– Tai koks čia amžius? – paklausė viena skaitytoja prieš knygos pristatymo renginį vartydama knygą.
– Septynioliktojo amžiaus pradžia, – atsakiau.
– Septyniolikt…? Ne! Kokio amžiaus vaikams tinka šitas komiksas? – kvatodama perklausė pirkėja.
– Septyniolikmečiams irgi turėtų tikti, – patikslinau.
Knygą „Karalius nakvos Merkinėje“, kaip ir ankstesnius savo komiksus, kūriau suaugusiesiems ir vyresniems paaugliams. Nors komikso formatas labai vilioja jauniausią auditoriją, visgi rekomenduočiau skaityti vyriausiems iš jauniausių skaitytojų – paaugliams, ne pradinių klasių mokiniams.
Teksto ir iliustracijų anatomija pagal
GERDĄ JORD

Pradžia
Prieš dvylika metų pirmą kartą atvažiavau į Merkinę. Netrukus ją išvaikščiojau, išbraidžiojau, išgirdau ir pasakojimus apie Merkinės istorinius sluoksnius, iš kurių labiausiai užkabino linija apie Vladislovą Vazą, Lenkijos ir LDK valdovą, kuris dažnai lankydavosi Merkinėje. Porą metų Merkinėje ir pragyvenau. Vėliau rašiau bakalauro darbą apie kultūrinius Merkinės pasakojimus. Vis skaičiau, galvojau, įsivaizdavau. Merkinė mane įkvėpė ir norėjosi tą, ką sužinojau, papasakoti ir pavaizduoti taip, kad pasakojimas pasklistų plačiau.


Pasiruošimas
Kai jau skaičiau ne šiaip sau, o būtent rinkau medžiagą knygai, susiradau turbūt visą pasiekiamą lietuvišką literatūrą apie XVII a., apie Vazų dinastiją, apie operos atsiradimą LDK.

Bibliotekoje, kaip įprasta, užsidirbau baudų dėl per ilgai negrąžintų knygų. Beje, neseniai Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekos darbuotoja pasiūlė man žvelgti į baudas pozityviai: traktuoti kaip paramą, už kurią biblioteka ką nors naudingo nupirks.
Dar keturias knygas, lenkų kalba, siunčiausi iš Lenkijos, teko ištraukas verstis į lietuvių kalbą. Kai kildavo neaiškumų, kartais brūkšteldavau Žygimantui Buržinskui, istorikui iš Merkinės. Pagrindinių atraminių istorinių šaltinių sąrašą palikau knygos pabaigoje.

Iliustracijų stilius
Seniau galutinį pieštą rezultatą išgaudavau piešdama tušu – tai būdavo nespalvoti piešiniai. Šį kartą pridėjau spalvas akvarele, viską apjungiau kompiuteriu. Nesinorėjo vaizduoti Merkinės ir XVII amžiaus nespalvotai. Šis kūrinys turėjo prabilti spalvingais vaizdais, taip ir nutiko. Aišku, spalvų suteikimas pareikalavo papildomo darbo laiko. Kai kur spalvoms suteikiau dar kitokias prasmes – jos ne tik užpildo baltus laukelius, bet ir turi savo atskirą vaidmenį (nenoriu išduoti).


Veikėjai
Veikėjus kūriau atsižvelgdama į tai, kaip istorinės asmenybės atrodė jų amžininkų tapytuose portretuose, bet nepiešiau tiksliai tokių, kokie yra tuose senuose paveiksluose.


Nekilmingų personažų, pavyzdžiui, Jadvygos Luškovskos, valdovo mylimosios, portreto, į kurį galėčiau remtis, neradau, tad tiesiog sukūriau savą.

Kai kurie veikėjai nenuspalvinti būtų sunkiai atskiriami, pavyzdžiui, valdovo sūnūs Konstantinas ir Kazimieras atrodo iš esmės taip pat, tačiau vienas žaliais, kitas vyšniniais drabužiais.
Aplinka
Kas jau kas, bet aš tai tikrai nepasakysiu, kaip greičiau nupiešti komiksą, – čia man reikėtų, kad kas nors pamokytų pagreitinti procesą. Nežinau konkrečiai ką, bet kažką dabar jau tikrai būtų galima padaryti greičiau, naudojant dirbtinio intelekto įrankius. Tik nežinau, ar rezultatas tada būtų toks „žmogiškas“, ar visgi jaustųsi labiau kompiuterio darbas.


Merkinėje esu ir grybavusi, ir maudžiusis upėse, ir mačiusi, kaip džiaugiasi žmonės ištraukę į krantą milžinišką šamą. Šie gamtos stebuklai atsidūrė ir komikse. Taip pat ir mano pačios išvaikščiotos vietos – upių pakrantės, piliakalnis, miestelio centrinė aikštė, Vazos namas, senoji dvarvietė (joje šiuo metu įsikūrę „Pasaulio puodai“), slėniai ir šlaitai – galbūt net tie patys, kuriais vaikštinėjo M. K. Sarbievijus, kai kūrė ir Merkinę vaizdavusius „Miškų žaidimus“.


Kita komikso veiksmo dalis vyksta Vilniuje. Kad galėčiau pavaizduoti XVII a. architektūrą, teko ir į maketus dairytis, ir rekonstrukcijų nuotraukas nagrinėti, ir netgi vis perpiešinėti tą patį Katedros kampą, nes vis ne taip statinys atrodydavo. Tiesa, Šv. Kazimiero koplyčią prie Katedros vaizdavau tokią, kaip dabar, ten ėjau kelis kartus įsitikinti, kad tinkamai nupiešiau kupolą.
Siužetas
Paprastai dirbu viską nuosekliai planuodama, kuriu etapais. Pirmiausia rinkau medžiagą, paskui parašiau visą komikso scenarijų, tada piešiau pirminį eskizą (tokį spontanišką, labai „žalią“, bet jame atsispindi visas išdėstymas ir veikėjų replikos), paskui antrąjį eskizą pieštuku – ir štai prabėgo jau dveji metai – tada visi piešiniai tušu, šešėliai. O tada spalvinimas, akvarelė, kompiuteris, tekstų įrašymas (kompiuteriu). Vėliau visokie pataisymai prieš rengiant maketą spaudai – ir štai dar dvejų metų nebėra.

Kadangi visai prieš rengiant maketą spaudai leidykla „Aukso žuvys“ pasiūlė komiksą sutrumpinti, tai turėjau galimybę įsivertinti, kad man visos kūrinio vietos yra vienodai svarbios ir nematau prošvaisčių ką nors nuardyti. Tad ir kūrinio apimtis liko tokia, kokia buvo nuo pradžių.

Kūrybinis procesas
Jau įpratau visiems sakyti, kad knygą kūriau ketverius metus, nors iš tiesų galvoje siužetai ėmė vyniotis dar anksčiau, apie ją ilgai galvojau dar iki pradėdama kurti knygą.

Iš tiesų per tuos metus gyvenimas aplink mane tiesiog virė ir kunkuliavo: maži vaikai, persikraustymai, naujagimis, namo rekonstrukcija, studijos, darbas su mokiniais, visko tikrai daug, tačiau ne viskas vienu metu. Kaip ir sakiau, daug ką tiesiog planavausi, o ne spontaniškai pripuldavau, visi darbai ir veiklos vyko ir tebevyksta eilės tvarka, nors, turiu pripažinti, ją vis dažniau sujaukia mažų vaikų ligos.

Pradėjus kurti šį komiksą, namuose man įrengė „darbo kabinetą“ be langų. Tai labai maža erdvė, kuri iš tiesų buvo suprojektuota kitkam, tačiau puikiai atliepė mano darbo rutinos poreikius. Pusantro kvadratinio metro „kabinete“ turiu stalą, kėdę, lentyną priemonėms, elektrą.

Kaip ir perkant butą, taip ir įsirengiant sau darbo kabinetą nemažos šeimos namuose, pasirodo, svarbiausia yra lokacija. Šis darbo kabinetas – idealioje vietoje. Nors jis ir mažas, tačiau akimis, kurias turiu pakaušyje, dirbdama matau, ką svetainėje ar savo kambaryje veikia vaikai, ar nespringsta prie valgomojo pietaudama mažylė, kas ką iš ko atėmė, ir pan. Kabinetas toks mažas, kad daugiau niekas užeiti negali, taigi ir trukdyti negali. O baigusi darbą viską taip ir palieku ant stalo, uždarau, užrakinu duris ir žinau, kad niekas nieko nepaims, rytoj darbą pratęsiu.

Šią knygą kūriau gana ramiai, nuosekliai, be didelių emocinių svyravimų. Turbūt kuo ilgesnis kūrinys, tuo man lengviau. Ne itin mėgstu permainas ir šokinėjimus nuo vieno kūrinio prie kito, todėl „Karalius nakvos Merkinėje“ kūrimo proceso pastovumas tik prisidėjo prie mano gyvenimo gerovės. Aišku, buvo ir stabtelėjimų dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, kūdikio gimimo, atostogų, persikraustymų, ligų. Į kūrybos laikotarpį patenka ir karo Ukrainoje pradžia, tai bent trumpam turbūt daugelį žmonių pristabdė ir privertė kai ką gyvenime perkainoti.


Perpiešimų buvo 2025 m. pavasarį, ruošiant knygą leidybai, tada istorikas Žygimantas Buržinskas ją perskaitė ir įvardijo netikslumus, kai ką taisiau ir tekste, ir piešiniuose. Prisimenu, kaip iš paprastai nupieštos ATR kariuomenės „pakėliau“ į kariuomenę su sparnuotaisiais husarais. Bet taisymai nebuvo kažkas netikėta, tas etapas irgi buvo iš anksto numatytas.
Autorės biografija
Gimiau 1988 10 12 Marijampolėje.
Studijavau lietuvių filologijos bakalaurą VU, animaciją VDA (nebaigiau), tebestudijuoju – VU specialiosios pedagogikos ir logopedijos bakalaurą.
Yra tekę dirbti korepetitore, pedagoge, komunikacijos specialiste, tekstų redaktore, vertėja, iliustruotoja, pardavėja, uogų skynėja fermoje, etikečių spausdintoja fabrike, keturis mėnesius – žurnaliste.
Mano kurti komiksai
(Tinka suaugusiems ir vyresniems paaugliams)
„Daugiabutis“ (2019)
„Gertrūda: grafinis Y kartos dienoraštis“ (Obuolys, 2016)
„10 litų“ (kartu su Migle Anušauskaite, Aukso žuvys, 2012)

AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje



