Teksto anatomija pagal
PAVEL KULIKOV
Pradžia
Maždaug prieš 10 metų mintis apibūdinti pingvinus individualiai keliais sakiniais kilo Neringai Šukytei (kiek pamenu, ji kreipėsi į mane su tokiu prašymu). Beje, rašant knygą ji ir buvo atsakinga už leidybos reikalus. Norėjome padaryti stendą su pingvinų nuotraukomis, kad lankytojai galėtų juos atskirti. O kad būtu dar įdomiau, ir trumpai juos apibūdinti. Bet stendo nepadarėm, taigi neatsirado ir aprašymų. Pati mintis man patiko ir atgulė į lentyną laukti tinkamos progos.
Proga atėjo su kovidu. Kai žmonės negalėjo ateiti į muziejų, o muziejus ieškojo būdų pats priminti apie save žmonėms. Tada nusprendžiau parašyti pingvinų istorijas ir jas įgarsinti. Dirbdamas kitame darbe (papildomas darbas ne muziejuje), susipažinau su Daumantu Bagdonavičiumi, kuris, pasirodo, dirba filmų garsintoju. Jo namų studijoje mano parašytos istorijos buvo įgarsintos, įkeltos į muziejaus puslapį, turėjo pasisiekimą. O su juo grižo Neringa ir Simona Mikalkevičiūtė, su šypsena ir pasiūlymu parašyti knygą apie pingvinus (kiek žinau, Simonos iniciatyva). Taip aš ir patekau į šias pinkles.
To ėmiausi labiau naiviai nei drąsiai. Kai nežinai visokių rašymo taisyklių, kaip privalai vystyti siužetą, ką turi paminėti ir t. t., viskas paprasčiau, vertini, ką rašai, kaip skaitytojas, o ne rašytojas. Rėmai manęs neslegia. Ramina ir tai, kad šioks toks įdirbis yra, nes pingvinų aprašymai sukurti ir sulaukė komplimentų, tai ir neįsivaizdavau, kiek kebliau bus rašyti knygą.
Merginos gudrios, jos nespaudė, paliko visišką rašymo laisvę. Susitarimas irgi buvo be rėmų. Įkalbėjo pabandyti, aš sutikau. Susitarėme, kad pirminį rankraštį atiduosiu iki Naujųjų metų (laiko bandymams buvo apie 2–3 mėn.), jeigu tiks, puiku, jeigu ne, atleiskite, pabandžiau. Niekas nieko niekam neskolingas. Jokio spaudimo. Tik tas – vidinis. Pavadinau ji atsakomybės mūza. Lyg ir pažadėjau kolegoms, kurie šiuo projektu, beje, tikėjo labiau nei aš, kad pabandysiu parašyti knygą.
Tai ta atsakomybė vertė stengtis iki galo. Tik buvo baugoka. Supranti, kad pasakoti žmonėms gyvai apie šiuos paukščius paprasčiau. Kai turi, ką papasakoti, tai ir kalbi, bet tiek nesigilini į sakinio struktūrą, nesvarstai, ar žodis tinkamas, ar ne visai, ar išlaikai pasakojimo liniją, ar ne, ar ne per dažnai vartoji vienodą žodį, nes tie pasakojimai, edukacijos dažnai virsta dialogu su klausimais–atsakymais. O rašydamas susiduri su tuo, kad negali nuolat sakyti pingvinas, reikia sinonimų, vardų, epitetų, pravardžių, žodžiu, sukis, kaip nori, bet nesikartok. Kitas dalykas – aš esu reiklus knygoms ir savikritiškas, nepasitikintis savimi.
Per IBBY apdovanojimų ceremoniją, kai šita knyga gavo Aldonos Liobytės premiją, net keli žmonės kalbėdami nuo scenos sakė apie vaikų literatūrą, kad ji tarsi mažasis brolis, ne tokia reikšminga, arba, atvirkščiai, kad nors ji dažnai vertinama kaip mažasis brolis, taip neturėtų būti. Aš tada, matyt, ir išgryninau vieną iš savo rašymo nerimų.
Pats esu reiklus vaikų literatūrai. Savo vaikams (tiesa, dabar tik vienam, nes kitas skaito savarankiškai jau beveik dešimtmetį) nenoriu skaityti visko iš eilės. Man absoliučiai nepatinka liaudies pasakos, kur gėris nugali blogį ir jį žiauriai nužudo. Net Anderseną, kad ir koks reikšmingas jis būtų vaikų literatūrai, skaitau labai pasirinktinai. Turbūt skaičiau vaikams tik keletą jo kūrinių, kurie man pačiam buvo priimtini arba neišvengiami. Mergaitė su degtukais, Coliukė, Alavinis kareivėlis, Sniego karalienė, tuos kūrinius tikrai skaičiau. Astridos Lindgren galėčiau skaityti viską. Bet dalis vaikiškų knygų būna skaitomos tik vieną kartą ir retsykiais ne iki galo. Yra ir lietuviškų, šiuolaikinių puikių vaikiškų knygų. Man ir vaikams labai patinka Vizbaraitės Karžygiukas, Žutautės Ferdinandas ir Pu ir kai kurios Kakės Makės knygos (bet tikrai ne visos), Landsbergio kai kurios knygos apie Lapiuką Pūkį (man ypač prie širdies Pūkis ir Migla) ir ne tik apie jį ir t. t. Skaitai, žaviesi ir pagalvoji, labai taikliai, aš vargu ar taip galėčiau.
Turint visa tai galvoje buvo sunku. Bet kai baigi lyginti save su kitais, pradedi rašyti savo, apie tai, ką žinai, – įsitrauki, tai kartais irgi kažkas pavyksta.
Pasiruošimas
Daug kas buvo neplanuota ir spontaniška, tiesiog – avantiūra. Net pavadinimas – spontaniškas. Aš taip pavadinau pirminį failą jį išsaugodamas. Kad nebūtu Doc1, parašiau pavadinimą, maniau, pagalvosiu apie tai vėliau. Taip ir liko. Visiems tiko. Man taip pat.
Žinių pakako tik iš dalies, dariau draugų, kolegų apklausą. Kai 20 metų dirbi su gyvūnais, pirmiausia nori nenori prisiriši prie jų ir sužmogini, suasmenini. Tai per tuos metus surinktos informacijos užteko, kad galėčiau pateikti knygoje tam tikrus biologinius aspektus ir tam tikrus individualius. Nes pirminė mintis ir buvo šalia jau padaryto darbo atskleisti jų charakterį, pateikti kuo daugiau pažintinės informacijos.
Aš stengiausi sujungti įdomesnius įvykius su tikra informacija apie pingvinus. Rūko prisistatymas, kai jis save, ką tik išsiritusį, vadina 70 gramų žavesio, perduoda tą tikrąją informaciją apie ką tik išsiritusio pingvinuko svorį. 40 dienų inkubacinis periodas irgi yra tikras skaičius, kaip ir faktas, kad jie keičia plunksnas 1 kartą per metus, ką valgo, kaip greitai auga, kad turi teritorinę hierarchiją ir t. t. Ir įvykiai: apie lapę, apie dingusią elektrą, apie močiutės atsiradimą muziejuje – jie tikri. Kažkiek pagražinti, kažkiek perdaryti, bet tikri.
Bet visam tam reikėjo surasti šias istorijas jungiančią idėją. Čia ir kilo mintis apie lietuviškumo paieškas. Juolab kad tam tikros sąsajos su lietuviškumu jau seniai buvo pastebėtos. Pvz., žodžių žaismas, susijęs su cepelinais. Buvo kilusi net šiokia tokia panika, kaip sujungti jų charakterius, biologines žinias ir lietuviškumą. Čia mano senas draugas Ilja Tolkač labai padėjo surikiuoti mintis, siužetą, prioritetus ir mažiau panikuoti. Bet su lietuviškumu iškilo kitų keblumų. Tik rašant knygą atsirado pamąstymų, ar tikrai tik jų gyvenamoji vieta ir cepelinai yra pakankamas lietuviškumo įrodymas. Ir išvis – koks yra tas lietuviškumas.
Čia buvo viena įdomiausių rašymo dalių. Surasti kažką lietuviško ir pažiūrėti, ar tai tinka ir lietuviškiems pingvinams. Perrinkau galvoje stereotipinius pasakymus apie lietuvius, prisiminiau savo tam tikrus pastebėjimus (pvz., norą būti kilmingiems) ir pradėjau klausinėti draugų, kolegų, kitų žmonių, su kuo jiems asocijuojasi lietuviškumas. Pasirodo – keblus klausimas. Dažnai paprašydamas išvardint, kas žmonėms asocijuojasi su lietuviškumu ir lietuviais, atmetus krepšinį, cepelinus ir meilę kaimynams, jie sutrikdavo ir sakydavo „ką aš žinau“. Buvo įdomu stebėti, kaip žmonės susimąsto apie tai (spėju, neretas pirmą kartą gyvenime), bet ne visi. Taip atsirado tokie bruožai kaip vaišingumas, mėgstama spalva, apie kuriuos nebuvau pagalvojęs pats, bet kuriuos pasufleravo kiti. Pvz., kai paminėjo vaišingumą, iškart pagalvojau apie uošvę. Nes važiuodamas pas ją esi garantuotas, kad stalas bus apkrautas vaišėmis, net jei užsuki trumpam. Ir žmona elgiasi lygiai taip pat, kai atvažiuoja svečiai.
Veikėjai
Pasirinkti pingvinus buvo paprasta. Rinkausi lietuviškuosius, nes žmonių, atėjusių pamatyti šiuos paukščius, vienas dažniausių klausimų – kokie tai pingvinai. Turint omeny, kad jie yra hibridiniai, galima pasakoti ilgą istoriją, kaip jie atsirado, arba sakyti – čia dominuoja Magelano pingvino genai, nes matote ant krūtinės dvi juodas juostas, o šito – Afrikos pingvino genai, nes juosta tik viena, arba identifikuoti juos savaip. Taip mano pasakojimuose ir edukacijose atsirado terminas lietuviški pingvinai. Pvz., šunų veislių yra daug, bet dar daugiau yra mišrūnų. Bet ar dėl to jie tampa ne šunimis? Ar dėl to turėtų būti mažiau mylimi ir saugomi? Man niekada nesinorėjo vartoti žodžių mišrūnas ar hibridas. Jie man turi neigiamą atspalvį. Todėl mūsų pingvinus galima vadinti ypatingais arba lietuviškais. Ir aš labai džiaugiausi atradęs jų identitetą. Tas buvo jau prieš daug metų. Žinau, kad žmonėms tai priimtina, smagu ir įdomu. Ir išvis, kai dirbi daug metų ir turi savo vaikystės patirtį, supranti, kad kokia nors papildoma smulkmena gali įspūdį paversti ilgalaikiu prisiminimu. Kai gyvūną suasmenini, pateiki ne šiaip kaip paukštį ar pingviną, o pavadini jį vardu, papasakoji istoriją, palygini su žmogumi, pateiki išskirtinį bruožą, jis ir tampa išskirtinis ir sudomina labiau, skatina sužinoti daugiau.
Papildomai nieko stebėti nereikėjo, tai kasdienis procesas, trukęs 20 metų. Ir ne kiekvieną dieną atsitinka kažkas naujo. Ta informacija taip ir kaupėsi – stebi arba pastebi tam tikrą elgesį ar įpročius, automatiškai sužmogini, palygini, įsimeni. Aišku, tam tikri dalykai nutiko anksčiau, nei aš atėjau dirbti (pvz., senelio ir seneles istorijos įvyko, kai aš net minčių neturėjau čia dirbti). Tai tas istorijas ir faktus sužinojau iš kolegų, kurie čia dirba jau nuo muziejaus atsiradimo. Bet visą tą informaciją gavau dirbdamas, domėdamasis, gerokai anksčiau, nei gimė knyga.
Su kai kurių pingvinų charakteriais buvo labai paprasta. Jie buvo labai savitai charizmatiški, su jais nutiko kokių neeilinių įvykių, bet su kai kuriais teko ilgiau palaužyti galvą. Su draugo pagalba surikiavęs struktūrą ir prioritetus, siekiau apdovanoti kiekvieną iš jų bent vienu lietuvišku bruožu, kuris jam labiausiai tinka pagal jo charakterį ar įvykį.
Smiltė, pvz., labai miela ir draugiška iki poravimosi sezono. Tada ji – tikra furija pingvino kūne. Taip atsirado pamąstymų apie lietuves moteris, kad šeima joms yra šventa. Bikis buvo net nevaikiškai neeilinis, todėl su juo buvo ir paprasta, ir ne. Istorija, aprašymas atsirado greitai, bet pamąstymai, ar ją verta dėti į vaikų knygą, užtruko gerokai ilgiau. Tačiau aš šitą knygą sau įsivardijau kaip šeimos knygą. Tiek metų dirbant muziejuje teko bendrauti su daug žmonių, vesti edukacinius užsiėmimus, ekskursijas, pamokas mokyklose, taigi auditorija ir klausytojai buvo skirtingi ir įvairaus amžiaus. Tam tikros pasakojamos situacijos ar palyginimai, kurie aprašyti ir neaprašyti šioje knygoje, kėlė susidomėjimą ir šypsenas ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Sunkiau buvo sulietuvinti Rūko tėvų charakterį, nes jie buvo tokie klasikiniai išdidūs pingvinai, pasižymintys visomis pingviniškomis savybėmis. Čia pasitarnavo bajorystės klausimas.
Pūkšė su savo žemaitiška natūra irgi neatėjo iškart. Karusia susidėliojo lengvai, bet tik po to, kai pritaikiau jai lietuviško vaišingumo savybę.
Man pačiam mieliausias pingvinas – Rūkas. Jis ypatingas. Tai tarsi mano nesantuokinis vaikas. Aš dalyvavau jo gimime ir visame jo gyvenime. Jaučiu jam dėkingumą už daug gerų emocijų, norėjau kažkaip atsilyginti. Be to, tai buvo pirmas pingvinukas, kuriam aš padėjau išsiristi. Ir jo prieraišumas ypatingas. Kol pingvinukai dar maži, o tu juos augini, maitini, akivaizdu, kad jie tave priima kaip savą, prisiriša. Bet dažniausiai tai išlieka tik tam tikrą laiką. Kol dar jauni, jie atbėga, prašosi dėmesio, bet labai dažnai, kai subręsta, susiranda porą, tu jiems tampi antraplanis. Čia kaip ir žmonių pasaulyje. Kol augini vaiką, jis tavo, kai pradeda gyventi savarankiškai, jis jau ne tik tavo, juo reikia dalintis su jo draugais, su jo šeima ir t. t.
Rūkas labiausiai išlaikė tą draugystės, savumo ir jaukumo jausmą. Bet rašyti apie jį buvo bene sunkiausia. Net nežinau kodėl, gal per daug visko su juo: ir įspūdžių, ir nutikimų, ir charizmos. Sunku atsirinkti, sunku išskirti. Daug emocijų, o papasakoti jas sunku. Bet šis skyrius – vienas mano mėgstamiausių.
Labai džiaugiuosi žemaitiškos tarmės intarpu apie Pūkšę ir Arkties istorija. Daug prisiminimų ir jausmų kelia. Ne kasdien gi gelbsti nuo sušalimo savo lovoje pingvinukus. Labai džiaugiuosi atradęs visų savo pingvinų savitų bruožų ir savitą lietuviškumą.
Knygos forma
Kaip ir minėjau, kaip rašytojas nieko neišmanau apie struktūrą ir rašymo taisykles, bet kaip skaitytojas turiu skaitymo pojūtį, tai juo ir vadovavausi. Norėjosi pasidalinti turima informacija, atkreipti dėmesį į savo herojus ir kad nebūtų nuobodu skaityti, kad būtų gyva. Tokie buvo pirminiai kriterijai.
Iš pradžių atsirado tekstas. Kai kilo tas sumanymas, niekas nežinojo, ar iš to kas nors išsirutulios. Avantiūra, bandymas. Tik kada parašiau viską ir visiems tiko, tada jau buvo redaktoriaus ir dailininko paieškos. Aš net nežinau daug apie tai. Tik prisimenu kad atnešė man krūvą skirtingų iliustruotojų plakatų su jų piešimo pavyzdžiais (ne šitai knygai, o bendrai). Bedžiau pirštu į 2, pasakiau, kad man šitie piešimo stiliai labiau patinka, nors tarp jų nebuvo Viktorijos! O tada komanda pasirinko jau nesitardami su manimi. Mat žinodamas, kad apie piešimą neišmanau, nuo šito klausimo atsiribojau. Ir teisingai padariau, nes pamatęs pirmąją iliustraciją kitaip ir nebeįsivaizduoju ir abejoju, kad galėtų būti geriau, nei yra dabar.
Kūrybinis procesas
Jeigu kalbėtume apie istorijų rinkimą, charakterio stebėjimą ir t. t., tai kūrybinis procesas užtruko 20 metų. Jeigu skaičiuotume nuo to momento, kai sutikau pabandyti rašyti knygą, tai būtų maždaug pusmetis, gal truputį ilgiau. Ir čia aš kalbu apie savo dalį (tekstą). Vėliau į piešimo ir dizaino dalykus nesikišau.
Tai nebuvo ištisinis rašymo ir kūrybinių kančių procesas. Aš dirbau savo darbą, gyvenau gyvenimą, tik vis prišokdavau užsirašyti kokią mintį. Buvo, aišku, ir dienų, paskirtų vien tam darbui, kai sėdi, spoksai į ekraną, dėlioji mintis, rašai, trini, taisai. Bet tai nebuvo iškankintas darbas, labiau atradimų, pastebėjimų, dėliojimų ir pan., kai įsimeni, užsirašai mintį, dar ką pastebi, palygini, ar tai tiktų mūsų pingvinų charakteriui, ir rašai. Daug metų stebėjimo, spontaniškų minčių gaudymas, rašymas be atokvėpio arba užstrigimas savaitėms be įkvėpimo. Pagalba draugų, kurie nebijojo pažerti pastabų ir galėjo pažiūrėti nešališku žvilgsniu. Šeimos palaikymas ir t. t.
Būdavo tokių momentų, kai dirbi kitą darbą, pvz., ruoši žuvį kitų gyvūnų maitinimui ir bac, ateina kažkokia mintis. Sakai kolegei, gal gali pamaitinti už mane kokį ruonį, o pats bėgi prie kompiuterio ar sąsiuvinio ir užrašai arba viską, arba tik gaires, kad nepamirštum. Buvo teksto gabaliukų, parašytų naktį, bet tam specialiai nesikeldavau, mano antras darbas buvo naktinis, tai nemiegodavau.
Gal dar reikia paminėti, kad didžiausi mano mūziukai yra mano vaikai, jiems ir skyriau šią knygą. Jie skatina stengtis. Jie abu mėgsta gyvūnus ir knygas. O aš esu pakankamai egoistiškas, kad tuo pasinaudočiau ir gaučiau progą pamatyti savo vaikų akyse pasididžiavimo ir susižavėjimo blyksnį. Tad norint būti supertėčiu reikėjo ir vertėjo rašyti.
Iš esmės viskas ėjo sklandžiai, be spaudimo. Tik įsiminė momentas, kai atidaviau pirminį variantą šios avantiūros sumanytojoms. Jos perskaitė, grįžo su šypsena, kaip geros psichologės pagyrė, paliaupsino, o tada kaip mažam vaikui pasakė: „Viskas puiku, bet tu supranti, kad tai yra geras stuburas knygai, o dabar reikia visa tai apauginti raumenimis.“ Tada tikriausiai ir buvo tas sunkiausias momentas nemesti, ieškoti, gryninti, kreiptis pagalbos į draugą, kitaip sakant, auginti raumenis. Tą ir dariau. Po truputį vis pildžiau spragas.
Perrašyti nereikėjo, tik daug pildyti, koreguoti sugalvojus naują mintį. Aš nuo vaikystės nemėgstu perrašinėti. Ir kai atidaviau galutinį knygos variantą, perskaičiau tik vieną kartą po redagavimo. Daug ir esminių keitimų ten nebuvo. Todėl ir nebegrįžau. Taigi, išleidus knygą, kai jau skaičiau ją savo dukrai, man ji buvo kiek primiršta, keletą vietų skaičiau tarsi pirmą kartą!
Iliustracijų anatomija pagal
VIKTORIJĄ EŽIUKĄ
Pradžia
Pavelo asmeniškai nepažinojau, mus suvedė Jūrų muziejus. Ilgą laiką jiems piešiau iliustracijas suvenyrams, edukacijoms ar atvirukams ir užsimindavau, kad svajoju iliustruoti knygą apie pingvinus. O po daugelio metų muziejus man atsiunčia tekstą su klausimu, ar apsiimčiau. Net neperskaičiusi viso atsakiau, kad tikrai taip!
Kūrybinio proceso metu su Pavelu tiesiogiai nebendravau, susitikome tik per knygos pristatymą muziejuje, ir ta proga gavau palaikyti rankose pagrindinę knygos žvaigždę – pingviną Rūką!
Stilius
Pastebėjau, kad mano stilius darosi laisvesnis, eskiziškesnis. Pati nesuprantu, ar man tai patinka, ar ne, bet tikrai mėgaujuosi taip piešdama. Nors viskas gal ir atrodo greitai nupiešta, bet iš tiesų daug laiko praleidžiu dėliodama mažas detales, tokias kaip taškiukai, kurie yra akys, ar brūkšniukai, kurie yra antakiai, nes vos paslinkęs milimetrą į kurią nors pusę jau turi skirtingą emociją, skirtingą charakterį. Taip ir dėlioji, kol atrandi tai, ko reikia, ar netgi tai, ko nesitikėjai.
Pasiruošimas
Lankydamasi muziejuje visuomet daugiausia laiko praleisdavau prie pingvinų. Stebėdavau, kaip jie juda, kaip bendrauja tarpusavyje, o ilgiau stebint atsiskleisdavo ir skirtingi charakteriai. Jau žinodama, kad iliustruosiu knygą, vėl ėjau į muziejų, fotografavausi, stebėjau. Įspūdį paliko kieme, pingvinų aptvare, pakabintas mažas disco rutulys, man tai daug ką pasako apie šiuos gyvūnus apskritai!
Mes su knygos dizainere Inga Dagile iš Pavelo gavom daug fotomedžiagos su skirtingais muziejuje gyvenančiais pingvinais, ir mums tie pingvinai visi atrodė vienodi, niekaip negalėjom atskirti vieno nuo kito. Pavelas buvo pasipiktinęs, nes juk jie tokie skirtingi, tikrai nevienodi ir nė kiek nepanašūs, o mes tik gūžtelėdavome pečiais. Ingos idėja buvo panaudoti nuotraukas derinant jas su iliustracijomis, tai šią knygą padaro dar žaismingesnę, bet drauge ir informatyvią.
Veikėjai
Pingvinai man yra labai mieli ir juokingi gyvūnai, ilgiau juos stebėdamas pradedi matyti, kaip jie skiriasi vieni nuo kitų – jie man tiesiog tobuli personažai. Tad nusprendžiau juos piešti kiek šaržuotus, lyg komiksų veikėjus, ką nors veikiančius, ką nors sakančius, pabirusius po visus puslapius, kartais pridėti tam tikrų detalių, aksesuarų, kurie pabrėžtų jų charakterį. Juos papildė realių muziejuje gyvenančių pingvinų nuotraukos ir kiek detalesnės, rimtesnės iliustracijos.
Kai tik pradėjau dirbti su muziejumi, o tai buvo gal prieš devynerius metus, jiems piešiau daug pingvinų. Šiai knygai norėjau juos padaryti kiek kitokius, gal detalesnius, bet neprarasti šmaikštumo, nerangumo ir žaismingumo, kuriuo jie pasižymi. Nežinau, kiek gerai man pavyko, bet savo darbo rezultatais labai džiaugiuosi.
Knygos forma
Man pasisekė, kad kartu dirbo Inga. Iš pradžių, kol skaičiau tekstą, dėliojausi galvoje, kaip viskas galėtų atrodyti. Mačiau personažus, mačiau spalvas, bet visos struktūros – ne. Inga peržiūrėjo mano darbus ir atrinko keletą pavyzdžių, kurių stilistiką galima panaudoti knygoje. Man labai patiko – ji pasirinko koliažus, kuriuos mėgstu daryti, tik niekuomet nesugalvodavau, kaip ir kur galėčiau juos pritaikyti. Iš to ji sudėliojo visą knygos stilių. Mėgavausi piešdama ir pildydama atvartus, labai smagu būdavo gauti pastabų ir pasiūlymų iš jos, nes niekad taip nesu su niekuo dirbusi, ir jutau, kad daug ko išmokstu ir nuolat atrandu naujų dalykų.
Kai kas nors sako, kad aš nupaišiau šią knygą, man visuomet norisi pridurti, kad tai yra didelis, lygiavertis dviejų žmonių darbas. Be Ingos ši knyga taip neatrodytų, ir gal net nebūtų dalies iliustracijų.
Kūrybinis procesas
Kūrybinis procesas buvo neilgas, bet labai intensyvus ir su daug nuotykių. Apie iliustracijas pradėjau galvoti būdama Klaipėdoje, ėjau į muziejų, stebėjau pingvinus, kaupiau informaciją. Eskizų sąsiuvinyje vis atsirasdavo vienas ar kitas juokingas pingvinas. Žiūrėjau dokumentinius filmus, skaičiau apie šiuos gyvūnus, o sužinojusi ką nors naujo, draugams išūždavau galvas: „Ar žinojai, kad pingvinai gyvena Afrikoje ir suka lizdus žmonių kiemuose?“ „Oho, žinok, girdėjau, yra toks darbas Antarktidoje, pingvinų pašte!“ Mano socialiniai tinklai lūždavo nuo draugų atsiųstų juokingų filmukų ar memų apie pingvinus. Gavau netgi kelias nuorodas su realiais darbų pasiūlymais Antarktidoje, susijusius su pingvinais.
Taip susirgusi ir eskizuodama daugiau galvoje, iš Ingos gavau knygos maketo eskizą, kuris man viską pakeitė. Ji pažiūrėjo į viską visai kitaip, nei aš būčiau sugalvojusi, ir atsirado dar daugiau erdvės vaizduotei, dar daugiau užsidegimo.
Po truputėlį pradėjau judėti su eskizais, bet tada išvykau į Reikjaviką, tad knyga truputėlį sustojo. Po mėnesio vėl prisėdau, pasidariau puslapių eskizų, nusprendžiau, kokį stilių naudosiu ir kaip maždaug viskas atrodys, o tada įkritau į duobę. Pasidariau iPado atnaujinimus, ir viskas išsitrynė! Ir eskizai, ir specialiai susikurti brushai, kuriuos naudojau. Spaudė terminai, kai su Inga turėjome pristatyti pirmuosius puslapius, o aš sėdžiu be nieko, panikuoju ir rašau atsiprašymo laiškus. Ant nosies buvo dar viena kelionė į Islandiją, tad nusiraminau, ir jau būdama šiaurėje, tarp sniegų ir stiprių pūgų, susikaupiau ir viską perdariau. Buvo lyg antras startas, nuo kurio viskas ėjosi gan greitai ir sklandžiai.
Knygą paišiau lėktuvuose, Reikjaviko kavinėse, hosteliuose, jaukiame mediniame namelyje Isafjordure, stebuklinguose laukiniuose Islandijos Vestfjorduose, siaučiant pūgoms, kurios drebindavo namus ir užpustydavo visus kelius.
Piešiau lovoje, sirgdama kovidu, karščiuodama, tuo pačiu metu gūglindama, ar įmanoma žmogui sudegti iš vidaus.
Visas kūrybinis procesas vyko duetu su Inga. Ji labai padėjo viską sustyguoti ir sudiriguoti, jei kur įstrigdavau ir nieko nesugalvodavau, Inga atsiųsdavo savo eskizų ir idėjų, ir tai labai greitai išjudindavo ir įkvėpdavo judėti toliau. Kartais nupiešdavau tokių pingvinukų, kurie ne tik mane prajuokindavo, bet ir kitus, kam parodydavau. Pirmąkart dirbau ne viena, o viskuo dalindamasi ir tardamasi, ir man be galo patiko tai daryti su Inga.
Jūrų muziejaus merginos ir Pavelas dažniausiai neturėdavo jokių pastabų ir mums davė visišką laisvę, už ką taip pat esu labai dėkinga. Isafjorduro, kur tuo metu leidau žiemą, draugai vis prašydavo parodyti naujų piešinių ar pasidalinti, kaip sekasi. Buvo gera turėti tokį palaikymą ir susidomėjimą iš aplinkos, nes tai buvo knyga, kuria tuo metu gyvenau. O ir aplinka – kalnai sniego, smarkios pūgos ar atlydžiai, kai aplink visur plikas ledas, labai padėjo įsijausti.
Pamenu, stebiu pro langą žmones, krypuojančius it pingvinus, ir tyliai sau kikendama piešiu pingviną su ramentais. Inga visuomet surasdavo, kur įterpti visas mano nesąmones!
Knygą baigiau iliustruoti dar būdama Islandijoje, o namo į Klaipėdą grįžau beveik tiesiai į knygos pristatymą Jūrų muziejuje.
Dizaino anatomija pagal
INGĄ DAGILĘ
Pradžia
Ieškodama dizaino stiliaus eskiziškai sujungiau įvairias kitiems projektams kurtas Viktorijos iliustracijas su tekstais, kai kur pati pripaišiau ir papasakojau, kaip atrodys visa knyga. Viktorija smagiai šypsojosi matydama visą asorti savo iliustracijų visai kitame kontekste. Parodžiau tik tiek ir džiaugiuosi, kad manimi iškart patikėjo!
Kūrybinis procesas
Knygos dizaino kūrimo ir maketavimo darbai buvo labai malonūs. Su Jūrų muziejaus komanda bendravome laiškais, o su Viktorija susirašinėjome messenger՚iu. Daug juokiausi, ypač kai Viktorija atsiųsdavo naujas iliustracijas. Personažai jos rankose atgydavo! Stebėjausi, kaip ji moka taip greitai, gražiai ir taikliai nupiešti. Aš būčiau piešus trigubai ilgiau.
Kartais tekdavo pasiderinti, prašiau papildyti vienas ar kitas erdves, dar stipriau atskleisti tekste minimas emocijas ar nuotaiką. Kad greičiau ir aiškiau perduočiau savo mintis, papaišydavau, kurią vietą makete noriu papildyti, o visas mintis įkalbėdavau į žinutę. Vienas balso žinučių pavyzdys:
Mūsų bendravimas ir tarpusavio supratimas buvo labai organiškas, atrodė, kad jau esame ne vieną knygą kartu sukūrusios. Pasitikėjome viena kita ir buvo labai lengva dirbti kartu. Knygą kūrėme apie 3 mėnesius. Darbas vyko paraleliai, aš sėdėjau savo darbo kambaryje, maketavau, o ji piešė viešėdama įvairiose šalyse ir man reguliariai siuntė iliustracijas. Kartais pirmiau atsirasdavo iliustracijos, o kartais, sumaketavusi tekstus, aš siųsdavau Viktorijai, kad apipintų juos piešiniais.
Didžiausias iššūkis buvo knygos dizaino kūrimo pradžioje, kai bandžiau susidėlioti į vardinius katalogus atsiųstas įvairiausių pingvinų nuotraukas ir pažiūrėti, kiek kiekvienam skyriui turime nuotraukų. Surūšiavau vienaip, pasirodo, nepataikiau, pusė pingvinų atsidūrė ne savo vardo kataloguose. Tuomet bandžiau taisyti padėtį. Vėl perdėliojau. Ir vėl nepataikiau. O taip atidžiai rinkau ir lyginau vieną pingviną su kitu! Tuomet paprašiau, kad pats Pavelas surūšiuotų visas nuotraukas ir surašytų, kur kuris pingvinas. Jis problemą labai greitai išsprendė!
Kai praeitą vasarą nuvažiavau į Jūrų muziejų aplankyti pingvinų, pasimečiau. Jie man vėl visi susimaišė ir žiūrėdama į juos turėjau tik spėlioti: Čia gal Rūkas? Ne, o gal čia? Rūkas gal viduje? Tada kuris čia pingvinas? Pavelai, padėk!
KNYGOS AUTORIŲ BIOGRAFIJOS
Pavel Kulikov
Gimiau 1981 03 01 Kėdainiuose.
Studijavau Klaipėdos universitete ekologiją ir aplinkotyrą.
Be šito darbo, kuriame esu jau per 20 metų, šiek tiek dirbau statybose (kaip ir dažnas studentas), 8 metus esu dirbęs Venipak ir Omniva siuntų tarnybose, naktimis rūšiavau siuntas (tai buvo antraeiliai, papildomi darbai). Esu draugui padėjęs fotografuoti renginį, būdamas studentas kelias savaites vasarą dirbęs Tele2 pramogų aikštelėj, rengdavau mini futbolo turnyrus. Dar mokyklos laikais skyniau agurkus Kėdainių šiltnamyje, bet visa tai buvo trumpai ir seniai.
Anksčiau rašiau tik rašinėlius mokykloje, pasaką žmonai, namų darbus vaikų darželiui, kai reikia su jais kokią istoriją sukurti. Kitaip sakant, neturiu nieko, ką galima būtu pavadinti rašytojo patirtimi.
Viktorija Ežiukas
Gimiau 1985 m. rugpjūčio 24 d. Klaipėdoje.
Studijavau VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje. 2007 m. baigiau bakalauro, 2009 m. magistro studijas.
Kai buvau maža, perskaičiau Janoscho knygą „Panama labai graži“, knygos anotacijoje buvo autoriaus citata, pamenu ne pažodžiui: „Dirbau ten ir ten, bet kai mečiau darbą, nuo to laiko gyvenu labai gerai“. Pamaniau, kad noriu ko nors panašaus – nedirbti ir gyventi labai gerai. Vėliau tiesiog nedirbti peraugo į nedirbti neįdomių darbų, ką greičiausiai autorius ir turėjo galvoje.
Tad stengiuosi daryti daugiausia tai, kas man pačiai yra įdomu ir suteikia galimybę augti. Esu dirbusi vaizdo kasečių nuomos punkte, nes girdėjau, kad Tarantinas nuo to pradėjo savo karjerą. Vėliau visai netyčia įsidarbinau bare „Balta varna“ Klaipėdoje, nemokėdama nei pilstyti gėrimų, nei atidaryti vyno butelio. Tai truko gal pusę metų, įgijau ten daug patirties, pažinčių, patyriau nuotykių.
Vėliau, lygiai taip pat netyčia, įsidarbinau auklėtoja Miško darželyje Smiltynėje, sakydama, kad tik dviem savaitėms, kol susirasite naują darbuotoją. Dvi savaitės išsitęsė beveik į dešimt metų, kur pabuvau ir auklėtoja, ir dizainere, ir dailės mokytoja. Įgavau daug neįkainojamos patirties, kantrybės, ir, manau, supergalią dirbti su vaikais.
Labai norėjau būti traukinio mašiniste, tada galvojau įsigyti vairuotojo pažymėjimą, bet kažkaip vėl netyčia išsilaikiau buriavimo teises, nes tuo metu labai bijojau vandens. Vandens taip smarkiai nebebijau, o pamačius laivus man dreba širdelė ir norisi tiesiog šokti į juos ir išplaukti toli toli. Tada užsikabinau už to „toli toli“ ir pradėjau daugiau keliauti, bandydama ten patekti. Supratau, jog neįmanoma. O vairuotojo teisių vis dar neturiu.
Man darbai yra persipynę su gyvenimu. Ir atvirkščiai, gal kiek sunku atskirti, ką iš tiesų reikia įsirašyti į CV.
Tad turiu savo tokį slaptą asmeninį gyvenimo aprašymą su pagrindiniais pasiekimais, supergaliomis ar darbais:
laikiau rankose tikrą pingviną;
truputį buriuoju;
turiu Klaipėdos gido pažymėjimą;
moku netyčia užlipti į aukštus kalnus ar iš Nidos pėsčiomis pareiti namo, į Klaipėdą;
moku netyčia įsidarbinti į keistus darbus ir ten kurį laiką padirbti;
labai mėgstu keliauti ir nuotykiauti;
piešiu knygas ir komiksus, o tai skamba gan rimtai ir atsakingai. Rengiu kūrybines dirbtuves vaikams. Tai įrašyta į normalų CV, kurio nebijau rodyti žmonėms.
Mano svajonių darbas būtų sujungti visus šiuos punktus ir iš to uždirbti daug pinigų!
Knygos vaikams
Esu iliustravusi 18 knygų vaikams. Mieliausios jų:
Pavel Kulikov „Pingvinas Lituanicus“ (Lietuvos jūrų muziejus, 2023)
I. Šalčiūtė „Lelijos nuodija miestą“ (Alma littera, 2022)
Marius Marcinkevičius „Superbobutės“ (Misteris Pinkmanas, 2022)
Evelina Daciūtė „Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ (Alma littera, 2021)
Vaiva Eringytė „Atvirai apie tai“ (Alma littera, 2016)
Inga Dagilė
Gimiau: 1981 m. birželio 3 d. Kaune.
Studijavau bakalaurą VDA Kauno dailės institute, magistrą Vilniaus dailės akademijoje.
Dar mokydamasi mokykloje, laikraščiui „Studijų aidai“ piešiau iliustracijas (karikatūras). Studijų laikais dviem vasaroms buvau išvykusi dirbti į Ameriką. Buvau šeimos viešbučio kambarinė / valytoja, padavėja, auklė ir kartais pusryčių virėja. Šį darbą derinau su darbu fermoje ir zoologijos sode. Mano pareigos buvo prižiūrėti ponių tvartą, kuriame dar buvo triušių, veršiukų ir žąsų. Mažuosius lankytojus jodinau poniais ir bendradarbių bei lankytojų buvau vadinama Pony girl.
Mokydamasi Vilniuje paišiau pikselinius piešinėlius, vėliau animuotus gifus seniesiems telefonams-plytoms Nokia, Motorola ir kt. Baigus studijas ir grįžus į Kauną, grupės draugė mane rekomendavo vienai internetinius puslapius ir reklaminius paveikslėlius kuriančiai įmonei. Pradėjau dirbti vien su tinklalapiais, vėliau įsidarbinau kitoje tuo pačiu užsiimančioje įmonėje.
Mano lagamine daugiau nei 200 internetinių svetainių dizainų, daugybė logotipų ir reklaminių paveikslėlių, tačiau vieną dieną supratau, kad viskas, gana. Susilaukiau vaikų ir grįžti ten, kur buvau, nebenorėjau. Pradėjo vertis knygų pasaulio durys.
Dabar baiginėju VDU profesinės pedagogikos studijas ir pusę etato dirbu menų mokytoja darželyje. Laukiu studijų pabaigos, kad galėčiau grįžti prie kūrybos.
Knygos vaikams
Esu kūrusi dizainą 15 knygų vaikams. Iš tų, kurias iliustravo kiti dailininkai, išskirčiau kelias mieliausias:
„Pingvinas Lituanicus, arba lietuviškojo pingvino istorija“, Pavel Kulikov, Vikotorija Ežiukas (Lietuvos Jūrų muziejus, 2023)
„Duobė“, Evelina Daciūtė, Julija Skudutytė (Aukso žuvys, 2021)
„Paštininkas ir serbentai“, Dovilė Zavedskaitė, Patricija Bliuj-Stodulska (Tikra knyga, 2021)
„Maksas ir 92 musės“, Aušra Kiudulaitė (Tikra knyga, 2020)
„Draugystė ant straublio galo“, Marius Marcinkevičius, Aušra Kiudulaitė, (Tikra knyga, 2017)
„Miglų slėnio fėjų burtai“, Edita Lei (Tikra knyga, 2016)
„Laimė yra lapė“, Evelina Daciūtė, Aušra Kiudulaitė (Tikra knyga, 2016)
AČIŪ!
Kalbino Kotryna Zylė
Redagavo Giedrė Kmitienė
Garso įrašas darytas Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus bibliotekoje
Projekto namai – Vaikų žemė
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Comments