Teksto anatomija pagal
TRIINU LAAN
Pradžia
Su Ieva susitikome 2021 m. knygiukų projekte „Tiny Books from Baltic Authors“ („Vaikų žemės“ inicijuotas tarptautinis projektas. Daugiau: tinybooks.eu). Pasirodė, kad esame puikus kūrybinis duetas!
Greitai radome bendrų temų, o Ieva iš karto užsikabino už mano idėjos rašyti apie kalbinę įvairovę ir vaiko ryšį su seneliais. Iš pradžių pasiūliau kelias istorijas, bet galiausiai apsistojome ties Lapiuku. Kad veikėjais taptų lapės, o veiksmas vyktų miške, iš pradžių buvo mano idėja. Tačiau man atrodo, kad Ievos pasaulyje lapės ir miškas buvo tokie pat ryškūs ir gyvi kaip ir mano, nes ji tekstą iliustravo labai taikliai ir intuityviai.
Knygiukų projektas, tiek žodžių, tiek vaizdų apimtimi, buvo išties minimalistinis. Vis dėlto nuo pat pradžių jutau, kad ši istorija viduje yra didesnė nei išorėje – tai reiškia, kad šioje trumpoje istorijoje slypi šis tas daugiau. Todėl mudvi su Ieva labai džiaugėmės, kai leidėjos paprašė mūsų išplėsti pasakojimą iki 700 eilučių.
Pasiruošimas
Rašiau tema, kurią visuomenėje stebiu jau daugelį metų ir apie kurią pati esu giliai mąsčiusi. Pavyzdžiui, esu buvusi brošiūrų apie dvikalbystę šeimoje redaktorė. Todėl papildomos medžiagos rinkti nereikėjo.
Veikėjai
Aš esu Võro mažumos kalbos vartotoja Estijoje, o šios kalbos vadinamojoje „vaikų kalboje“ lapė vadinama mielu žodžiu Rebo. Labai norėjau šį žodį panaudoti knygos originalo kalboje. Gyvenu Pietų Estijoje, kaime, apsuptame miškų ir laukų, o lapės yra dažnos viešnios pievoje už mano lango ir mano komposto krūvoje. Jos netgi bando susidraugauti su mano kate! Todėl pasirodė smagi mintis jas iš erdvės už lango ir miško perkelti į žmonių pasaulį. Arba atvirkščiai – suteikti joms žmogiškų savybių miško aplinkoje. Tai man taip pat padėjo išspręsti klausimą, kaip knygos žinutę perkelti į žaismingą ir metaforišką aplinką.
Norėčiau plačiau papasakoti ir apie savo patirtis, dėl kurių pasirinkau būtent tokią knygos temą.
Mano pačios namų kalba – võro, kuri yra ir mano vaikų gimtoji kalba, pagal Estijoje galiojančią kalbos politiką laikoma estų kalbos atmaina, arba tarme. Tačiau kalbininkai laikosi nuomonės, kad tai vis dėlto yra atskira kalba. Būdama šios kalbos gimtakalbė, esu linkusi sutikti su kalbininkais. Kaip žmogus, kalbantis rečiau vartojama kalba, ir aš, ir mano šeima esame įpratę prisitaikyti ir išlikti daugumos kalbinėje (t. y. estų kalbos) aplinkoje. Estų kalba mes mokomės, tvarkome reikalus valstybinėse institucijose, vartojame žiniasklaidą, bendraujame su draugais ir pan. Tačiau mūsų namuose vienintelė bendravimo kalba vis dėlto yra võro. Tai situacija, su kuria daugelis kitų võro kalbai palankių šeimų nesugebėjo susitvarkyti. Tam reikia kasdienio įsipareigojimo ir meilės, taip pat kūrybiškų sprendimų kasdienėse situacijose.
Tuo pat metu Estijoje vis dažniau matau, mano akimis, labai tragišką situaciją. Daugelis jaunų žmonių išvyksta mokytis į užsienį, ten susiranda darbą, partnerį ir galiausiai pasilieka gyventi kitoje šalyje visam laikui. Prisitaikymas prie gyvenimo svetur reikalauja pastangų, o mokantis vietinės kalbos, savo kilmės šalies kalba neretai nustumiama į antrą planą. Tai, viena vertus, yra visiškai suprantama, tačiau… tada gimsta vaikai, ir atvykus su jais į Estiją aplankyti senelių, seneliai ir anūkai nebesupranta vieni kitų. Tai labai tragiška situacija, už kurią, deja, atsakomybė tenka kartai, esančiai tarp vaikų ir senelių.
Be to, nuo 2022 m. (taip ironiška – Estijos Respublikos Nepriklausomybės dieną), prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, į visas Baltijos šalis atvyko daugybė Ukrainos vaikų, kuriems, viena vertus, reikia prisitaikyti prie naujos šalies, o kita vertus – gyvybiškai svarbu išsaugoti ryšį su savo kilmės šalimi. Vienas svarbiausių ryšio ir tapatybės saugotojų yra kalba.
Galvodama apie visas šias skirtingas patirtis ir situacijas, pajutau, kad noriu papasakoti istoriją apie drąsų Lapiuką, kuris turi persikelti į kitą mišką, tačiau kartu su tėvais deda pastangas išsaugoti gimtojo miško kalbą ir tapatybę. O atlygis už šias pastangas – tikras „aukso puodas“ – šiltas, palaikantis ir prasmingas ryšys su seneliais, su savo šaknimis.
Aplinka
Žalias miškas, arba Lapiuko gimtasis miškas, yra žalias visų pirma todėl, kad, mano nuomone, tai pati natūraliausia ir organiškiausia miško spalva. Žalia – tai namų spalva. Mėlynas miškas yra kažkas svetimo ir neįprasto. Svetur medžiai ir augalai kitokie, kitokia ir aplinka. Kas yra išvykęs gyventi į užsienį, tas žino – tam tikru momentu gali apimti jausmas, kad VISKAS yra kitaip, ir tai kelia nerimą bei stresą. Tačiau pamažu priprantant prie naujos aplinkos galima pastebėti, kad ir mėlyname miške yra šiek tiek žalios!
Siužetas
Knygos istorijos yra asmeninių patirčių, mano fantazijos, skaitytų knygų ir matytų filmų mišinys. Stresinėse situacijose svetima kalba, net jei ją labai gerai moki, gali tiesiog pasimiršti. Ypač vyresniame amžiuje. Iš to gimė pasakojimai apie vyresnes lapes. O daugiakalbiai vaikai dažnai džiaugiasi tuo, kad turi slaptą kalbą, kurios ne visi supranta – taip net ir žmonių pilnose vietose galima su tėvais pasidalyti kažkuo intymesniu. Abi šios situacijos atsispindi ir knygoje.
Kūrybinis procesas
Kadangi knygos istorijų pagrindinė tema man yra gerai pažįstama, pasakojimai gimė gana greitai. Dažniausiai procesas vyksta taip: kurį laiką – kartais savaites ar net mėnesius – galvoju, pasižymiu trumpas pastabas, o tada vienu ypu, pavyzdžiui, per kelias dienas, viską parašau iki galo. Laikotarpis tarp knygiukų projekto ir leidyklos užsakymo buvo būtent minčių susigulėjimo metas. Todėl pačių istorijų užrašymas neužtruko. Paprastai parašytą tekstą palieku kelioms dienoms „subręsti“. Vėliau, pažvelgusi iš nedidelio atstumo, viską perskaitau iš naujo ir atlieku kalbinius bei stilistinius pataisymus.
Iš mano penkių vaikų trys dar yra nepilnamečiai ir gyvena namuose, tačiau ne visada išbandau naujus tekstus su jais. Kažkaip… taip tikiu savo žinute, kad šį etapą praleidžiu. Kaip tik taip nutiko ir su Lapiuku. Vakarais kartu skaityti kitų autorių parašytą gerą literatūrą yra kur kas svarbiau, nei skaityti jiems savo naujus tekstus!
Dažniausiai rašau namie, tačiau kelis kartus per metus skiriu 3–7 dienas kūrybinei stovyklai ir išvykstu kur nors pabūti viena ir visiškai atsidėti tekstams. Trys nepilnamečiai vaikai ir garbaus amžiaus mama reikalauja dėmesio, todėl šiame gyvenimo etape nesiimu ilgesnių išvykimų. Mano matematikas vyras – nepaprastai atsidavęs tėtis, sunku būtų rasti dar labiau atsidavusį, tačiau vis tiek dažnai jaučiu, kad vaikai auga taip greitai – ir tai yra laikas, skirtas jiems!
Iliustracijų anatomija pagal
IEVĄ BABILAITĘ
Pradžia
Sumanymas kilo prieš kokius 4 metus. Kibirkštį įskėliau ne aš, o „Vaikų žemės“ gyventojai, kurie sumanė įsteigti pažinčių klubą, tai yra supažindinti rašytoją ir dailininką iš skirtingų šalių, kurių krantus skalauja ta pati Baltijos jūra. Ir pažinčių platformą pavadino „Knygiukai“, rinktis partnerio(-ės) neleido, priskyrė, ir tiek, ir kas galėjo pagalvoti, kad taip pataikys! Su Triinu Laan ne tik sumanėme ir įgyvendinome vieno puslapio A4 formato sulankstomą knygelę (visas jas galima rasti adresu tinybooks.eu), bet, daugybę kartų pabandžius užmegzti su leidyklomis ryšį, galų gale pavyko sukurti vieną didžiausių (formato prasme) savo knygų.
Stilius
Kiekviena nauja knyga – tai nepraminti brūzgynai, kai pavaikštai, žiūrėk, jau ir erdviau, pamatai naujas formas, netikėtus spalvų derinius, gal net, sakyčiau, mano galvoje ima mindžikuoti tekstas, o tuomet ir vaizdelis susiformuoja, visai naujas, istorijos įkvėptas. Na taip jau klostosi, jaučiuosi kaip tas smalsus vaikas, noriu nustebti, kokį vizualą, priemones, spalvų-formų derinius žodis išprovokuos ir tuomet pamatysiu.
Truputėlį paatvirausiu apie tai, kaip buvo sukurtas „stebuklingas“, samanomis kvepiantis miško vaizdelis. Esu kaip skenerė, daug žiūriu į objektus, kuriuos ketinu piešti knygoje. Šioje istorijoje pagrindinis elementas miškas-medis. Fotografavau mišką vasarą, žiemą, kai apsiniaukia, kai saulės spindulys prasiskverbia pro medžių šakas, pakėlus akis į dangų-medžių viršūnes, stebėjau medžių susidūrimą su žeme, perspektyvą miške, tuomet bandžiau atrasti mažo Lapiuko žiūros tašką.
Kai susikuri galvoje 3D objektą, gali sukioti jį į visas puses, kol randi reikiamą miško ir personažų poziciją. Kitas etapas – rasti ir išbandyti priemonių derinius, na nors kokią sistemą susikurti, kad būtų ramiau keliauti per visus knygos atvertimus.
Šio proceso dalis paprastai užtrunka. Net kai manau atradusi, kurioje nors iliustracijoje viską pergalvoju ir prieš tai nupieštus piešinius perkonstruoju. Konstruoju, nes piešinį sudaro daug atskirų detalių, paruoštų sluoksnių, formų iš skirtingų popierių, padengtų skirtingais dažais. Jei iliustracijoje matome atskirą detalę, ji ir yra atskira detalė, integruota ir su keliomis gudrybėmis įmontuota į bendrą paveikslą. Tiek, kiek knygoje yra lapiukų galvelių, kojelių, letenėlių, uodegėlių, tiek ir yra, na dar daugiau, nemažas pluoštas liko nepanaudotų.
Kai nekuriu knygų, daug eksperimentuoju, ruošiuosi parodoms ir tai, ką randu kurdama gan abstrakčius piešinius, pritaikau iliustracijose, tai svarbūs mainai. Nuolatinis eskizavimas, nebūtinai konkrečių objektų, tiesiog jausmo, nuotaikos, linijų, potėpių eksperimentų, priemonių derinimo, visa tai labai svarbus pagrindas įdomiai iliustracijai sukurti. Na, turi būti šiokią tokią, o gal ir ne šiokią tokią priklausomybę piešimui turintis žmogus, piešėjas-atradėjas-fiksuotojas-iliustruotojas.
Veikėjai
Viena svarbiausių užduočių – tikslų, kuriuos sau keliu pradėdama piešti istoriją, – kaip kūrybingai sukonstruoti personažą (-us). Veikėjas Lapiukas, na kaip ir viskas aišku, bet kuo gi mūsų su Triinu Lapiukas ypatingas, kuo skiriasi nuo tų, kurie laksto miškuose ir kuriuos kartais gali pamatyti netoli savo namų? Ogi jis mokosi ir moka kelias kalbas, jis emigrantų šeimos žinduolis, turi močiutę ir senelį, kuriuos lanko (panašus į žmogų), jis mėgsta žaisti kaip visi vaikai ir yra drovus, bet svarbiausia – kalba keliomis kalbomis ir yra turtingas. Tuomet galvoju, kokiomis priemonėmis ir kokį kailį piešti, kad iškart suprastume, jog jis turtingas. Piešdama kailį naudojausi sena lietuviška enciklopedija, tais 1934 m. joje buvo sukaupta nemažai informacijos. Mano mama enciklopedijas atidavė man ir pasakė – daryk su jomis, ką nori, tad taip ir darau, naudoju įvairiuose sumanymuose.
Aplinka
Iliustracijose naudoju įvairias konotacijas, vengiu tiesioginių reikšmių. Taip atsirado miško spalvos. Paprašiau Triinu įtraukti spalvas, nederančias su miško spalvomis, kurios būtų tarsi nuorodos – miškas gimtasis, kuriame seneliai gyvena, ir naujas miškas, kuris yra kaip naujieji namai kitoje šalyje. O tuomet pasitelkiau kasdienybę, kurioje gyvena vaikai, tai įvairūs žaidimai ir jų vietos. Paprastai vaizduotė siūlo daug variantų, ypač kai gyvūnas apgyvendinamas žmogui skirtoje aplinkoje, atsiranda vietos humorui ir visokioms keistenybėms.
Siužetas
Pradėjus naują knygą visos taisyklės subliūkšta ir kad procese nepasimesčiau, kuriu naujas taisykles, bet jos tik iliuziniam nusiraminimui ir norui suvaldyti kūrybinį chaosą. Šiaip taisyklės nereikalingos.
Gal labiau tikslai. Vienas iš tokių tikslų buvo noras parodyti miško platumą ir gylį, rasti žiūros tašką, kad erdvės pojūtis dar labiau sustiprėtų, o medžių gausa – jų nupiešta buvo ne vienas šimtas – parodytų, koks gražus ir svarbus gyvūnams, žmonėms neiškirstas miškas. Savaip bandžiau atsodinti mišką.
Paparastai piešdama kuriu antrinį, tretinį tekstą, visumą, jausmą. O tekstas tampa kaip kliuvinys, gerąja prasme, kuris provokuoja kitą vizualią mintį.
Kūrybinis procesas
Uch, užtruko, tikrai užtruko! Kūrybinis procesas – apie ketverius metus, nuo tada, kai su Triinu susipažinome knygiukų projekte. Mintis praplėsti istoriją ir sukurti didelę knygą nedavė ramybės. Susitikau su keliomis leidyklomis. Pirmas sumanymas buvo sukurti sudėtingą, įdomios konstrukcijos knygą, kaip paaiškėjo – brangią (leidybos prasme). Laikui bėgant supratau, kad tokios konstrukcijos labiau reikia man, na, kad būtų įdomu kurti ir kad netrūktų iššūkių. Laikas, kaip visada, išgrynina idėją ir prasmes. Kiekviena knyga – tarsi apibrėžtas laiko tarpsnis, kuriame netrūksta greta keliaujančių įvykių, – nepakartojamas
Procesas buvo intensyvus, teko šokinėti tarp darbų. Ši knyga ypatinga tuo, kad vis ištraukiu iš lentynos pasižiūrėti, pasigrožėti, medžių paskaičiuoti… Paprastai niekada taip nesielgiu, kokius metus nevartau knygos, o su šia – kitaip, gal ir dėl to, kad joje tiek daug sluoksnių.
Atlikdama kitus darbus visą laiką mąstau, mintyse ieškau sprendimų, kaip vieną ar kitą sceną išspręsti. Eidama ar važiuodama ieškau reikiamų knygai objektų, pvz, turgaus scenai pasiskolinau Antakalnyje esančias turgelio palapines, darbo valandos neapibrėžtos. Dažnai peržiūriu savo popieriukų, atplaišėlių, likusių formelių „kolekciją“, iš ten semiuosi įkvėpimo. Jau trečius metus dėstau iliustravimą VDA grafikos katedroje. Smegenys dirba dvigubu režimu ir jei dar pridėsime susitikimus-dirbtuves, parodų rengimą, tų režimų atsiranda daugiau. Radau būdą, kaip išsivalyti galvą ne tik nuo rūpesčių, bet ir nuo nerimo, atsiradusio dėl įsipareigojimų, na, kad netrukdytų bent jau pradžioje sukonstruoti ir išgryninti busimos knygos idėjos. Važiuoju, taip sutampa, žiemos metu prie jūros. Daug vaikštau, vėdinu smegenis, taip atsiranda vietos naujoms idėjoms, tuomet vienu įkvėpimu sueskizuoju, apsirašau visą knygą.
O šiaip, darbas ėjo kaip sviestu pateptas. Su Triinu buvo gera ir įdomu dirbti, tarėmės, diskutavom ir pasitikėjom viena kita, kitaip kūrybinio proceso ir neįsivaizduoju. Gal duobes, strigimus pervadinčiau į sprendimų paieškas. Jei kankiniesi, tai tik truputį, kol randi sprendimą, o visa kita – įdomus kūrybinis procesas. Daugmaž įsivaizduoji, kaip knyga galėtų atrodyti, žinoma, kol pasieki tą atitikimą tarp vaizduotės ir jau apčiuopiamų piešinių, užtrunki.
Tas grynasis piešimas užėmė apie pusę metų. Prisipiešiu tiek detalių, kad jas visas tenka rūšiuoti į atskirus maišelius, tuomet jas nuskenavusi laikau kompiuteryje, lentynoje ir galvoje. Reikiamu metu prisimenu, kad tam ar kitam knygos atvartui reikalingų detalių yra. Knygos vizualą auginu visą iš karto. O kai leidėjui ar teksto autoriui reikia parodyti, ką padariau, na, patvirtinti, kad tikrai dirbu, – pasitarti, pakritikuoti, – siunčiu darbus su paaiškinimu, kad… viskas keisis!
KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS
Triinu Laan
Gimiau 1975 m.
Baigiau teisės studijas Talino ekonomikos mokykloje. 2018 m. Tartu universitete įgijau kultūros vadybos magistro laipsnį.
Verčiu ir redaguoju knygas võrų kalba. Organizuoju renginius, skirtus võrų kalbos ir kultūros sklaidai.
Trumpai tariant: esu parašiusi 7 knygas, nes man nėra kur skubėti. Svarbiausios mano knygų temos – kartų ryšiai, mirties suvokimas (tiek, kiek tai apskritai įmanoma suvokti), gebėjimas jausti gyvenimo džiaugsmą bet kuriame amžiuje ir bet kokiomis aplinkybėmis, drąsa gyventi pagal savo norus ir įgyvendinti svajones!
Keisti faktai apie mane. Tikiu, kad dūminė pirtis yra pasaulio taisymo vieta! Priklausau Estijos Gynybos lygai ir kartais dalyvauju, mano vyro nuomone, ekstremaliose karinio sporto varžybose. Rudenį, nuėjusi į mišką, galiu tapti visiška grybavimo maniake ir man labai sunku iš jo išeiti, jei žinau, kad nesurinkau VISŲ grybų!
Į lietuvių kalbą išverstos šios mano knygos vaikams
„Skeleto Jono nutikimai“ (iliustravo Marja Liisa-Plats, 700 eilučių, 2022)
„Berniukas ir senolis“ (iliustravo Anne Pikkov, 700 eilučių, 2025)
„Mažasis lapiukas yra turtingas“ (iliustravo Ieva Babilaitė, 700 eilučių, 2025)
Ieva Babilaitė
Gimiau 1973-iaisiais Vilniuje.
Baigiau Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos grafikos ir dizaino skyrių.
Paskui – VDA grafikos bakalaurą ir magistrantūrą, VDA meno terapijos studijas ir daugybę kursų. Manau, esu panaši į savo močiutę Eleną, kuri iškeliavo 52 metų, buvo labai smalsi, pabaigė daugybę įvairių kursų.
Studijų metais teko dirbti policijos mokykloje (Trakų g.) dailininke, kavinėje prie kavos aparato (pinigų reikėjo kelionei į Krymo kalnus), fotografavau vestuves, kūriau drabužius ir dekoracijas R. Rastausko spektakliui, kūriau drabužius „Vilnius Europos kultūros sostinė“ atidarymo muzikiniam spektakliui, vaikystėje, kai tėtis statė namą, su sesėmis nešiojome plytas ir kasėme žvyrą į karutį, už darbą tėtis mokėdavo kapeikas (kiek – neatsimenu).
Šiaip jaunystėje nemėgau dirbti, na, tai buvo seniai, dabar atrodo, kad viskas sukasi apie darbus, kartais skirtingus, nors visus bandau kuo greičiau atlikti, kad tik galėčiau piešti.
Svarbiausios iliustruotos knygos vaikams
Visos mano iliustruotos knygos man yra brangios, atspindi skirtingus gyvenimo etapus.
Pati brangiausia – „Skrisiu“ (išleido I. Babilaitė, 2014) – labiau asmeninė istorija, skirta mano bičiuliams, kurie kadaise, kai labai to reikėjo, buvo greta.
Bežodė knyga – „(Ne)Vienas“ (Tikra knyga, 2018),
„Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ (teksto autorius Anatanas Šimkus, bernardinai.lt, 2012),
„Pasaka apie paskutinį Lietuvos princą“ (teksto autorė Lina Mickutė, 700eilučių, 2020)
Ir dar „Mažasis lapiukas yra turtingas“ (teksto autorė Triinu Laan, 700eilučių, 2025)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
