaučia įsivaizduodama save įvairiose situacijose (net vaidinančią filme su Bredu Pitu ar Tomu Kruzu). „Dėl šventos ramybės“ Kotryna dažnai visiems meluoja, pasislėpusi rūko ir mėgsta dar drąsesnius iššūkius. Po to, „kai pakankamai pasišiukšlina“, Kotryna dėl įvairovės kuriam laikui nusprendžia pabūti gera mergaite. Tada keikia save už praeities nuodėmes ir, jos žodžiais tariant, dvasiškai „švarinasi“. Taigi tai nėra harmoninga asmenybė, kuri savo batukus visada pasideda į vietą. Anaiptol. Ak, tie paaugliai…
Bobulytė – sena, serganti moteris, kadaise žymi aktorė – knygoje tampanti Kotrynai pačiu artimiausiu žmogumi, jos išdaigų ir pramogų drauge, atstojančia taip trūkstamą šeimą. Bobulytės mirtis pakeičia Kotrynos požiūrį į gyvenimą, žmones, meilę, draugystę.
Kotrynos tėvai, močiutė Viola, draugai, jos meilės objektas Gvidas ir kiti knygos veikėjai. Jiems visiems, net epizodiniams, bendra tai, kad turi prototipus iš mano gyvenimo. Gal todėl tapo labai individualizuoti, nešabloniški, atpažįstami ir gyvi – bent jau taip tvirtina jaunieji skaitytojai, kurie man nepaprastai patinka ir su kuriais dažnai susitinku pristatydama savo kūrybą.
Labai rizikinga viešai įvardyti prototipus knygos personažams – juk jie ten vaizduojami visu savo „gražumu“, ne tik iš tos patraukliosios pusės. Aišku, kad po to su kai kuriais jų santykiai gali gerokai pašlyti. Apsiribosiu gal tais keliais personažais apie kurių „kilmę“ jau esu kalbėjusi ir jie tai puikiai žino, patys iškart save atpažino, nepyksta arba jau iškeliavę į geresnį pasaulį. Bobulytė rašyta pagal režisierės ir nuostabios asmenybės Kazimieros Kymantaitės paveikslą, žinoma, pridedant dar ir kitų spalvų.
Kotrynos tėvai – kaip iš akies traukti mano tėvukai. Tėvo net ir vardo nekeičiau. Mano geriausia mokyklos draugė Laura (Ir Kotrynos draugė Laura) dabar yra žymi akių chirurgė. Apie prototipą Kotrynos charakterįui sunku ką nors ir pasakyti. Tik tiek galiu pridurti, kad niekada sergančių bobulyčių neapiplėšinėjau – tą epizodą sugalvojau norėdama paaštrinti situaciją. Gal tiek… O Vilnius, ypač jo senamiestis, man visada tas pats. Jo dvasia nesikeičia. Ir dabar, rašydama scenarijų serialui pagal šią knygą, nueinu pavėpsoti į tas vietas, kuriose vyksta veiksmas.
APLINKA
Kotryna – šiuolaikinė paauglė, besisukiojanti mums visiems labai pažįstamoje aplinkoje: mamos namai, tėvo namai, močiutės namai, draugų namai, mokykla, tada ‒ vėl viskas nuo pradžių. Ir staiga netikėtas atradimas: nuo daugybės knygų ir kitų įdomybių lūžtantis bobulytės butas, kuriame įdomiausia – pati Bobulytė… Daug vietos knygoje skiriama Vilniui, mano miestui, dėl kurio visą gyvenimą kraustausi iš proto ir vis negaliu atsistebėti jo nepaprastu poveikiu.
KŪRYBINIS PROCESAS
Jau minėjau, kad iš karto nesėdu prie kompiuterio ir nepradedu spausdinti pirmojo puslapio, nes visiškai neįsivaizduoju, nuo ko reikėtų pradėti. Tos pradžios visada labiausiai bijau, net fiziškai jaučiu tą baimę. Mano knygų rašymas tarsi susideda iš dviejų etapų. Pirmasis, kai ilgai, mėnesių mėnesius galvoju, užsirašinėju tam tikras mintis ar pasižymiu įdomias situacijas, kad vėliau jų nepamirščiau. Labai kankinuosi, šimtus kartų atsisakau sumanymo ir vėl grįžtu prie jo vis keikdama save dėl bejėgiškumo ir veltui slenkančio laiko. Tuo metu labai savęs nekenčiu, visos mano mintys man atrodo jau kažkur skaitytos, girdėtos arba išvis absoliučiai neįdomios ir banalios.
Rašyti šią knygą visas procesas apskritai truko apie vienerius metus, o ta kasdienė mintijimo kankynė – apie aštuonis mėnesius. Šiuo etapu man labai padeda kokios nors rūšies judėjimas – pavyzdžiui, važiavimas automobiliu arba traukiniu – pro šalį be paliovos slenkantys vaizdai tarsi viską sudėlioja ir bent trumpam padaro smegeninėje šiokią tokią tvarką. Panašiai veikia ir ilgi pasivaikščiojimai po miestą „kur akys mato, kur kojos neša“. Naktimis prasideda kitos rūšies kankynė – vos pradėjus snausti prieš akis iškyla lyg seniai kažkur mano galvoje tūnoję, bet tik ir laukę akimirkos ištrūkti atskiri įsivaizduojamos knygos fragmentai, veikėjų dialogai, nuotaikos, jų veidai, atskiros frazės, juokas, žvilgsniai, aplinka ir kitos smagybės. Tada, aišku, pašoku iš lovos ir kaip išprotėjusi puolu visa tai užrašinėti. Kartais tai netgi praverčia. Ir galų gale smagiausias etapas – kai jau sėdžiu prie kompiuterio ir rašau. Aš jau žinau viską apie savo knygos veikėjus: ką galvoja, ką sapnuoja, ką valgo pusryčiams, ką myli, kaip pyksta, juokiasi, kaip mąsto, kaip atrodo ir apie ką svajoja. Tada jau su manimi nepasiginčysi ir jaučiuosi kaip žuvis tyrame vandenyje. Bėda ta, kad rašydama niekaip negaliu protingai suvaldyti savo emocijų – realiai apsiverkiu su savo nuskriaustais herojais, pykstu ant niekšų, kartais konfliktuoju su jais ir grasinu, kad ištrinsiu nuo knygos puslapių paviršiaus, kartais glostau ir pataikauju kokiam nors neryžtingam flegmatikui, kartais įsimyliu simpatišką herojų ir panašiai pramogauju iki pat knygos pabaigos. Po kiek laiko perskaitau, ką parašiusi, ir jeigu visa tai mane sujaudina, neilgam tampu ganėtinai laiminga. Tada patvarkau stilių, ištaisau kokią užklydusią klaidelę ir spaudžiu „Siųsti“ ‒ tiesiai į leidyklą.
SERIALAS „BLOGA MERGAITĖ“
Prisipažinsiu, kad „Videometros“ įkūrėjo, prodiuserio Rolando Skaisgirio skambutis ir pasiūlymas kurti serialą pagal knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“ mane tada pribloškė… Apėmė ir begalinis džiaugsmas, kad knyga patiko, kad ji reikalinga ir įgis dar vieną pavidalą… Ir siaubas pagalvojus, koks milžiniškas darbas laukia. Supratau, kad vien mano knygos apimties neužteks ir teks gerokai paplušėti kuriant daug platesnį mano veikėjų ir įvykių pasaulį.
Kaip anksčiau jau minėjau, knygą rašydama jau labai puikiai pažinojau savo herojus, vaizduotėje buvau sau sukūrusi jų istorijas, praeities įvykius, kurie galėjo išprovokuoti tam tikrus jų veiksmus ir net suformuoti charakterius – visa tai, kas nebuvo panaudota knygoje, bet man labai padėjo kurti jų bendravimą ir tarpusavio santykius. Dabar, rašant serialą, visas tas galvoje sukauptas, mano vaizduotės kažkada sukurtas, bet literatūriškai nerealizuotas knygos pasaulis su visa jėga „išsiveržė į laisvę“. Taigi rašau serialą, kuris tarsi praplečia knygos rėmus, tai jau ne vien Kotrynos, bet ir ją supančių žmonių istorijos, persipinančios viena su kita, kartais papildančios viena kitą ir daug ką paaiškinančios mūsų herojų elgesyje, net ir tų, kuriems knygoje skiriama kiek mažiau vietos – juk nė vienas iš mūsų nėra baltas lapas, turbūt apie kiekvieno gyvenimą galima būtų parašyti romaną ar sukurti serialą.
Prisipažinsiu, ne viskas ėjosi kaip „sviestu patepta“, kartais murktelėdavau į vieną kitą kūrybinę duobę nesurasdama išeities, kaip iš jų išsikapanoti. Aš vienišė ir myliu laisvę. Rašydama knygą sugaudavau save galvojant, kokia aš laiminga, kad esu laisva nuo kokių nors įtakų ir galiu „žaisti“ kaip noriu. O dabar atsirado šis tas nauja ‒ be galo džiaugiuosi, kai šalia to, ką darau, visada jaučiu drąsius, be galo kūrybingus žmones, kurie „serga“ ta pačia „Blogos mergaitės liga“. Man buvo jau šiek tiek primirštas, bet labai geras jausmas…
Kai sulaukiau pasiūlymo rašyti scenarijų serialui pagal „Blogos mergaitės dienoraštį“, buvau bebaigianti rašyti knygą apie psichinių problemų turinčius jaunus žmones. Mane jau seniai degino ši tema, labai norėjosi suprasti, kas tuo metu vyksta jų galvelėse, kaip bendrauja tokie „pažeisti“ žmonės… Prieš daugybę metų, kai buvau dar vos Akademiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis dramos teatras) pradėjusi dirbti jauna aktorė, susipažinau su nepaprastu žmogumi, psichiatru Vladu Šimkūnu.
Žmogumi, kuris kaupė begalinę gyvenimo ir profesinę patirtį, neskirstė žmonių pagal amžių, socialinę ar kitokią padėtį, labai domėjosi teatru ir mielai atsakydavo į visus mane dominančius klausimus. Tuo metu jis vadovavo Naujosios Vilnios Psichinių ligų ligoninės skyriui. Aš vis įsiprašydavau pas jį į darbą, susipažinau su daugybe jo pacientų, kartu su gydytoju klausydavausi jų istorijų ir negalėjau atsistebėti, kaip realiai jie „tai“ įsivaizduoja, jaučia, visai nesuvokdami milžiniško atotrūkio nuo realaus gyvenimo. Tai buvo nepakartojamos dienos, o man, kaip aktorei, – neįkainojama savotiško įsikūnijimo į vaidmenį mokykla. Tuos veidus, žmones, jų istorijas atsimenu iki šiol, joms neužtektų ir kelių knygų. „Drugeliai virš bedugnės“ turėjo būti pirmoji.
Ir psichiatrinėje ligoninėje atsidūrusio Cezario, ir visiems obuoliukus dalijančio ligonio Juliaus, ir kvapus savaip jaučiančios Ugnės istorijos literatūriškai „apdorotos“ atsirado iš ten. Kai mane užklupo Rolando Skaisgirio skambutis, knyga jau buvo arti pabaigos. Buvo likęs tik vienas opus klausimas – savo pagrindinei veikėjai niekaip negalėjau sugalvoti vardo, kuris man patiktų, prie jos „priliptų“, ir pakankamos motyvacijos, kodėl ji šioje ligoninėje atsirado… O tada likimas viską sutvarkė savaip ‒ sulaukiau skambučio, ir man atsivėrė akys. Kotryna!!! Mano „bloga mergaitė“ Kotryna!!! Ji ką tik prarado patį artimiausią žmogų, draugę. Ji impulsyvi, be galo jautri, jai po tokio įvykio išties galėjo „pavažiuoti stogas“. Iškart palengvėjo. Knygą baigiau rašyti per porą savaičių, o pagrindinė veikėja, iki tol įvardijama kaip JI, gavo nuostabų Kotrynos vardą. Noriu prisipažinti, kad nemėgstu tęsinių ir išties neplanavau jo rašyti… Šis tęsinys atsirado jau beveik parašius knygą ir prasidėjo ne nuo noro tęsti istoriją, o nuo siekio įgyvendinti idėją. Kaip man pavyko ar nepavyko, nesiimsiu vertinti, apie tai tegul sprendžia knygos skaitytojai ir serialo „Bloga mergaitė“ žiūrovai.
Serialo anatomija pagal
MYKOLĄ VILDŽIŪNĄ
SIUŽETAS
Istorija nestokoja detektyvinių elementų, ir tai įpareigoja nuosekliai suregzti ir išregzti įvykius taip, kaip jie scenarijuje užkoduoti. Prisipažinsiu, kartais būna ir patiems nelengva susigaudyti: tiek visko ten gausu. Kristina yra romanistė, ir retai kada pradedama linija aiškiai nurodo, kaip ji veiks kitas siužeto linijas.
Reikia skaityti iki galo, kol tai sužinai, intriga laikoma iki paskutinės situacijos kaip skaitant romaną ‒ nujauti, spėlioji… Kad nespėliotume, kartais pasiskambiname pačiai Kristinai pasitikslinti detalių, o jų scenarijuje tikrai nestinga.
Siužeto laikomės kuo nuosekliau, deja, ne visada pavyksta atkurti ar sukurti tai, kaip parašyta: tenka improvizuoti prisitaikant. Smagu, kad autorė profesionaliai supranta filmavimo specifiką ir tokias improvizacijas mums leidžia. Scenarijus nėra vien dedektyvinis, jame yra ir labai geros komedijos situacijų, bet vyraujantis žanras yra santykių drama, ir čia Kristina labai išradinga, o svarbiausia ‒ nepaprastai empatiška autorė.
APLINKA
Kristinos scenarijuje lokacijos ‒ arba konkrečios iki gatvės pavadinimo, tvoros, namo ar konkretaus suolelio parke, arba labai aiškiai ir vaizdžiai aprašytos, tad lieka tik tokias rasti. Rasti, deja, ne visada ir ne viską pavyksta, ne visada pavyksta nufilmuoti ir konkretų scenarijaus suolelį, nes jo buvusi vieta renovuojama ir suolelis jau nukeltas. Kasdien prašomės, kad įleistų į įstaigas, privačius namus, visuomenines vietas. Būna ‒ pavyksta, būna ‒ nepasiseka, bet iš esmės esame patenkinti tuo, kokį aplinkos paveikslą sukuriame. Blogos mergaitės istorijai aplinka labai svarbi, tai ‒ vienas vedančiųjų vaidmenų.
VEIKĖJAI
Knygos veikėjais jie buvo tuomet, kai iš romano keliavo į scenarijų, o patekę į režisieriaus rankas jie visi ‒ ir knygoje buvę ir tie, kurie buvo sukurti tik ekranui, tapo tik serialo veikėjais, todėl taip ‒ kai kuriuos personažus paaštrinome, kai ką pajauninome, pervadinome ar iš vieno vaidmens sukūrėme du. Pasikartosiu ‒ vienas malonumas, kai autorius pasitiki ir leidžia laisvai interpretuoti ir manipuliouti savo tekstu.
PROCESAS
Procesas iš esmės labai džiugina, nors būna ir liūdnesnių epizodų. Žinoma, ne viskas pavyksta, kaip norisi ir/ar kaip parašyta, kažkur riboja galimybės, kažkur ‒ patirčių stoka, kažkam diena būna nevykusi, o rezultatas susideda iš dešimčių kartu praleistų dienų. Atsakau į klausimus praėjus maždaug pusei metų gyvenant ir bendraujant su scenarijaus personažais kasdien, o priešaky ‒ dar vienas pusmetis, gal po jo pasakysiu daugiau apie sunkumus ir smagumus. Tai, kad Kristina žino virtuvę, tik padeda, kompromisų ieškoti dar neteko, visur randam sprendimus. Neseniai įkalbėjome Krisiną nusifilmuoti nedideliame epizode. Jai kartojantis tekstą pajuokavau, kad nebūtina teksto suvaidinti pažodžiui, mat mūsų scenaristė labai laisvai žiūri į teksto interpretavimą ir tikrai nesupyks, o Kristė man atkirto ‒ bet kad prirašytos ilgiausios paklodės, neįmanoma tiek įsimint, kas čia tiek prirašė?
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
KRISTINA GUDONYTĖ
Gimiau 1949 m. gruodžio 15 d., Kaune, Šančiuose.
1956 m. įsikūrėme Vilniuje.
Nuo septynerių metų dirbau įvairių filmų vaikų personažų įgarsintoja,
LRT vaikų laidų vedėja, TV spektaklių mažiausia aktore.
1967 m. baigiau Vilniaus miesto 23 vidurinę mokyklą.
1967–1969 m. studijavau germanistiką Vilniaus Universitete.
1973 m. baigiau aktoriaus meistriškumo studijas
LTSR valstybinėje konservatorijoje, H. Vancevičiaus kursą.
Nuo studijų baigimo iki dabar parašyta nemažai teatro pjesių ir filmų scenarijų, režisuota spektaklių, filmų ir serialų.
Išvardinsiu keletą:
Kinas:
„Dvynukės“ (pagal E. Kestnerį) (LRT v/filmas, 2 val., 1991) – filmo scenarijus, režisūra.
„Dvynukės ir dvynukai“ (LRT v/filmas, 3 val., 1993) – originalus scenarijus, režisūra.
Televizija:
„Moterys meluoja geriau“ (TV 3 serialas, 2007–2009) – scenaristė (bendraautorė).
„Neskubėk gyventi“ (LRT serialas, 2008) – originalus scenarijus.
„Nemylimi“ (TV 3 serialas, 2008–2009) – scenaristė (bendraautorė).
„Pavogta laimė“ (TV serialas, VRS) – scenaristė (bendraautorė).
„Bloga mergaitė“ (pagal mano knygą „Blogos mergaitės dienoraštis“), (LRT serialas, „Videometra“, „Europa TV, LRT) – scenarijaus ir dialogų autorė.
Teatras:
„Niekada tavęs nepaliksiu“, originali pjesė teatrui, komedija (2013, Užupio dramos teatras, rež. T. Varnas) – dramaturgija.
„Ida iš šešėlių sodo“ (pagal to paties pavadinimo mano romaną paaugliams), (2014, Panevėžio teatras „Menas“) – dramaturgija, režisūra, scenografija, kostiumai, dainos tekstas.
„Blogos mergaitės dienoraštis“ (pagal to paties pavadinimo mano romaną paaugliams), (Panevėžio teatras „Menas“, rež. A.Vidžiūnas, 2016).
Knygos:
Romanas jaunesniojo amžiaus paaugliams „Gėlių dvaras“ (2002, Lietus).
Romanas vyresniojo amžiaus paaugliams „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2008, trys tiražai, Laisvos valandos).
Biografinė knyga „Su meile ARINA“ (2010, Laisvos valandos).
Kompozitoriaus A. Kulikausko dainų knyga „Pašėlęs vėjas“ (2008, Baltos lankos) – dainų tekstai.
Romanas paaugliams „Ida iš šešėlių sodo“ (2012, Tyto alba).
Romanas paaugliams ir šeimai „Jie grįžta per pilnatį“ (2015, Tyto alba).
Romanas paaugliams „Drugeliai virš bedugnės“ (2017, Tyto alba).
Apdovanojimai:
Metų knygos rinkimų akcija. Romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ išrinktas geriausia 2009 Metų knyga paauglių kategorijoje (2010).
Tarptautinis TV 3 konkursas „VAIKŲ BALSAS 2011“. „Blogos mergaitės dienoraštis“ išrinktas geriausia metų knyga.
Metų knygos rinkimų akcija. Romanas „Ida iš šešėlių sodo“ išrinktas geriausia 2011 Metų knyga paauglių kategorijoje (2012).
LR Kultūros ministerijos ir Valstybinės kalbos inspekcijos diplomas už taisyklingą knygos „Ida iš šešėlių sodo“ kalbą (2013).
LR švietimo ir mokslo ministerijos Vaikų literatūros premija už talentingą kūrybą vaikams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai.
LR Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos leidėjų asociacijos įsteigta Patriotų premija už knygą „Jie grįžta per pilnatį“.
MYKOLAS VILDŽIŪNAS
Gimiau 1981 m. rugpjūčio 31 d.
Nuo 2001 m. – nepriklausomas menininkas, kino ir televizijos aktorius, režisierius.
2004 m. baigiau teatro vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA).
2009 m. baigiau LMTA Kino ir TV režisūros magistro laipsnio studijų programą.
Sukūriau įvairių vaidmenų teatre ir kine.
Svarbiausi režisuoti filmai ir serialai:
Nesamasis laikas (2014). Nominuotas Sidabrinei gervei kaip geriausias ilgametražis vaidybinis filmas.
„Moterys meluoja geriau“ (9–10 sezonai, 2017–2018).
„Bloga mergaitė“ (2019).
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Neringa Dangvydė
Už nuotraukas iš filmavimo aikštelės ačiū Agnieškai Giedrikienei
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Kultūros taryba
