Knygos anatomija: „Sono Electrum“

Teksto anatomija pagal
JUSTINĄ KAPECKAITĘ

Pradžia

Daugiau kaip prieš penkiolika metų istorijos idėja apie pogrindinį klubą kilo tuometėms Kauno dailės gimnazijos mokinėms Robertai Mašidlauskytei ir Eglei Jankauskaitei. Merginos buvo panirusios į japonų kultūrą ir ketino piešti „Sono Electrum“ komiksą. Po daugybės bandymų ir tarimosi su keliais galimais teksto rašytojais, idėją apie komiksą padėjo į stalčių.

2018 m. Kaune per mano knygos paaugliams „The Sign“ pristatymą Roberta pasiūlė parašyti romaną jos kadaise sukurto siužeto motyvais. Dar tą patį vakarą gavau santrauką apie žaidimą, pavadintą „Sono Electrum“, ir veikėjų sąrašą su jų savybėmis bei galimais istorijos konfliktais. Kadangi pirmoji mano knyga buvo išleista anglų kalba, „Sono Electrum“ taip pat planavau rašyti angliškai. Šis planas greitai žlugo. Negana to, istorijoje norėjau pakeisti tiek daug dalykų, kad sulaukiau pasipriešinimo iš idėjos autorių.

Prie rankraščio grįžau tik po poros metų, gavusi leidimą daryti su juo ką panorėjusi. Ambicijų užkariauti užsienio rinką nebeturėjau, tad šį sykį kūrinį rašiau jau lietuviškai.

Pasiruošimas

Nors „Sono Electrum“ priskiriamas mokslinei fantastikai, mokslo jame nedaug. Ryškiausias mokslinis elementas – neurofiziologijos pagrindais paremtas VR žaidimas, tad apie smegenų veiklą teko pasiskaityti papildomai, „Youtube“ netgi radau knygoje minimus „smegenų garso takelius“. Kita vertus, jei būčiau per smarkiai įsigilinusi į realias neurofiziologijos galimybes, niekada nebūčiau prisikasusi iki veikiančio VR žaidimo. Štai čia įšoka fantastinis elementas, leidžiantis egzistuojančią, bet tvirto mokslinio pagrindo neturinčią teoriją paversti futuristiniu žaidimo aparatu. Beje, pastraipą apie binauralinį efektą paprašiau parašyti DI, nes mėgindama aiškiai ir trumpai išdėstyti teoriją viską buvau suvėlusi į nelogišką gumulą.

Kitas dalykas, kuris rašant „Sono Electrum“ man pasirodė netgi svarbesnis už mokslinį pagrindą, buvo kūrinio atmosfera. Tuo tikslu skaičiau daug kiberpanko nuo ankstyvųjų iki šiuolaikinių autorių. Savo nuostabai, kaskart susidurdavau su keistu fenomenu: vizualika, kuri yra filmų pagrindas, beveik visai neegzistuoja tekstuose. Tarkim, Williamo Gibsono romane „Neuromantas“ pamėginusi atrasti bent vieną rišlų aplinkos aprašymą, sužvejojau vos kelis sakinius. Ieškodama gatvine paauglių kalba parašytų knygų taip pat atsidūriau akligatvyje. Į lietuvių kalbą jų išversta nedaug, o originali lietuvių autorių kūryba irgi negausi, dalis jos, kaip kad Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ar Bartosz Połoński „Robčikas“, netiko dėl specifinių kalbos ypatybių.

Veikėjai

Veikėjų sąrašą gavau kartu su pačia kūrinio idėja, bet iš jo galiausiai liko tik keturi: Sebas, Leo, Frėja ir Armandas, kuris tekste virto Armantu. Veikėjų charakteriai, jų motyvacijos taip pat labai keitėsi: iš talentingo pasipūtėlio Sebas virto kur kas paprastesniu, pasimetusiu gyvenime paaugliu, o globėjiškai Sebo atžvilgiu nusiteikusi Frėja tapo ciniška, lažybas dievinančia moterimi. Su „Sono Electrum“ tekstu pragyvenau penkerius metus, per kuriuos į pagrindinį veikėją įliejau nemažai savęs. Sebo išgyvenimai, nesutarimai su tėvais ir nuolatinis jausmas, kad esi uždarytas narvelyje, man labai pažįstami. Įstojau studijuoti medicinos veikiau iš pareigos, nei stipraus noro suktis šioje sferoje, tad ilgainiui pasijutau įstrigusi. Kadangi daryti pertrauką prieš stojant į universitetą mano laikais buvo nepopuliaru, atidaviau šią galimybę knygos herojui. Tegu Sebas su savo gyvenimu daro tai, ko niekada neišdrįsau, net jei dėl pasirinkimų vėliau jam teks gailėtis.

Aplinka

Nesijaučiu tvirtai aprašinėdama aplinką ar daiktus, man vis atrodo, kad parašau per mažai, nemoku tokios informacijos plėtoti tekste. Bandydama kompensuoti šį trūkumą, į dominančias lokacijas stengiuosi nuvažiuoti ir jas ne tik apžiūrėti, bet ir pajausti, užuosti, išgirsti. Vos supratusi, kad „Sono Electrum“ geriausia rašyti lietuvių kalba, veiksmo vieta pasirinkau miestą, kuriame jau kurį laiką gyvenu – Vilnių, o klubą „Kalista“ įkurdinau Šv. Stepono gatvėje.

Tam daugiausiai įtakos turėjo pirmas apsilankymas toje pat gatvėje esančiame stalo žaidimų klube „Rikis“. Įsivaizduokit, ateinat jau sutemus, klubas dar neatsidaręs, visur tamsu, kažkoks neveikiantis eskalatorius veda gilyn į rūsį, o tuose tamsiuose rūsiuose paklaidžiojęs dar surandi seną, lenkiškais ir jidiš rašmenimis išmargintą sieną!

Tiesa, su knygoje minimu galvijų turgumi tie užrašai neturi nieko bendro – tai kadaise Stepono gatvės penktajame name veikusio saldainių fabriko „Minion“ reklamos iškaba. Tikrasis Stepono turgus tarpukaryje buvo įsikūręs netoli dabartinės autobusų stoties.

Apskritai stoties rajonui, kuriame sukasi pagrindinis knygos veiksmas, jaučiu tam tikrą nostalgiją, nes paauglystėje atvažiuodavau pasisvečiuoti pas čia gyvenantį dėdę. Nerestauruoti namai, grafičiai ir aptrupėjusios grindinio plytelės man buvo lyg Vilniaus simbolis, kitokio jo beveik nepažinojau. Senamiestis visada buvo kažkur šalia, tačiau juo galėjau grožėtis tik kaip kokiu paveikslėliu, į kurį man neskirta įžengti.

Nuo tada, kai įstojau į VU studijuoti rezidentūros, Vilniaus žemėlapis man gerokai prasiplėtė. Tai buvo susiję ne tik su studijomis, bet ir su intensyviu kraustymusi po Vilniaus mikrorajonus: per vienus metus esu pakeitusi net keturias gyvenamąsias vietas.

Siužetas

Kaip jau minėjau, kad rašysiu apie pogrindinį klubą ir jame vykstančius VR žaidimus, žinojau nuo pat pradžių, tačiau apie tai, kaip tie žaidimai atrodys ar ką veikėjai veiks, kai nežais klube, neturėjau jokio supratimo. Labai norėjau, kad galutinėje versijoje liktų Sebo pokalbis su tėvu bei scena, kur jis trumpam grįžta namo. Taip pat viena iš pirmųjų scenų, kurią užrašiau, kai Sebas Armanto kambaryje atranda SE kostiumą ir nuotrauką. Kūrinyje išties daug man nutikusių dalykų: nuolat krausčiausi iš buto į butą, tad indų kalnai virtuvėje, sudegęs puodas ar didžiulis butioko paliktas taros maišas tikrai buvo mano gyvenime. Visgi iš visų mano aprašytų dalykų mažiausiai tikėtinas, bet tikrai man nutikęs – kai seniokas per naujametį į dangų pyškino pistoletu.

Kūrybinis procesas

Kad ir ką kurčiau, pirmus skyrius visada leidžiu sau užrašyti nieko neplanuodama. Gal jų išvis nė nepanaudosiu, bet noriu išgirsti veikėjo balsą, pajusti teksto ritmą, atmosferą ir apskritai – ar istorija mane kabina. Kai jau įsitikinu, kad siužetas man patinka ir norėsiu jį tęsti, imu planuotis, kas kūrinyje turėtų nutikti. Kartais toks planavimas apima vos vieną skyrių, o kartais mėginu susidėlioti visą siužetą nuo pradžios iki pabaigos.

Esu amžinai užsimiegojęs balandis, todėl produktyviausias laikas rašymui man yra vėlyvas rytas. Dienos antroje pusėje greičiau nuvargstu ir nebeturiu jokio noro užsiimti kūryba. Nesu produktyvi rašytoja, per dieną intensyviai dirbu vos porą valandų, o ir tokių dienų per savaitę būna vos kelios. Tiesa, kai knygai užbaigti duodamas terminas, tenka numoti ranka į visus „nenoriu“ ir „negaliu“ ir dirbti su tekstu tiesiog laisvu nuo darbo laiku – ar tai būtų vakaras, ar savaitgalis, ar šventinė diena. 

„Sono Electrum“ buvo itin neklusnus kūrinys. Rodėsi, planuosiu jį ar ne, jis vis tiek nesiteiks būti užrašytas. Esu prikaupusi tiek daug baigtų ir nebaigtų kūrinio versijų, kad net pavargau skaičiuoti.

Kodėl tada tiek vargau? Nes turiu tokią bėdą: kol kūrinys nepavirsta knyga, man sunku jį palikti ramybėje ir liautis perrašinėjus. Apskritai esu linkusi į kraštutinumus, mėgstu perrašyti savo tekstus nuo nulio, o ne klibinti po gabalėlį. Galit įsivaizduoti, koks vargas redaktorei, kai užuot pataisiusi pagal pastabas pavienes vietas pateikiu visiškai naują tekstą su nauju siužetu ir naujomis detalėmis! „Sono Electrum“ galutinė versija taip pat užgimė darbo su redaktore metu, o kai kurios scenos atsirado spontaniškai betaisant, nes suteikė galimybę tinkamiau išplėtoti temą ar pridėjo siužetui pipirų.

Viršelio anatomija pagal
KOTRYNĄ ŠEIBOKAITĘ–ŠA

Kuriu viršelius dirbdama su jau sukurtais vaizdais (t. y. naudoju vaizdų duombazes). Juos transformuoju, karpau, komponuoju, kol gaunu tinkamą knygai kompoziciją.

Ieškodama elementų „Sono Electrum“ viršeliui, turėjau aiškią viziją – besidedančios šalmą rankos kosminiam ar hiperrealistiniam fone. Susižavėjau kiekvieno laisve nuspręsti, kieno tai rankos – ar pagrindinio veikėjo Sebo, ar paslaptingojo Leo, kuris įtraukia į visą šį pavojingą žaidimą?

Tačiau galiausiai buvo nuspręsta ieškoti kito varianto viršeliui, todėl atsirado versija su raudona gyvate (pagrindinio veikėjo slapyvardis RedSnake). Šioje iliustracijoje išplaukę kvadratėliai, tai lyg atsiskyrę pikseliai, tapę bendros erdvės ir oro, kuriuo kvėpuojame, dalis.

Kontekstualu, kad visi panaudoti elementai kurti dirbtinio intelekto – taip dar labiau sustiprinama netikros (nors ir labai tikroviškos) realybės tema. 

AUTORIŲ BIOGRAFIJOS

Justina Kapeckaitė

Gimiau 1989 m. Širvintose.

Studijavau mediciną Kaune ir Vilniuje. Per kovidą baigiau žurnalistikos kursus.

Be medikės karjeros, teko padirbėti turguje bei Azijos prekių krautuvėlėje. Per žurnalistikos kursų praktiką esu parašiusi kelis straipsnius į „Delfi“, tačiau tuo mano žurnalistinis darbas ir apsiribojo.

Knygos vaikams ir paaugliams:

• „The Sign“ (Morgan James Publishing, 2018)
• „Tyroji Aušra“ (Nieko Rimto, 2024)
• „Sono Electrum“ (Alma Littera, 2025)

Kotryna Šeibokaitė–Ša

Gimiau 1987 m. pavasarį Vilniuje. 

Vienus metus studijavau Šokio edukologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. 2010 m. Viniaus dailės akademijoje baigiau Grafikos bakalauro, o 2012 – Grafinio dizaino magistro studijas.

Esu dirbusi vyr. dizainere nuotykių parkų bei žaidimų aikštelių projektavimo ir statymo įmonėje, menine redaktore leidybos įmonėje. Kaip laisvai samdoma dizainerė su knygomis dirbu nuo 2009 m. Nuo to laiko esu apipavidalinusi apie 350 knygų, iš kurių apie 30 skirtos vaikams ar paaugliams. Iš jų įsimintiniausios šios:

• A. Kenešytės-Gricės „Sulaukti aušros“ (Alma littera, 2021)
• Gianni Rodari serija „Čipolino nuotykiai“, „Pasakos telefonu“, „Dželsominas melagių šalyje“ (Alma litttera, 2022)
• Fredriko Backmano knygos „Čia buvo Brita Marija“, „Mes prieš jus“, „Lokių miestas“ ir kitos
  (Alma littera, 2019-2022)
• netrukus bus išleista G. Plūkės „Vasara, pasaulio pabaiga“ (Aukso žuvys, 2025)

Nuo 2022 m. kartu su Jurga Želvyte kuruojame knygų dizaino sritį Knygos apdovanojimuose K.A.2.0.2.x., kuriuos organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija.

Knygų dizaino srityje mane ypač domina senų knygų estetika, tipografika, semiotinė vaizdų analizė, knygos struktūra. Įkvėpimo semiuosi iš meno, gamtos, praktikuoju jogą bei meditaciją.

AČIŪ!

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje