Teksto anatomija pagal
VIKTORIJĄ GIRČIUVIENĘ

Pradžia

Prieš daug daug metų, gal prieš kokius septynerius, lankiau rašymo kursus. Gavome užduotį parašyti vieną istorijos skyrių, tad po pirmos pamokos važiavau autobusu ir telefone užrašiau sceną, kurioje Betė Mo bėga nuo slibinų. Ta trumpa ištrauka man taip patiko, kad nutariau tęsti. Ilgainiui Betė virto Bite. Skyrius virto dviem, o parašiusi pusę knygos nebegalėjau sustoti. Atrodė, kad negaliu mesti istorijos, nes į ją sudėjau per daug darbo. Stūmiau save ir radusi laisvą minutę rašydavau. Užtruko, tad knyga, kurios idėja gimė prieš tiek daug metų, pasirodė tik 2024-aisiais. Per tą laiką ištekėjau, susilaukiau dukters, išleidau kitą knygą ir tik tada atsirado TEN, KUR GYVENA SLIBINAI. Bet, manau, viskas susiklostė labai gerai. Turėjau užaugti, subręsti, patirti ir tik tada užbaigti šią knygą. 

Pasiruošimas 

Iš pradžių nieko nesiruošiau, neskaičiau, nes ketinau parašyti paprastą istoriją apie karalaitę, kuri nori auginti slibinus, bet rašant kūrinys smarkiai kito, atsirado lietuviškų motyvų, tad būtinų perskaityti knygų sąraše atsidūrė Gintaro Beresnevičiaus „Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija“. Kadangi atsirado baltiškų motyvų, personažai gavo lietuviškus vardus, knygoje suskambo senovės lietuvių burtai, o burtažodžius skolinausi iš prūsų kalbos. Pastebėjau, kad dažnai knygose, kuriose yra magijos, autoriai burtažodžiams pasitelkia lotynų kalbą. Aš irgi būčiau taip dariusi, nes kalba labai sena, skamba egzotiškai, tačiau jutau, kad turiu daryti kitaip, todėl internete susiradau prūsų kalbos žodyną ir panaudojau arba adaptavau prūsiškus žodžius. Pavyzdžiui, prūsų žodis nērtingis reiškia „nuožmus, piktas“, tokį pavadinimą gavo viena slibinų rūšis, o dērgewingis reiškia „laukinis“, ir šitas žodis virto slibinų rūšies pavadinimu. Burtai taip pat skambėjo prūsiškai. 

Kalbant apie pasiruošimą – man atrodo, svarbu apsibrėžti, ko sieki, ir tikėti tuo, ką darai. Prieš šešerius metus pradėjau lankyti tapybos pamokas, tad kai mokytoja uždavė nutapyti tikslą/svajonę/norą, ėmiausi tapyti Bitės ir Boriso portretą. Nevykusiai, nemokėdama, tačiau man atrodė, kad jei Bitė su Borisu atsidurs ant drobės, tai atsidurs ir knygos puslapiuose. Taip galiausiai ir nutiko. Tiesa, tada Bitė labiau priminė mergaitę iš filmo vaikams „Karališka drąsa“, tačiau noras jau buvo išreikštas, o Bitė galiausiai virto mėlynake blondine ir atsirado knygoje. 

Veikėjai

Kai rašau, man atrodo, kad viską išgalvoju ir manęs pačios kūriniuose ne tiek jau daug, bet vėliau, kai kalbu apie savo kurtas istorijas, matau, kad tam tikri jausmai ar patirtys vis tiek sugulė į knygų puslapius. Šioje knygoje mano asmeninių patirčių mažiau, nes visa istorija buvo kurta nuo nulio. Supratau, kad rašyti maginės fantastikos kūrinį labai sunku, nes turi sukurti neegzistuojantį pasaulį, kuris būtų logiškas, kuo nors patrauklus ir įdomus. Labai norėjau sukurti stiprią, užsispyrusią, ypatingą mergaitę ir, manau, kad Bitė tokia ir yra. 

Juokinga, bet mano pirmos ir antros knygos pagrindiniai herojai abu buvo Lukai. Nežinau, kodėl šis vardas įstrigo galvoje, bet kai pasirodė pirmoji knyga paaugliams, supratau, jog negaliu abiejose knygose rašyti apie Lukus, nes jei kada teks kalbėti apie abi knygas, gali būti painiavos. Tad slibinų knygoje Lukas tapo Dovu. Pamenu, susirašinėjome su drauge ir aš jai siuntinėjau vardų variantus. Nė vienas jai nepatiko. Tada netikėtai ėmėm kalbėti apie jos sūnų ir kilo mintis knygai pasiskolinti jo vardą. Taigi Bitės draugą pavadinau Dovu.

Prisimenu, vaikystėje turėjau nedaug draugų. Vis nepritapdavau, tai per daug mokiausi, buvau neįdomi, tai juokingus batus avėjau, tai dar kas netikdavo. Ir tas draugų neturėjimas, nepritapimas, patyčios atsirado ir šioje knygoje. Būčiau norėjusi turėti tokį draugą kaip Dovas arba tokią draugę kaip Bitė, tad džiaugiuosi, jog mano knygoje jiedu atrado vienas kitą.

Aplinka

Dalis veiksmo vyksta Lietavijoje, magiškoje karalystėje, kurios gatvėse gali sutikti slibinų, tad ši vieta visiškai išgalvota. Veiksmas vyksta ir mieste, kurio pavadinimo specialiai neįvardinu. Vienintelis atpažįstamas objektas yra Juodkrantės Raganų kalnas, tačiau be šios detalės viskas gali vykti bet kur – Rygoje, Taline, Šiauliuose ar Čikagoje. Mano istorijai nebuvo svarbu veiksmo vieta, kad nereikėtų tiksliai jos aprašyti. Nenorėjau to, norėjau fantazuoti, todėl palikau neįvardintą miestą, kurį kiekvienas gali įsivaizduoti savaip.

Kūrybinis procesas

Pirmąją knygą parašiau gerokai greičiau nei šią, nors šią rašyti pradėjau anksčiau. Tiesą pasakius, nemažai vargau kurdama magiškąjį pasaulį – prigalvodama įvairiausių detalių, kurios padarytų knygą unikalią ir įdomią. Ne kartą teko sėdėti prie tuščio lapo, bet nepasidaviau, tariausi su draugais, skaičiau knygas, vaikščiojau, sportavau, žaidžiau su dukra ir galiausiai sugalvodavau tai, ką reikia. 

Įdomu, jog aprašiusi, kaip Bitė susipažino su Dovo pasauliu, perskaičiau knygą, kurioje personažas į nepažįstamą pasaulį reagavo beveik kaip Bitė. Pamenu, pradžioje labai susinervinau, nes aš pati tai sugalvojau, o štai kažkas panašią situaciją aprašė panašiai ir tai padarė gerokai anksčiau nei aš. Buvo taip pikta. Na, bet pyktis problemų spręsti nepadeda, tad sėdau ir kiek perrašiau savo skyrių. Išėjo geriau nei buvo prieš tai.   

Abi mano knygos pasirodė 2024 m. Tuo metu mano dukrai buvo treji, tad rašiau jau jai gimus. Per jos pietų miegą ar naktį. Nors rašyti norėjau nuo mažų dienų (buvau radusi mamos ne vieną istorijų prirašytą sąsiuvinį), rimtai siekti svajonės ėmiausi susilaukus dukters. Kaip mokysiu savo vaiką siekti svajonių, jei pati to nedarau? Todėl pasiryžau gyventi taip, kaip noriu, ir pradėjau kurti.

Buvo nelengva. Tie, kurie turi vaikų, žino, jog motinystės „atostogos“ skamba labiau kaip sarkazmas. Augindamas mažą žmogų atostogauji tikrai nedaug. Ir visgi mamai šitas laikas gali tapti lūžio, prioritetų perdėliojimo metu. Supratau, kad turiu rašyti ir baigti savo kūrinius dabar arba jau niekada to nepadarysiu. Skamba dramatiškai, bet žinojau, kad grįžus į darbus laiko bus dar mažiau. Todėl rašiau kiekvieną laisvą minutę. 

Kai dukra paaugo ir pradėjo mažiau miegoti dieną, o aš grįžau į darbus, pasidarė sunkiau prisėsti prie istorijų, tačiau ji su tėčiu turi savų ritualų, savų veiklų, į kurias aš nesiveržiu. Kol jie būna kartu, aš rašau, o jie kokybiškai leidžia laiką drauge. Arba rašau naktį ir toliau viliuosi, kad knygų ateityje pasirodys dar ne viena. Tik rutinos ar rašymo kasdienybės tikrai neturiu ir kadangi auginu dar vieną mažą žmogų, spėju, ilgai neturėsiu.

Iliustracijų anatomija pagal
AUSTĖJĄ MASEVIČIŪTĘ

Stilius

Koks bus iliustracijų stilius, supratau nuo pat pradžių, kai nupiešiau bandomąją iliustraciją, paprastai taip mėgstu piešti laisvalaikiu. Iliustracijose daug baltiškų motyvų, jie labai tiko apsisprendus, kad piešiniai bus nespalvoti. Mano kūrybinis kelias gana ilgas, bet knygą vaikams teko iliustruoti pirmą kartą, tad piešiniai skiriasi nuo to, ką piešiu sau.

Man tai buvo nauja, teko žiūrėti iš kitos perspektyvos. Toks piešimo stilius – paslaptingas, gal kiek naivus ir man labai artimas. Iliustruodama šią knygą turėjau visišką laisvę, galėjau piešti veikėjus taip, kaip juos įsivaizduoju, beliko tik aptarti galutinį rezultatą. Esu kūrusi knygas ir anksčiau, bet šis darbas labai skyrėsi nuo to, ką dariau studijų laikais, nes knyga skirta vaikams – skaityti, tyrinėti iliustracijas ir leisti savo vaizduotei paklaidžioti nespalvotame, gal kiek kinematografiškame iliustracijų pasaulyje.

Pasiruošimas

Skaičiau knygos tekstą, pasibraukdavau sakinius ir žodžius, kurie įkvėpė. Viską piešiau iš savo vaizduotės, pasinėriau į tą magišką Bitės pasaulį, kartais net nepiešdavau pradinio eskizo, visas iliustracijas jau turėjau galvoje. Tiesiog gilinausi į tekstą ir jo interpretaciją.

Veikėjai

Mano kuriami veikėjai kiek stilizuoti, veidai primena senus lietuviško folkloro medžio raižinius, senovines skulptūrėles. Visa tai perkėliau į skaitmeninę erdvę ir iliustracijas baigiau piešti kompiuteriu. Pačiai atrodė, kad piešiu iš pasąmonėje sukauptų vaizdinių, bet yra ir kelios detalės, atitinkančios mano tikrovę. Bitės tėtis – toks pat kaip mano tėtis! Ieškantis savo dukros paslaptingame pasaulyje ir galiausiai randantis. Toks pat barzdotas, susivėlęs, su vilnoniu megztiniu. Manau, išties sėmiausi įkvėpimo iš savo gyvenimo, savo kasdienybės. Tai šeima, meilė, draugystė. Ir… baugus paslaptingas pasaulis, į kurį Bitė patenka.

Aplinka

Aplinką ir detales kūriau iš savo vaizduotės, bet, pavyzdžiui, vaikų globos namai yra ir prie mano namų tėviškėje, bandžiau įsivaizduoti, kaip ten jaučiasi ir gyvena vaikai. Gal ir giria, kurioje atsiduria Bitė, yra panaši į tą, kurioje vaikystėje vaikščiodavau su tėčiu, tai paslaptinga vieta, kur sužinojau atsakymus į daugelį man kildavusių klausimų. Slibinų miesto grindinys išklotas man gerai pažįstamais akmenimis, matytais vaikystėje. Tiesiog įsitraukiau, įsijaučiau į knygą ir visi atminty sukaupti šviesūs dalykai sugulė į mano iliustracijas.

Siužetas

Svarbiausia buvo pavaizduoti veikėjus, nes mėgstu piešti žmones, įsivaizduoju save kaip tą personažą, kuris viską išgyvena. Nors mano kūryboje yra įvairiausių gyvūnų, gamtos užuominų, leidau sau patirti, ką patiria knygos personažas. Svarbiausia buvo ne šiaip pavaizduoti žmones, bet suteikti jiems šiek tiek mistiškumo, magijos ir padaryti juos ypatingus.

Kūrybinis procesas

Kūrybinis procesas užtruko tris mėnesius. Žinoma, nepiešiau nuolatos, negalvojau apie tai be perstojo, tiesiog turėjau knygos rankraštį. Skaitydavau, pasitraukdavau, bandydavau įsivaizduoti, įsijausti, persikelti į knygos pasaulį.

Tai antroji mano iliustruota knyga, daug rimtesnė už pirmąją. Svarsčiau, kaip visa tai parodyti vaikams, kad jiems būtų įdomu. Galvojau, jei būčiau maža, ar man būtų įdomu. Po truputį eskizavau tiesiai švarrašty, ištrindavau, kas netiko, perpiešdavau, trindavau, kol galiausiai viskas susilipdė. 

Tuo metu visu etatu dirbau darbe, nesusijusiame su piešimu. Piešiau laisvu laiku. Tai buvo mano pačios laikas, skirtas pabūti su savimi. Intensyviai bendravau su tėvais, draugu, jie mane skatindavo kurti ir nesustoti, nes kartais mano gyvenimo rutina tampa pilka kaip Dovo gyvenimas pasaulyje, kuriame nėra magijos. Tada stengiuosi atrasti grožį kad ir keistame praplaukiančiame debesyje. Mano paprastą rutiną paįvairina maži, bet gražūs gyvenimo momentai.

Perpiešti teko, netgi viršelį turėjom atrinkti iš šešių skirtingų. Turėjau du nupieštus viršelių variantus, kur vaizduojami ne tik slibinai, bet ir Bitė su Dovu. Pasitarę priėmėm sprendimą palikti tik slibinus, kad knyga taptų paslaptingesnė, visko nutarėm nerodyti. Man buvo smagu piešti viršelį, nes turėjau galimybę panaudoti spalvas, visada linkstu į mėlynus atspalvius, dėl to, manau, viršelis man ir patinka. Tai buvo puiki galimybė iliustruoti ir susipažinti tiek su leidykla, tiek su redaktoriumi ir pačia autore.

KŪRĖJŲ BIOGRAFIJOS

Viktorija Girčiuvienė

Gimiau 1991 12 20 Šiauliuose.
Baigiau lietuvių literatūros studijas Vilniaus universitete.

Kai buvau paauglė, dirbau Šiaulių apželdinimo įmonėje, kuri buvo atsakinga ir už kapinių švarą bei tvarką. Taigi vieną vasarą mindavau dviračiu į kapines ir jas šluodavau, rinkdavau lapus, šiukšles, prižiūrėdavau aplinką. Tikriausiai tai buvo egzotiškiausias užsiėmimas, kuris man parodė, jog ateityje norėčiau dirbti ne fizinį darbą. Studijų metais dirbau žurnale „Hair profesionalams“, buvau redaktorės asistentė, vėliau teko dirbti pardavėja ekologiškos kosmetikos parduotuvėje, paskui SEO įmonėje tekstų rašytoja. Po metų įsidarbinau žurnale „Panelė“ ir galiausiai jau devynerius metus dirbu M-1 radijo stočių grupėje. Esu M-1 Plius programų direktorė, taip pat dirbu rinkodaros skyriuje, porą metų dirbau ir tiesioginiame Pliuso eteryje. Šiuo metu esu motinystės „atostogose“. Su vyru nutarėm, kad norime pakartoti bemiegių naktų maratoną. Tai auginam antrą vaikutį.

Knygos:

Knyga paaugliams „Daugiau niekada“ (Tikra knyga, 2024)
Knyga vaikams „Ten, kur gyvena slibinai“  (Alma littera, 2024)

Austėja Masevičiūtė

Gimiau 1994 04 23 Ukmergėje.
Studijavau grafiką Vilniaus dailės akademijoje.
Atlikau praktiką grafinio dizaino įmonėje.

Esu dirbusi padavėja, knygyno konsultante, dirbau dailės prekių parduotuvėje,
augalų konsultante, kvapų pardavėja-konsultante.
Kartais vykdau meninius užsakymus.

AČIŪ

Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje